Ką perkame vaikams? Trumpas gidas (3)


Dailininkas ir rašytojas Kęstutis Kasparavičius (beje, šių metų birželio 2 d. sulaukęs garbingo 60 metų jubiliejaus) ne viename interviu yra užsiminęs, jog labiausiai jam patinka iliustruoti… savo knygas. Tai visai nekeista: kokybišką paveikslėlių knygą turime suvokti kaip kūrybingą vienos idėjos, bendros vizijos realizaciją. Bendradarbiavimas būna ir sudėtingas – kartais trūksta susikalbėjimo dėl vizijos, o kartais jos apskritai stokojama… Taip iliustruotojai, kūrybines ambicijas siejantys su gilia teksto ir vaizdo tarpusavio derme, ir pradeda rašyti – juk dailininkas Kasparavičius tokiu atveju idealiai žino, kokių iliustracijų savo istorijai nori rašytojas Kasparavičius… Pasižvalgykime po lentynas, kaip sekasi kitiems lietuvių menininkams piešti ir rašyti vaikams.

 

Lina Žutautė. Kakė Makė ir pabėgusios ausys [pasaka]. – Vilnius: Alma littera, 2014, 34 p. (trečias nenurodytas tiražas; kaina „Pegaso“ knygyne 17,39 Lt)

2014_Kake Make ir pabegusios ausys

Mažai teksto, bet daug detaliai iliustruotų prasmingų situacijų, kuriose veikia vietoje nenustygstantis ir labai smagus personažas – štai ko reikia skaitytojams nuo 3 metų, bet kas pavyksta ne kiekvienam! Pati rašydama ir pati iliustruodama, Žutautė sukūrė labai dinamišką ir ryškiaspalvį (tačiau skoningai ir saikingai ryškiaspalvį), labai didaktišką (tačiau pačia pozityviausia, neįkyriausia prasme) pasakojimą – knygą, kurioje „yra kur akis paganyti“.

Kake2

Tad ne atsitiktinumas, kad jau pirmoji autorės knyga „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“ IBBY pripažinta geriausia 2010 m. knyga jauniausiems skaitytojams. „Ak, ta Kakė Makė! Negirdėjo mamos, negirdėjo tėčio, nesiklausė senelės. Ir taip kasdien, mažiausiai po tris kartus! Tad nieko nuostabaus, kad vieną kartą nutiko neįtikėtinas dalykas“, – pristatoma knygos nugarėlėje. Kake3Kakę Makę lengva pamilti, tą supranti iškart. Be abejo, tą suprato ir leidėjas (jau pasirodė 3 knygos, 2 garso knygos, 3 spalvinimo knygelės, 5 užduočių knygos, interaktyvi animuota istorija, puodelis, dėlionė, marškinėliai, rankinukas…). Tikėkimės, aktyvūs rinkodaros sprendimai nepaakins autorės publikuoti Kakės Makės serijoje tokių naujų knygų, kurios kokybe nusileistų pirmosioms, ir atsižvelgs į kūrybinio susikaupimo bei leidybinių pauzių svarbą. Kol kas – tai labai vykusių knygų serija; pagrįstai galime teigti, kad nors profesionaliai ir įdomiai iliustravo ne vieną „svetimą“ knygą, iki Kakės Makės pasirodymo dailininkės talentas nebuvo atskleistas taip ryškiai. Iliustracijos (jos pasakoja daugiau nei tekstas) sudomins ir visai mažus skaitytojus; Žutautei pavyko šmaikščiai perteikti ir „nekaltą“ vaiko matymą, tad tėvams pasakojimas kels malonią, atlaidžią šypseną. Beveik nėra abejonių, kad Kakė Makė patiks visiems: tai knyga, kurią vaikui norėsis vartyti ir vartyti, – tad kaip be jos asmeninėje bibliotekėlėje?

kake

 

Nomeda Marčėnaitė. Lėlė; iliustracijos autorės. – Vilnius: Tyto alba, 2012, 81 p. (antras nenurodytas tiražas; kaina tytoalba.lt el. parduotuvėje – 23 Lt)

2014_Lele

Įtraukta į 2012 m. geriausių knygų vaikams penketuką. Lyriškas, emociškai gilus pasakojimas apie fiziškai paliktą – taigi ir dvasiškai apleidžiamą – vaiką (motina išvyksta į Airiją, dukra paliekama močiutei). Tekstas polifoniškas – žinome, ką viena sau pagalvojo mergaitė (jos mintys rašomos kursyvu), toliau seka pasakotojos autobiografiškos (?) refleksijos, pvz.: „Niekada nemačiau, kaip į vežimą kraunamas šienas, niekada nebuvau ant tokio kvapnaus žolinio kalno užsiropštus […]. O mergaitei pasisekė. Gal ir man dar kada pasiseks“ (p. 49).

lele_pradzia

Marcenaite4Pozityviai (šiek tiek reklamiškai) pasakojant apie „pramogas“ kaime, tiesiamas tiltas tarp šiuolaikinių vaikų užsiėmimų ir „amžinų“: miegoti ant šieno, statytis būstą, laidoti vabalėlius. Liūdina religinės praktikos reprezentavimas vien per draudimus („bijok Dievo, vaikeli. [K]o tu taip šauki? Klaupkis ant kelių“, p. 40), mergaitei absoliučiai nesuvokiamus – juk anksčiau ji „niekada nebuvo mačiusi vyro su suknele“ (p. 40). Tokias močiutes su anūkėm matom kaimuose dažną vasaros sekmadienį, tad ar Marčėnaitė kalta, kad atsilankymą bažnyčioje ji pavaizdavo būtent taip (pasirinkdama klišę)?

„Lėlė“ – įrodymas, kad stipriems kūrėjams idėjos realizavimo būdas nėra esminis. Mišri technika čia naudojama su nusimanymu, vaizdai subtiliai įsilieja į harmoningą istoriją apie savęs ieškojimą ir atradimą (turėkime omenyje, jog šioje srityje – tai autorės debiutas).

Marcenaite2

Etnografiškas iliustracijų charakteris puikiai tinka su į pasakojimą įpinamu tautos istorijos motyvu – ant aukšto surasta praradusi kūną lėlė priklausė į Sibirą ištremtai mergaitei: „Tuo tarsi parodoma, kad visi mes turim praeitį, o ji gali būti ir skaudi“ (Inga Mitunevičiūtė). Įsimintina knyga mokyklinio amžiaus vaikams, dar ir „interaktyvi“ – vėlgi savaip, senoviškai – knygos gale iš specialaus atvarto galima išsikirpti lėlę ir jos apdarus.

Istorijos pabaiga laiminga! Tačiau knyga turi ir nenuneigiamo liūdnumo, jos puslapiai persmelkti kažkokio vidinio skausmo. Ar Jums taip nepasirodė? Pasidalinkite savo vaikų skaitymo patirtimi ir įspūdžiais.

 

artuma-ikona_lt_LT

 

Šis tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2014 Nr. 7/8 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s