Ką perkame vaikams? Trumpas gidas (3)

Dailininkas ir rašytojas Kęstutis Kasparavičius (beje, šių metų birželio 2 d. sulaukęs garbingo 60 metų jubiliejaus) ne viename interviu yra užsiminęs, jog labiausiai jam patinka iliustruoti… savo knygas. Tai visai nekeista: kokybišką paveikslėlių knygą turime suvokti kaip kūrybingą vienos idėjos, bendros vizijos realizaciją. Bendradarbiavimas būna ir sudėtingas – kartais trūksta susikalbėjimo dėl vizijos, o kartais jos apskritai stokojama… Taip iliustruotojai, kūrybines ambicijas siejantys su gilia teksto ir vaizdo tarpusavio derme, ir pradeda rašyti – juk dailininkas Kasparavičius tokiu atveju idealiai žino, kokių iliustracijų savo istorijai nori rašytojas Kasparavičius… Pasižvalgykime po lentynas, kaip sekasi kitiems lietuvių menininkams piešti ir rašyti vaikams.

 

Lina Žutautė. Kakė Makė ir pabėgusios ausys [pasaka]. – Vilnius: Alma littera, 2014, 34 p. (trečias nenurodytas tiražas; kaina „Pegaso“ knygyne 17,39 Lt)

Mažai teksto, bet daug detaliai iliustruotų prasmingų situacijų, kuriose veikia vietoje nenustygstantis ir labai smagus personažas – štai ko reikia skaitytojams nuo 3 metų, bet kas pavyksta ne kiekvienam! Pati rašydama ir pati iliustruodama, Žutautė sukūrė labai dinamišką ir ryškiaspalvį (tačiau skoningai ir saikingai ryškiaspalvį), labai didaktišką (tačiau pačia pozityviausia, neįkyriausia prasme) pasakojimą – knygą, kurioje „yra kur akis paganyti“.

Tad ne atsitiktinumas, kad jau pirmoji autorės knyga „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“ IBBY pripažinta geriausia 2010 m. knyga jauniausiems skaitytojams. „Ak, ta Kakė Makė! Negirdėjo mamos, negirdėjo tėčio, nesiklausė senelės. Ir taip kasdien, mažiausiai po tris kartus! Tad nieko nuostabaus, kad vieną kartą nutiko neįtikėtinas dalykas“, – pristatoma knygos nugarėlėje. Kakę Makę lengva pamilti, tą supranti iškart. Be abejo, tą suprato ir leidėjas (jau pasirodė 3 knygos, 2 garso knygos, 3 spalvinimo knygelės, 5 užduočių knygos, interaktyvi animuota istorija, puodelis, dėlionė, marškinėliai, rankinukas…). Tikėkimės, aktyvūs rinkodaros sprendimai nepaakins autorės publikuoti Kakės Makės serijoje tokių naujų knygų, kurios kokybe nusileistų pirmosioms, ir atsižvelgs į kūrybinio susikaupimo bei leidybinių pauzių svarbą. Kol kas – tai labai vykusių knygų serija; pagrįstai galime teigti, kad nors profesionaliai ir įdomiai iliustravo ne vieną „svetimą“ knygą, iki Kakės Makės pasirodymo dailininkės talentas nebuvo atskleistas taip ryškiai. Iliustracijos (jos pasakoja daugiau nei tekstas) sudomins ir visai mažus skaitytojus; Žutautei pavyko šmaikščiai perteikti ir „nekaltą“ vaiko matymą, tad tėvams pasakojimas kels malonią, atlaidžią šypseną. Beveik nėra abejonių, kad Kakė Makė patiks visiems: tai knyga, kurią vaikui norėsis vartyti ir vartyti, – tad kaip be jos asmeninėje bibliotekėlėje?

 

Nomeda Marčėnaitė. Lėlė; iliustracijos autorės. – Vilnius: Tyto alba, 2012, 81 p. (antras nenurodytas tiražas; kaina tytoalba.lt el. parduotuvėje – 23 Lt)

Įtraukta į 2012 m. geriausių knygų vaikams penketuką. Lyriškas, emociškai gilus pasakojimas apie fiziškai paliktą – taigi ir dvasiškai apleidžiamą – vaiką (motina išvyksta į Airiją, dukra paliekama močiutei). Tekstas polifoniškas – žinome, ką viena sau pagalvojo mergaitė (jos mintys rašomos kursyvu), toliau seka pasakotojos autobiografiškos (?) refleksijos, pvz.: „Niekada nemačiau, kaip į vežimą kraunamas šienas, niekada nebuvau ant tokio kvapnaus žolinio kalno užsiropštus […]. O mergaitei pasisekė. Gal ir man dar kada pasiseks“ (p. 49).

Pozityviai (šiek tiek reklamiškai) pasakojant apie „pramogas“ kaime, tiesiamas tiltas tarp šiuolaikinių vaikų užsiėmimų ir „amžinų“: miegoti ant šieno, statytis būstą, laidoti vabalėlius. Liūdina religinės praktikos reprezentavimas vien per draudimus („bijok Dievo, vaikeli. [K]o tu taip šauki? Klaupkis ant kelių“, p. 40), mergaitei absoliučiai nesuvokiamus – juk anksčiau ji „niekada nebuvo mačiusi vyro su suknele“ (p. 40). Tokias močiutes su anūkėm matom kaimuose dažną vasaros sekmadienį, tad ar Marčėnaitė kalta, kad atsilankymą bažnyčioje ji pavaizdavo būtent taip (pasirinkdama klišę)?

„Lėlė“ – įrodymas, kad stipriems kūrėjams idėjos realizavimo būdas nėra esminis. Mišri technika čia naudojama su nusimanymu, vaizdai subtiliai įsilieja į harmoningą istoriją apie savęs ieškojimą ir atradimą (turėkime omenyje, jog šioje srityje – tai autorės debiutas).

Etnografiškas iliustracijų charakteris puikiai tinka su į pasakojimą įpinamu tautos istorijos motyvu – ant aukšto surasta praradusi kūną lėlė priklausė į Sibirą ištremtai mergaitei: „Tuo tarsi parodoma, kad visi mes turim praeitį, o ji gali būti ir skaudi“ (Inga Mitunevičiūtė). Įsimintina knyga mokyklinio amžiaus vaikams, dar ir „interaktyvi“ – vėlgi savaip, senoviškai – knygos gale iš specialaus atvarto galima išsikirpti lėlę ir jos apdarus.

Istorijos pabaiga laiminga! Tačiau knyga turi ir nenuneigiamo liūdnumo, jos puslapiai persmelkti kažkokio vidinio skausmo. Ar Jums taip nepasirodė? Pasidalinkite savo vaikų skaitymo patirtimi ir įspūdžiais.

 

 

Šis tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2014 Nr. 7/8 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

Ką perkame vaikams? Trumpas gidas (2)

Hansas Christianas Andersenas…

Jis tiek davė vaikų literatūrai apskritai ir literatūrinei pasakai konkrečiai, jog Tarptautinei vaikų knygų dienai švęsti pasirinktas jo gimtadienis (balandžio 2-oji), o Anderseno medalis (kartais vadinamas „mažuoju Nobeliu“) tebėra pats svarbiausias iš apdovanojimų, teikiamų vaikų rašytojams ir dailininkams. Visas pasaulis pamilo šį neišvaizdų keistuolį už subtilias jo pasakas. Pamilo ir leidėjai, tik dėl kitų priežasčių… Todėl tęsiame trumpą gidą po plačias lentynas.

Kokia prasmė kalbėti apie blogas knygas? Argi nepakaktų išvardinti gerąsias? „Nepakaktų, nes blogos knygos vagia laiką“, – Vilniaus knygų mugėje akcentavo Kęstutis Urba, žinomiausias vaikų literatūros specialistas Lietuvoje. Tęsiant mintį, blogos knygos vagia ir pinigus – ne kiekviena šeima galės sau leisti įsigyti dar vieną Anderseno knygą, kai lentynoje jau guli kažkas andersenišku pavadinimu. Tą kažką ir apžiūrėkime.

Gražiausios Anderseno pasakos. Iš prancūzų kalbos vertė Margarita Šeškuvienė; iliustravo Jean-Noël Rochut. – Kaunas: Vaiga, 2013, 224 p. (kaina vaiga.lt el. parduotuvėje – 29 Lt)

Formaliai žiūrint (ir ieškant knygos ikimokyklinukui), knyga turi du privalumus: trumpos, stambiu šriftu atspausdintos istorijos ir gausios iliustracijos, kuriose – Anderseno sukurti personažai. O kas dar? Daugiau nieko! Tai ypatingai skurdžia kalba atpasakoti, iki koktumo sutrumpinti 25 pasakų siužetai, iš kurių eliminuoti psichologiniai veikėjų išgyvenimai ir moraliniai pasirinkimai, ryšys tarp veiksmų ir pasekmių. Jokių poteksčių ir jokio anderseniškojo svajingumo. „Apkaltinta raganavimu, ji buvo nuteista sudeginti ant laužo. Kalėjimo vienutėje jai davė numegztus marškinius ir likusias dilgėles; karalaitė galėjo tęsti darbą, nors beveik neturėjo vilties kada nors pamatyti savo brolius. Bausmės vykdymo dieną broliai ją rado ir, pavirtę laukinėmis gulbėmis, skraidė virš vežimo“ („Laukinės gulbės“, p. 108) – daugiau panašumo su policijos raportu, o ne Anderseno plunksna. „Čia daroma dvejopa skriauda: ir Andersenui, ir tiems, kurie tą knygutę nupirktų. Perskaitęs ją gali manyti, kad Andersenas visai nemokėjo rašyti pasakų, kuomet po teisybei jis gerai jas rašė“, – Kazys Grinius 1905 m. „Varpe“ rašė apie leidinį, pasirodžiusį iš skurdo (ir spaudos draudimo metu); šiandien gi tokie leidžiami iš gobšumo. Apgaulės būdu, Anderseną afišuojant ant viršelio (bet ne kaip autorių! Mat tekstą atpasakojo kažkokia Agnès Wanderwiele, kurios pavardė nepatenka į bibliografinius duomenis), knygą spausdinant Kinijoj, sukuriamas paklausus produktas. Jei šį beviltišką ir glebų tekstą leidėjas išdrįso pavadinti „Gražiausiomis Anderseno pasakomis“, kodėl tad nedrįstama pavadinti to ciniška Anderseno profanacija?

Kitas žadą atimantis dalykas – šios knygos iliustracijos. Išties, tokių įdomybių dar neteko matyti. Pirmoji iliustracija iš pasakos apie Coliukę, antroji – iš „Laukinių gulbių“:

Tai kartojasi visoje knygoje. Taigi, adaptuotos iliustracijos adaptuotoms pasakoms..?

Nuoširdžiai nerekomenduojame: geriau jokio teksto negu toks. Knygoje nutylėta (dar vienas nesąžiningo verslo bruožas), bet tai, deja, jau antras knygos leidimas (pirmas 2011, libis.lt informacija). Kaip šaunu būtų, jei tokių knygų pirkėjų mažėtų, ir trečiasis tiražas nebepasirodytų…

 

Hans Christian Andersen. Pasakos [Coliukė. Undinėlė. Bjaurusis ančiukas. Laukinės gulbės. Lakštingala]. Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė; dailininkė Kaarina Kaila. – Vilnius: Nieko rimto, 2014, 152 p. (kaina niekorimto.lt el. parduotuvėje – 27,99 Lt)

Leidyklos el. svetainėje yra galimybė šią knygą (ne tik šią) „pavartyti“. Reikia pasakyti, realybėje ji – dar gi gražesnė.

 

Suomės Kailos iliustracijos (kiekviename atvarte – bent po vieną) subtiliai papildo tekstų lyriškumą ir paslaptingumą; neužgožia savąja interpretacija, ir, kas retai pasitaiko – nenusaldina Anderseno personažų, kurių dažniausi bruožai – kantrybė, širdies gerumas, pamaldumas. Taip! Labiausiai nustebsite skaitydami taip labai visiems pažįstamą pasaką – „Laukines gulbes“. Teksto įtaigumas tikrai kitoks, kuomet naujame vertime Dievo vardas rašomas didžiąja raide, Elzytės tikėjimas tampa pasitikėjimu Viešpačiu, anoniminis visagalis – geruoju Dievu (kuriam karštai meldžiamasi kas vakarą)…

Įvado autorės žodžiais kviečiu: „Neuždarykime Anderseno vaikystėje. Skaitykime jį ir suaugę. Ypač suaugę.“ Ir ypač – verstas iš originalo kalbos, perteikiančias tikrąsias pasakininko idėjas. Mat daugybę kartų išauginęs Balčikonio vertimas buvo atliktas iš tarpinės – vokiečių – kalbos, be to, redaguotas ir kupiūruotas pagal komunizmo cenzūros principus (pvz., iš „Undinėlės“ dingęs smilkymas bažnyčioje ir pan. religiniai dalykai). Rekomenduojame; tiesa, dėl savotiško pasakų „netrumpumo“ knyga tinkamesnė mokyklinio amžiaus vaikams, o skaitymui su jaunesniais labai tiktų kitos – pavieniui, kaip paveikslėlių knygos – „Nieko rimto“ leidyklos išleistos pasakos („Skiltuvas“, „Coliukė“, „Mergaitė su degtukais“ ir pan.).

 

 

 

Šis tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2014 Nr. 4 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.