Ką perkame vaikams? Trumpas gidas (6)


Kalbant apie knygas, dažniausiai tėvus kamuoja du klausimai: kada vaikui pradėti garsiai skaityti, ir – iki kelių metų reiktų tai daryti? Su vaikais taisyklių nėra – jų imlumas ir gebėjimas susikaupti nevienodas; net toje pačioje šeimoje vienas skaityti išmoksta greitai ir tarsi savaime, kitas – vėlai ir/arba dėdamas daug pastangų. Ką galima patarti?

Pradėti skaityti (kaip ir dainuoti, deklamuoti) reikia kuo anksčiau, o patį skaitymą – tarkime, 20 minučių kasdien – paversti ritualu, nenutraukiamu ir tada, kai vaikas jau skaito pats (būdinga, jog skaitymas drauge ir skaitymas savarankiškai vaiko išgyvenami kaip skirtingi, nesusiję dalykai, tad staigus, netikėtas to nutraukimas gali ilgam laikui sugadinti emocinį vaiko santykį su knyga). Vėliau, žinoma, skaityti (garsiai) gali ir jis, svarbiausia – skirti laiko tik tam ir būti kartu, paaiškinti nežinomų žodžių reikšmę, aptarti turinį, įsitikinti, kad vaikas tekstą suprato, kartu paanalizuoti svarbius momentus (tėvai naudojasi Penkių pirštų taisykle – jei lape 5 vaikui nežinomi žodžiai – knyga dar per sunki). Jam bręstant ir pereinant nuo žaislinių prie paveikslėlių knygų, perkame ne tik leidinį – tuo pačiu investuojame į bendravimą ir ryšio su vaiku stiprinimą. Tačiau ir vertingos knygos išsirinkimo klausimas lieka svarbus, – taigi, kas geresnio knygynų lentynose?

Underwood_Tylioji knygele

Deborah Underwood. Tylioji knygelė. Iš anglų kalbos vertė Violeta Palčinskaitė; iliustravo Renata Liwska. – Vilnius: Nieko rimto, 2014, 32 p. (kaina niekorimto.lt el. parduotuvėje – 4,05 Eur)

Labai miela knygelė – įžvalgiai sumanyta, nepriekaištingai realizuota ir gražiai išleista. Akį traukia kuklaus grožio, jaukios, „minkštos“ iliustracijos; knyga pasakoja apie vis retesnį, reikalingą ir sunkiai žodžiais apibūdinamą dalyką, – apie TYLĄ. O ji būna visokia; pasakojimas tuo ir pradedamas: „Tyla būna labai įvairi. Tačiau visų pirma reikia tyliai pabusti“ (o baigiama vakaro pasakaite, kurią lydi „Tylus labanaktuko bučinys“). Toliau kiekviename puslapyje yra po piešinį ir labai talpų sakinį – iliustruojamos įvairios situacijos, kuriose tyla praverčia ir tampa aukso vertės: jos reikia, kad „susikaupęs nuspalvintum piešinėlį“, ji jauki: „Tyliai šnara muilo putos vonioje“.

Screen Shot 2015-07-25 at 12.47.57

Screen Shot 2015-07-25 at 12.47.06

Tai ir didaktika („Likau paskutinis, bet ramiai ir tyliai laukiu, kol mane pasiims iš mokyklos“), ir filosofija („Tokioje tyloje geri draugai susikalba ir be žodžių“).

Underwood_Tylioji knygele_snaiges

Tiesa, ne visada tyla įtikinanti („Kai pramogų traukinukas šauna aukštyn, sėdime tylūs“), tačiau apskritai knyga „taip nuostabiai subalansuota, kad, rodos, neturi ką dar pridėti […]. Net ir labai talentingam menininkui reikia dar ir sėkmės, kad gimtų toks kūrinėlis“ (Sigutė Ach).

 

pono-paukscio-istorija-1

Piret Raud. Pono Paukščio istorija. Iš estų kalbos vertė Viltarė Urbaitė; iliustracijos autorės. – Vilnius: Sofoklis, 2013, 39 p. (kaina sofoklis.lt el. parduotuvėje – 2,50 Eur)

Iliustracijos grafiškos, kiek lakoniškos ir stilizuotos, – šiek tiek primena pačių vaikų piešinius. Tai estų dailininkės, lietuviams pažįstamos iš knygų Paula ir Patrikas, Paula baigia vaikų darželį piešinių, kūryba, tačiau šįkart ji – ir teksto autorė. Jausmas, kad nesi patenkintas savimi, nori kažką (arba viską) gyvenime pakeisti ar bent jau išbandyti, ištrūkti iš įprastos aplinkos – aplanko ir vaikus. Tačiau su mažyliu kalbėtis apie buvimo savimi teikiamą pasitenkinimą ir gyvenimo džiaugsmą – gana sudėtinga; laimei, šis tekstas – būtent apie tai.

Screen Shot 2015-07-25 at 12.54.54

Per Paukščio patirtį suprantamai perteikiama filosofinė potekstė: lemta būti tuo, kuo gimei – ne morka, ne kiškiu, ne ežiu, kad ir kaip partaukliai iš pažiūros tai atrodytų: „Būti ežiu jam labai patiko. Ant ežių niekas nesėdi ir niekas nesitiki, kad jie vaikščios į choro repeticijas. Mat ežiai išvis nedainuoja, jie tik pupsi“ (p. 15) ir pan. Pono Paukščio istorija – labai teisinga knyga; tekstas trumpas ir aiškus, o laiminga istorijos pabaiga sudėlioja egzistencinius akcentus.

Gera knyga – tai svarbių diskusijų pradžia, tėvų ir vaikų dvasinio bendravimo forma. O atradus tinkamiausius leidinius jums, – net ir vienas knygos puslapis gali tapti atskira pokalbio su vaiku tema. Šito neužmirškite.

artuma-ikona_lt_LT

Tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2015 Nr. 1 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s