0

Apžvalga: Laimė yra lapė (2016, 2017, 2018)

Apie šią knygą, tiesiog nuklotą diplomais, jau kalbėta kalbėta. Tačiau paveikslėlių knyga, išversta į anglų kalbą, o ne atvirkščiai, – tokio retumo įvykis, kad dėmesio jai tikrai nebus per daug.

Evelina Daciūtė. Laimė yra lapė [pasaka]; nupiešė Aušra Kiudulaitė. – Vilnius: Tikra knyga, 2016 (+2017, 2018), 48 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 5,98 €)

Leidyklos „Thames & Hudson“ vertimas pasirodė birželio 19 dieną: 10 balų originaliam knygos viršeliui ir 10 su pliusu – britams.

Ypatingai šilta (ir paprasta – žinoma, nepaprastu būdu) yra knygos dedikacija.

Toks yra ir netradicinis autorių interviu (kuriame jos apklausinėja viena kitą), liudijantis buvus jaukią ir jautrią, intymią (atvirą) kūrybinio proceso nuotaiką ir įvykusį susikalbėjimą. Juk šitai ir yra pagrindinė sėkmingo kūrybinio rezultato prielaida? Evelina klausia Aušros: „Kaip tavo gyvenime atsirado Laimė yra lapė? Ar keitėsi tavo gyvenimas, kai piešei iliustracijas? Kaip vyko kūrybinis procesas?/ Pamenu, kai gavau tavo tekstą su lape ir kokį jis man įspūdį paliko. Tai buvo pirmas kartas, kai pajutau, kad galiu ir noriu istoriją nupiešti. Nebuvau anksčiau to patyrusi. Vis labiau galvoju, kad greičiausiai didelį ispūdį paliko tai, kad nuo pradžių jaučiau, kad knyga bus toks galingas spalvų žaismas. Ta oranžinė, draugaujanti su mėlyna spalva. Sūpynės, lapė, apelsinai, bandelės, berniukas… Galvoje visų pirma atsirado knygos spalva, tik paskui siužetas. Kūrybinio proceso pradžia buvo labai atsargi, vis tikrinau tavo reakciją: vis bijojau pridėti į istoriją per daug to, ko joje nėra parašyta, bet kadangi tu manęs nestabdei, o tik skatinai, tai viskas vyko neįtikėtinai sklandžiai. Geriausiai pamenu tai, kad mes aptardavome kiekvieną atvartą, ir taip keliavome kartu per visą istoriją. Pabaigusi knygą, labiausiai ilgėdavausi kasdieninių mūsų susirašinėjimų.“ Visą autorių interviu galite skaityti čia.

Iliustracijos – dinamiškos, šmaikščios, profesionalios, tačiau tai, kaip visada, ir skonio reikalas (vieniems bus „labai labai, pačios pačiausios“, kažkam – tiesiog „ne jų“; tačiau bent kiek stebintys dailininkų darbus ir leidybos rinką supranta, kad toks stilius šiuo metu – absoliučiai trend dalykas).

Visų iliustracijų autorė – Aušra Kiudulaitė. Knygą (lietuviškąjį leidimą) apipavidalino Inga Dagilė.

Kai kurios iliustracijų detalės – labai šiuolaikiškos savo ironija („Oranžinio kamuolio žvaigždynas“, „Prisukamo apelsino žvaigždynas“, „Tik internetas nedingo“, „Auksinė žuvienė žuvis“ ir pan. užrašai).

 

Siužetas, detalės ir vertybės. Kasdien, gavęs iš mamos drobinį maišelį ir smulkių pinigų, Povilas keliaudavo į kepyklą bandelių trijų asmenų šeimos vakarienei: į priekį – trumpuoju, atgal – ilguoju keliu, kuriame ir sutiko būsimą draugę. „– Dosnumas yra vandenynas. Nori būti vandenyno dalimi? […] Tada pavaišink, prašau, bandele“, – visai paprastu būdu išnirti iš egoizmo jį ragino lapė. Tolesnė personažų draugystė norom nenorom primena Mažąjį Princą (dar ir todėl, kad pirmajame lietuviškame Antoine‘o de Saint-Exupéry knygos vertime vietoj originalios formos („lapinas“, pranc. le renard) buvo pasirinkta – ir nepaprastai prigijo – moteriškoji giminė: „lapė“), į Exupéry kūrybą nurodo ir dar (bent) vienas iliustracinis užrašas („Žemė – draugų planeta“). Panašūs ir egzistenciniai rūpesčiai: „– Tu būsi visada visada?“ – nerimavo Povilas. „– Galbūt kurį laiką eisi šiuo keliu tikėdamasis, kad mane sutiksi. Paskui tyčia neisi. Kad nematytum šitos vietos ir šių sūpynių. O vėliau atsiras kas nos, kas pakeis mane. / Po šio pokalbio jau nebuvo taip, kaip buvo prieš tai. Povilas su nerimu sukdavo į ilgąjį kelią.“ Tai kritinis – nerimo ir širdgėlos – momentas, kurį gyvenime atitinka situacijos, kuomet turime užmigdyti brangų augintinį ar suprantame, kad mūsų šeimos narys nebepasveiks.

Šios, nors ir ne visai tradicinės (gyvenančios medyje), šeimos tėtis karjeros laiptais kopia gana tradiciškai. Apie jo laimėjimus pasakojama su nemãža ironijos (dar viena aliuzija į knygos Mažasis Princas statistiką ir lyginamuosius dydžius mėgstančius suaugusiuosius?). Tėtis „pranešė, kad netrukus jie kelsis į kitą – didesnį – miestą, gyvens naujame – dar aukštesniame – medyje, kuris auga dar didesniame parke, o jis pilotuos dar galingesnį malūnsparnį.“ Visgi pats tėtis nėra tuščias materialistas, bet – panašiau – populiaraus šiandienio pozityviojo mąstymo įkaitas. Todėl berniukui, kuris baiminasi prarasti draugystę, atsakoma: „– Viskas bus dar geriau! […] Gerumo niekada nebūna per daug. Visada gali būti dar geriau, – kaip kirviu nukirto tėtis.“ Didesniame naujame mieste buvo naujas kelias į kepyklą, tačiau nebebuvo lapės ir gerumo. Ar tokia draugystės kulminacija?

Artimojo mirtis, nepriklausomai nuo mūsų tikėjimo ar netikėjimo pomirtine būtimi, visada susijusi su giliu skausmu ir stokos jausmu: mums stinga artumo, ir to negalime pakeisti. Tačiau lapė buvo gyva – jos širdis tebegalėjo rinktis. Ir vieną vakarą Povilas ją rado – belaukiančią ant sūpuoklių; ji buvo ir „prijaukinta“ (vėl tas Exupéry!), ir atsakinga už savo berniuką: „– Aš gi tau sakiau […]. […] Kai aš pajusiu, kad turiu būti kitur, – ten ir eisiu“,  kitaip  tariant – atėjau čia, kad būčiau su tavimi. O tai gražiausi žodžiai, kuriuos vienas individas gali tarti kitam ir giliausias kiekvieno žmogaus troškimas. Todėl nė kiek ne keistas knygos pavadinimas ir jos aktualumas. „Vaikai daug galvoja apie laimę – mus labai nustebino, kad vaikai kalba apie laimę labai giliai“, – sakė Evelina Daciūtė interviu LRT „Labame ryte“ (2017 09 02). Žinoma, ne visiems „laimė yra lapė“; bet juk „lapę“ turime suvokti alegoriškai, o svarbiausias žodis šiame teiginyje – yra. Laimė yra.

Pasiklausyti istorijos galima LRT mediatekoje (skaito aktorė Lina Budzeikaitė).

Pabaigai – dar keli žodžiai apie knygos adresatą. Atmetusi visus plikus faktus (kad kiekvieno vaiko branda – absoliučiai individualus dalykas), knygą žymėčiau kaip tinkamą ir įdomią 1,5–6 metų vaikams. Leidykla nurodo 6–8 metų amžiaus kategoriją. Kodėl toks drastiškas skirtumas? Visų pirma, paveikslėlių knygos beveik niekada nesiečiau su savarankišku vaiko skaitymu, o su edukacija, bendrai tėvų ir vaikų leidžiamu laiku. Antrasis aspektas susijęs su multimedijų pažanga. (Dažniausiai) duodame išmanųjį telefoną į rankas vaikui, neturinčiam nė dviejų metų (nes kelias dešimtis minučių bus šventa ramybė), tačiau neduodame knygos. Ar tai nėra nedidelis paradoksas? Goodreads.com svetainėje vyraujanti The Fox on the Swing  komentatorių  mintis – knyga labai „gyva“: pernelyg gyva, per judri. Ir tai tiesa. Žvelgiant iš ilgametės poligrafijos ir knygos meno istorijos perspektyvos – tiek daug elementų talpinanti knyga yra šių laikų kompromisas. Tačiau būdama būtent tokia, ji gali konkuruoti su jūsų planšete.

Taigi kūrybiškas rezultatas + rinkodaros pastangos = penki tiražai, du spektakliai, populiarumas ir daugybė apdovanojimų.  Linkime leidyklai ir dar vieno tiražo! (O jame – pasitaisyti tas kelias, knygą nuo tobulybės skiriančias korektūros klaidas: „Btitanijos“, „trianalė“, „Meno knygos“ (!) konkursas, ir dar kabutes, kabutes…).

Reklama