Ką perkame vaikams? Trumpas gidas (5)


Vaikai nėra izoliuoti nei nuo „suaugusiųjų gyvenimo“, nei pasaulio tvarkos dėsnių, – gimimo ir mirties. Prie šių klausimų prisiliesti – vaikui suprantamu būdu – labiausiai padeda pasakos. Tad šįkart – keletas pastabų apie pernykštes knygas, reprezentuojančias (ir) būtinius klausimus (daugiausia dėmesio skiriant pasaulėžiūriniams siužeto aspektams, kad tėvai patys susidarytų nuomonę apie tekstų tinkamumą jų vaikams).

2014_Stebuklinga spanguole

Jurga Ivanauskaitė. Stebuklinga spanguolė: pasaka; iliustravo autorė. – Vilnius: Tyto alba, 2014, 80 p. (kaina tytoalba.lt el. parduotuvėje – 6,5 €)

Tai jau antrasis šio kūrinio vaikams leidimas (gerai iliustruojantis ir pokyčius leidyboje, ir šalies rinkoje: 1991 m. – 45 000, 2014 m. – 2 500 egz. tiražas).

spanguole 1 leidimas

senasis leidimas minkštu viršeliu

Pasakoje svarbiausia – ekologinė laikysena, vaikai mokomi saugoti gamtą. Algiukas, su šeima uogaudamas Čepkelių raiste, nuryja ypatingą spanguolę ir sutinka gamtos vaikus – vuoklių šeimyną, kuri čia atkeliavo iš Anglijos (nes jų namų teritorijoje buvo pastatyta karinė bazė). Gamta sužmoginta: „Paklausyk: liulantis, banguojantis žalsvai gelsvas raisto paviršius, sidabrinėm samanom apkaišytas, auksinėm žolėm ataustas, smaragdiniais lapų nėriniais padabintas, spanguolių rubinais nužertas, pasirodo, yra… Karalienės apsiaustas. ji sau galvą vaivorykštėm juosia, baltais, rožiniais, auksiniais plunksniniais debesimis kaišo, vietoj auskarų po žaibo zigzagą pasikabina…“ (p. 6–8). Netrūksta kūrybiškų sprendimų (žmonės turi Raudonąją knygą, vuokliai – Raudonąją skaistę), lingvistinių žaidimų. Ivanauskaitė rašo jautriai („Net drugeliai ant jo galvos apmirė suglaudę sparnelius ir pasidarė panašūs į mėlynas našlaites“, p. 13), jos magija šabloniška ir todėl neatrodo pavojinga, o paslaptingos aplinkos aprašymai tokie ilgi ir perkrauti, kad skaitant pasimiršta siužetas. Knygelė akivaizdžiai rašyta veikiant hipių judėjimo, pirmųjų ekologinių žygių Lietuvoje ir šaltojo karo, ginklavimosi įtakai – vuoklių motina giriasi marškinėliais su burtažodžiu „NO WAR“; nuolat akcentuojama, kad „atominių bombų bandymai naikina žemę, vandenį, orą, žolę“ (p. 14).

Screen Shot 2015-03-06 at 12.59.12Iliustracijose kur kas labiau atsispinti autorės jaunystės ezoteriniai ieškojimai – jose ilganagiai personažai, fokusininkų skrybėlės ir kt. Derinamas jaukumas ir fantasmagoriškumas, – rezultatas įdomus ir labai ivanauskaitiškas, bet – neabejotina – ne kiekvieno skoniui.

jurgadail5_1_iliustr2a

Nors knygelė išraiškingai liudija per 20 metų esmingai išaugusias poligrafijos galimybes, paliktas didelis trūkumas – kaip ir ankstesniame leidime, iliustracijos makete išdėliotos kur papuola, todėl yra pernelyg „pačios sau“ ir teksto neiliustruoja (keista ir tai, kad į šį perleidimą įdėtos ne visos iliustracijos).

2014_Dominykas Dvasiu karalysteje

Vytautas V. Landsbergis. Dominykas Dvasių karalystėje: pasaka; dailininkas Gediminas Pranckevičius. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2014, 96 p. (kaina dominicus.lt el. parduotuvėje – 7,49 €)

Tai jau ketvirtoji knyga apie Dominyko nuotykius. Autoriaus pristatyti nereikia, netenka abejoti ir jo talentu pasakoti istorijas. Šioje netrūksta pasakinės retorikos („Kur dings arklys – pašoko, mostelėjo baltais karčiais ir jau lėks…“, p. 16), zoologiško šmaikštumo – arklys suima save į kanopas, fazanas siūlo mylimajai savo sparną ir širdį ir pan.

DDK2-500x500

Siužetas: įsižeidęs kurmis nunuodija Dominyką, ir taip prasideda „dvasinė kelionė“ – jis sutinka močiutės Domicelės dvasią, mato pievoje gulintį savo kūną ir gedinčius draugus, kupranugaris raktininkas Petras aprodo rojų ir pragarą (kuriame gyvuliai alksta ir kenčia, mat nemoka vienas kitam padėti ir nusiraškyti aukštai augančių vaisių). Savo likimui pakeisti arklys turi mãža laiko (iki jo kūną užknis duobkasiai šernai), tad, gerosios močiutės patartas, skubiai keliauja pas krokodilą keltininką į Saturną – ne kad perkeltų Užmaršties upe, bet grąžintų atgal (motyvuojama tuo, kad persikėlus laukia „naujo gyvenimo pradžia“, o Dominykas juk dar ne viską Žemėje atlikęs). Aiškinama, kad „kai mirštama su dideliu sielvartu… Kai nebėra jėgų keliauti toliau… Tuomet išėjusiųjų dvasios lieka laukti, kol jas kas nors išvaduos, pasiims, prisimins“ (p. 77), taip nutiko Dominyko tėvams – jie yra beržo viršūnėje plevenančios „dvi gedinčios dvaselės“ (kurias arklys, be abejo, išvaduos). Po visų anapusinių nuotykių pasakoja: „Būdamas ten… pamačiau, pajutau, kad mirties nėra… Ir supratau, kad po šio gyvenimo prasideda kitas gyvenimas, ne mažiau įdomus negu šitas“ (p. 85). Taigi nors pasakojimas gražus (daug pasiaukojimo, net krikščioniškos išminties: „Mūsų miške sakoma labai paprastai – „dantis už dantį!“  – Tu teisus, buvo tokia vilkų taisyklė.. Bet ji jau seniai pasenusi“, p. 33), o baigiamosios išvados teisingos (meilė yra begalinė ir „niekada neturėtų būti liūdna, nes ji niekada nesibaigia…“, p. 91), pati pomirtinio gyvenimo samprata gerokai eklektiška (švelniai tariant). Žinoma, į pasaulį žvelgiantiems sekuliarizuotu žvilgsniu knyga atrodys jautrus ir netgi vykęs bandymas vaikams prabilti apie mirtį…

DDK4-500x500DDK3

artuma-ikona_lt_LT

Šis tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2014 Nr. 11 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s