Apie Lietuvos šaknis (Ką perkame vaikams? #13)


Baigiame simbolinius valstybingumo šimtmečio metus. Ar per juos susimąstėte, kaip vaikams perteikti nelengvą Lietuvos istoriją? Tinkami teminiai leidiniai suteiktų ir pretekstą improvizuotai istorijos valandėlei, ir pažinties su savosiomis šaknimis kryptį – pavyzdžiui, taptų proga papasakoti apie Vilniaus katedrą, kuri „ne kartą buvo praryta liepsnų, sugriauta“, arba kaip, kokiomis aplinkybėmis – lygia greta su modernia tautos ir valstybingumo samprata – gimė mūsų tautinis himnas, kurio eilutėse „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ savo apaštalinei žiniai argumentų ieškojo popiežius Pranciškus.

Vilniaus arkikatedros mįslės; Violeta Indriūnienė, Rita Pauliukevičiūtė, Alina Pavasarytė, Birutė Valečkaitė; dailininkai Artur Shirin, Justina Norkutė-Širin. – Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė, 2017, 18 p. + 1 lapas su lipdukais (kaina Bažnytinio paveldo muziejuje – 15 €).

Tai nemažo būrio specialistų rengta knyga-nuotykis, padedantis pažinti Arkikatedros istoriją: jos požemius, Šv. Kazimiero koplyčią ir varpinę; meno vertybes ir vienas kitą keitusius architektūros stilius; religinę paskirtį ir pamaldumo tradiciją. Mielas angelėlis – arkangelas Mykolas – pakviečia į kelionę laiku ir erdve, kurioje skaitytojo / vartytojo kiekviename puslapyje laukia bent po vieną interaktyvią  detalę / užduotį (atlenkti, išimti, atversti, suklijuoti lipdukus, išrinkti gražiausią…).

Knygos dailininkai Artur Shirin, Justina Norkutė-Širin, dizainerė Mažvydė Kokanauskienė; fotografijų © Sauliaus Jokužio spaustuvė.

Autorių parinkti akcentai, jų seka pasakoja išties šviežią Arkikatedros istoriją – be sovietinių priemaišų, o įdomi kelionė per puslapius baigiama kvietimu užsukti į Šv. Mykolo bažnyčią ir realiai pamatyti ten įsikūrusio Bažnytinio paveldo muziejaus eksponatus. Tekste vartojamas terminas „katedra“, tad adresatui vaikui galėjo būti aptartas katedros–arkikatedros santykis; knygoje likę smulkių korektūros nelygumų, brūkšnių eilučių priekyje. Konservatyvesni galėtų ginčytis, ar esamà šriftų, jų dydžių bei spalvų ir iliustracijų braižo įvairovė – labiau interaktyvus ir lavinantis ar labiau dėmesį blaškantis veiksnys. Tačiau tai nekelia abejonių, jog knyga – linksma, nuotaikinga, unikali; traukianti vaikų akį, keliaujanti po kaimyninių šalių knygų parodas. Pažymėtina, kad ji buvo įvertinta (už dizaino interaktyvumą) šių metų Knygos meno konkurse.

Himno istorija vaikams; rašė Andrius Vaišnys, piešė Rimantas Rolia. – Vilnius: Artseria, 2015, 32 p. + 1 lapas su Lietuvos himno žodžiais ir natomis (kaina knygos.l el. knygyne – 5€).

„– Ar bažnyčią uždarei? <…> Universitetas uždarytas? <…> Ar kunigaikščių rūmai su žeme sulyginti? – Rūsiai tik liko iš tų rūmų“ (p. 5). Priespauda, baimė, represijos, pataikūniška valdininkų moralė, t. y. visa spaudos draudimo laikotarpio atmosfera, šiame tekste perteikta stebėtinai taikliai, – be faktų, pavardžių ir skaičių. Visi įvykiai vaikui rodomi iš jo perspektyvos:„Kartą seniai, bet nelabai, kai Lietuvoje buvo uždrausta vaikams lietuviškai rašyti ir skaityti, į miestą auksuota karieta įvažiavo Jo didenybė Caras. Už kiekvieno medžio gatvėje išsirikiavę rūstūs žandarai nebyliai stebėjo, kad nė vienas praeivis nesumanytų svarbaus svečio trukdyti ir skųstis gyvenimu“ (p. 4); „tuojau liepė žandarams jos tėvelius suimti ir į Sibiro platybes ištremti – tegu esą ten mokosi Carą geruoju minėti ir uždraustų raštų neskaityti“ (p. 12).

Tai žaismingas, dinamiškas, stiprus pasakojimas – iliustracijos tik santūriai jį papildo. Netingėta pažaisti žodžiais („– E, tik sula, bet gali ir atvirkščiai manyti, – atsako laumė“, p. 20), profesionaliai įpinama komizmo („– Gyventojai ne tik skaito, bet ir naujų raidžių prisigalvoja, – parodė policmeisteris Ū raidę“, p. 13). Krauju sulaistytą istorijos periodą autoriaus išmonė pavertė įstabia literatūrine pasaka su laiminga, nebanalia, prasmių nesusiaurinančia pabaiga: iš dangaus po šalį pasklinda himno žodžiai. „Vienur atskamba: „Tegu tavo vaikai eina vien takais dorybės“, iš kitur – „Tegu saulė…“. Ėdžiose šieną ji nudažo aukso spalva, kai galingas choras jai palinki „tamsumas prašalinti““ (p. 30). Ir ši knyga savaip „interaktyvi“ – į seką surašius visas specialiai raudona spalva tekste išskirtas raides, gaunama papildanti žinia apie himną: „Vincas Kudirka parašo „Tautišką giesmę“, panaudodamas Švento Rašto reikšmes, kuri tampa himnu ir kviečia žmones į šviesą. Lietuvos gyventojus kūrinys suvienija <…>.“ Esant reikalui, pratęsti galėsite patys: išspausdinta pirmąkart Varpe 1898 m. lapkričio–gruodžio numeryje; unikalus, nes žodžius ir muziką kūrė tas pats asmuo.

 

artuma-ikona_lt_LT

Tekstas buvo spausdintas žurnale Artuma, 2018 Nr. 12 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s