„Auksas ir pelenuose žiba“ – taikliai byloja patarlė. Bet ir antraip: „Ne viskas auksas, kas auksu blizga“ – ir kalbant apie vaikams skirtą literatūrą, deja, daug aktualesnė yra ši antroji. Aktualesnė, nes paprastai knygas su vaikais skaitome ne knygyne, bet namuose, – jau po įsigijimo. Šiandien, kai knygų prekystaliai spalvomis ir viršelių žvilgiu traukia akį kaip niekad, kyla praktiniai klausimai: kaip nepasimesti tėvams ir seneliams gausioje pasiūloje? Kokius pavojus ir nusivylimus kartais maskuoja patraukli prekinė išvaizda? Kas apskritai vyksta vaikams leidžiamų knygų rinkoje Lietuvoje? Siūlome savo skaitytojams trumpą vaikiškų knygelių pirkimo gidą pelams nuo grūdų atskirti. Tikslas – ne perskaityti visas knygynų naujienas (nors bus stengiamasi), o lavinti tėvų-pirkėjų kritišką žiūrą, sveiką jų priekabumą.
Pradėkime nuo knygos nugarėlės teksto ir paprasto pavyzdžio. Bernardinai.lt portale, šalia suaugusiųjų literatūros naujienoms skirtos skilties „Lentyna“, jau esama ir vaikų lektūrai dedikuotos „Lentynėlės“, – tai sveikintina iniciatyva. O pavyzdys toks: sausio pradžioje čia, viena greta kitos atsirado dvi visiškai skirtingos, labai nelygiavertės knygos, aprašytos vienodai patraukliai. Abu aprašomieji tekstai – reklaminiai. Mat šiandien internetinė žiniasklaida kuria vis mažiau informacinio turinio ir vis dažniau perspausdina: pranešimus spaudai, kitus šališkus („patys apie save“) tekstus. Publikuoja ir minėtas leidyklų savireklamas nuo knygų nugarėlių (neabejoju, jog dauguma skaitytojų tai identifikuoja). Ar tai blogai? Didžioji painiava atsiranda, kai greta šių reklamos perspaudų įterpiama viena kita autorinė kritinė apžvalga – tuomet paprastam mirtingajam (t. y. ne filologui) tampa sunku susivokti, kuriame gi tekste mintis reiškia tas, kuris realiai skaitė knygą, o kur – savo prekę giria leidėjas. Grįžkime prie gretimųjų knygų ir jas palyginkime.
Pasakų lobynas. Iš anglų kalbos vertė Vita Šileikienė; iliustracijos: Mirela Tufan, Omar Aranda, Anton Petrov, Suzie Byrne, Melissa Webb, Stevie Mahardhika, Brijbasi. – Kaunas: Vaiga, 2013, 193 p. (kaina vaiga.lt el. parduotuvėje – 39 Lt)
„Pasakų lobynas“ – tobulas pavyzdys, kaip lobstama iš knygų. Tai rinkinys iš aštuonių pasakų, jame „perskaitysite kelias tradicines pasakas iš vokiečių brolių Grimų leidinių <…>, nukeliausite į dano Hanso Kristiano Anderseno sukurtą stebuklų šalį <…>. Nesvarbu, kieno jos sukurtos <…>. Stengėmės, kad šio rinkinio pasakos būtų kaip galima autentiškesnės, nors kiekvienas pasakotojas perteikia jas savitai“ (p. 6) – o perteikia taip „savitai“, kad leidėjas net pamiršo paminėti jų pavardes! Jei ne cituota pretenzija į „autentiškumą“, prikibti būtų sunkiau; dabar gi užteks paminėti, kad nėra kito motyvo pasakas „perteikinėti“ kaip tik vengimas mokėti autorių teisių mokesčius. „Vaiga“, skandalingai pagarsėjusi leidinių nekultūringumu, šįkart netgi nustebino – paminėdama iliustratorių pavardes. Tikrai daug kritikų priverkta dėl Walto Disney’aus įtakoje kurtų, klišėmis tapusių iliustracijų. Šio „lobyno“ iliustracijos ir tiek netempia, nes, pvz., gamta sukurta kompiuteriu dedant vienos gėlės šabloną prie kitos… Nėra abejonės: piešiniai spalvingi, vaikas šią knygą į rankas čiups su dideliu entuziazmu – bet su tokia estetika jo skonio nepalavinsi. Nerekomenduojame (nebent nepasitikite savo atžala ir baiminatės, kad nepakaks nuovokos suprasti pasakų originalus – pvz., iš brolių Grimų autorinių redakcijų).
Carlo Collodi. Pinokio nuotykiai: medinuko istorija [apysaka-pasaka]. Iš italų kalbos vertė Audrius Musteikis; dailininkas Kęstutis Kasparavičius. – Vilnius: Nieko rimto, 2014, 144 p. (kaina niekorimto.lt el. parduotuvėje – 29,99 Lt)
Tai puiki knyga nuo pirmo iki paskutinio puslapio, didaktiką joje atsveria smalsaus nenuoramos patiriamų nuotykių lavina ir puikus humoras. Vyksta nuostabus tapsmas – medinukas (egocentriško vaiko įvaizdis) perpranta savo silpnybes, mokosi, ir galiausiai tampa tikru berniuku tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Liūdna skaičiuoti, kiek dešimtmečių prireikė, kad galėtume skaityti visame pasaulyje mėgiamą kūrinį – ir gimtąja kalba, ir verstą iš originalo, ir vertingai iliustruotą. Pirmą kartą apie Pinokį lietuviai skaitė 1926 m. – tuomet tekstas buvo išverstas iš prancūzų kalbos. Vėliau sekė ne viena publikacija Aldonos Liobytės vertimo iš… lenkų kalbos. Šis 2014 m. leidinys – džiugus įvykis ir sektinas leidybos praktikos pavyzdys, pasižymintis kokybiška poligrafija, sąžiningu informavimu, jog tai antrasis leidimas (pirmas 2002 m., bet su juodai baltais ir ne taip gausiais Kasparavičiaus piešinėliais), o iš visų ankstesnių bandymų dar išsiskiria meniškomis, didelėmis ir detaliomis, daugybės šalių vaikams atpažįstamo lietuvių dailininko iliustracijomis. Tai vaikų literatūros klasika; leidinys, kuris be priekaištų (pagaliau!) ir kuris nepasens. Rekomenduojame!
2002 m. leidimas su juodai baltomis iliustracijomis
Šis tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2014 Nr. 3 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu. 
Skaitome vaikams 