„Istorija apie katiną Ignasijų, kaminkrėtį Fedią ir Vienišąją pelę“


Nors pirmąją savo knygą Liudmila Ulickaja išleido penkiasdešimties (1995 m.), šiandien ji – neabejotinai labiausiai žinoma šiuolaikinė rašytoja iš Rusijos, aktyviai verčiama ir į lietuvių kalbą. Autorė yra išleidusi ir tris knygeles vaikams, iš kurių ankstyviausią – „Istoriją apie katiną Ignasijų, kaminkrėtį Fedią ir Vienišąją pelę“ – neseniai išleido leidykla „Nieko rimto“.

Nors apskritai siužeto atpasakojimas nėra gero tono ženklas, kalbant apie vaikų literatūrą – tikėtina – tai galėtų turėti tam tikrą praktinę naudą tėvams-pirkėjams. Taigi ši trumpa, nonsensiško humoro kupina buitinė pasakaitė – apie pelę, dirbusią knygrišykloje („mokėjo stebėtinai greitai pragraužti odą ir labai tvarkingai dantimis sulyginti nemažus popieriaus pluoštus“, p. 12), kuri, išėjusi į pensiją, vienišauja savo name-spintoje, dėlioja ir perdėlioja į stalčius jau ir taip tvarkingai laikomus daiktus: juk kai esi vienišas, turi valandų valandas gėrėjimuisi savo turtais… Tačiau tai nėra vien tik pasaka apie meilę namams. Vieną rytą monotonišką, „į stalčiukus sudėliotą“ – tiesiogine ir perkeltine prasme, – pelės gyvenimą suardo force majeure: šiai tenka nerimauti dėl slapto įsibrovėlio, jaukiančio jos namus, – žodžiu, užsimezga rimta detektyvinė istorija. Vienišajai prireikia imtis rimtų žygių namams gelbėti, taip pat ir eiti į turgų, kur pelė „ilgai rinkosi katiną, kad tilptų į krepšelį, kurį turėjo pasiėmusi, ir kad nebūtų pernelyg sunkus – šiaip ar taip iki tramvajaus stotelės galas kelio“ (p. 41). Su kiekvienu puslapiu įtampai didėjant, atomazgai skiriama, rodos, neproporcingai mažai vietos – katinas, užuot sugavęs įsibrovėlį „namų darkytoją“, pernakt lošia su juo kortomis (kaip rusiška! be to, katinas virtuoziškai sukčiauja), abu netyčia padega namą ir viskas pražūva (tikrai, labai labai rusiška…). Puikumas tame, kad pelę pavyksta išgelbėti, o šiai, netekusiai namų ir turtų, tenka glaustis pas kaimyną, atrasti bendravimo džiaugsmą ir galiausiai netgi ištekėti.

Istorija apie katina Ignasiju

Sukuriama tikrai graži, pamokanti priešprieša daiktų turėjimui ir neturėjimui, bet Vienišosios gyvenimas be jokių artimųjų nupasakojamas taip spalvingai ir įtaigiai, jog iš dalies pamiršti pagrindinį dalyką – jos vienišumą. Gal todėl ir atrodo, kad pasakos pabaigai skiriama mažai dėmesio, kad ji nutrūksta kiek per staigiai? O apskritai tekstas pasižymi gražiais ir sklandžiais sakiniais, šmaikščia pasakojimo maniera. Jog tai vertimas, prisimeni tik aptikęs žodžius „išgumuotas apsiaustas“, „Prževalskio arkliai“, ties kuriais – skaitant vaikui ar vaiko akimis – prisireikia trumpam sustoti, pa(si)aiškinti. Ypatingo pagyrimo nusipelno knygos iliustracijos, jų darnus koloritas ir profesionaliai išpiešti, dinamiški vaizdavimo rakursai. Formatas patogus rankai, puiki teksto ir iliustracijų sudėliojimo dermė. Verta pasidžiaugti, kad savo šalyje turime leidėjų, gerai išmanančių iliustruotų knygų vaikams specifiką, bei Lietuvos dailininkų, sukuriančių didelę dalį (konkrečiu atveju – tikrai didesniąją) šių leidinių meninės vertės.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-03-31-ruta-lazauskaite-savaites-skaitiniai/60473

Liudmila Ulickaja, Istorija apie katiną Ignasijų, kaminkrėtį Fedią ir Vienišąją pelę: pasaka. Iš rusų kalbos vertė Audrius Musteikis; iliustravo Irmina Dūdėnienė. Vilnius: Nieko rimto, 2011, 68 p.

ISBN 978-9955-683-74-2

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s