Knygą išleido „Vaiga“, turinti ypatingai blogą vardą leidybos pasaulyje, pagarsėjusi ir antipremijomis, o pastaruoju metu, iliustruotų knygų pasiūlai ir kokybei ženkliai šoktelėjus, persiorientavusi į lavinamųjų knygų leidyklą-kepyklą*.
Taigi prireikė šiek tiek laiko, kad Mano pirmoji abėcėlė būtų atsiversta be subjektyvių išankstinių nuostatų ir pamatyta kaip autorinis kūrinys. Knyga maloniai spalvinga, marga, raidės – tiesiogine prasme išmargintos.
Smagu, kad Inesa Gervė pasirinko nupiešti tokių objektų, kurie ir nenudėvėti (hamakas, herbas), ir nesenamadiški (lėktuvas, fabrikas, fontanas, fotoaparatas); čiukčius prie „Č“ pasirodė gana netikėtas sprendimas, kita vertus, papildantis prie „E“ esantį eskimą.
Ši abėcėlė – visai be teksto: lietuviškų raidžių, didžiųjų ir mažųjų, vaizdinė „enciklopedija“; 2018 m. išleistas atnaujintas knygos variantas universalesnis amžiaus požiūriu, nes jame pridėti ir skiemenuoti žodžiai (knygelę aptarė ją pamėgusios Lieknos bitės). O kai kurie puslapiai – beveik visai tušti, tyliai bylojantys apie lietuviškos ortografijos specifiką (kažkada juk vis tiek rašysime be nosinių raidžių žodžių šaknyse?).
Knygos vertę sudaro jos paprastumas ir kokybiška meninė raiška – savitas, vientisas, išbaigtas dailininkės darbas (tai jau savaime vertybė! Net jei iliustratorės ir jūsų skoniai ne visai sutampa). Inesa Gervė parengė ir interaktyvią abėcėlę („Android“ operacinei sistemai).
*Kodėl leidykla-kepykla? Toks apibūdinimas gali pasirodyti užgaulokas, tačiau leidyklos požiūrį į autorinį darbą ir kūrybiškumo vertę reprezentuoja jų pačių internetinis puslapis: galime sužinoti prekės aukštį ir plotį, bet niekur nerasime autoriaus pavardės. O juk į darbą buvo įdėta tiek idėjų ir širdies!
Skaitome vaikams 
Smagu matyti naują įrašą šiame tinklaraštyje
Bet „Vaigos“ truputį gaila. Visi priekaištai teisingi, tačiau jie lygiai taip pat taikytini daugeliui kitų leidyklų. Pvz., šiaip jau pavyzdingos leidyklos „Nieko rimto“ ši pasakų knyga: https://www.niekorimto.lt/pasakos/vakaro-pasakos-is-viso-pasaulio_6933 ne ką geresnė už „Vaigos“ antipremijuotąją. Taip, vertėja čia nurodyta, bet kur sudarytojas, kur pasakų šaltiniai? Tekstai apgailėtini. O banginiškoji „Alma littera“? Net ir po antipremijų mūsų dienomis sugeba perleisti antipremijuoto sudarytojo Sasnausko, su kuriuo „Vaiga“ išsiskyrė, subjaurotą pasakų rinkinį: https://www.knyguklubas.lt/juoku-ir-melu-pasakos. Ir pažiūrėkime, kur „Vaiga“ nenurodo autoriaus. Ogi prie žaislinių knygų. Žiūrim, kaip kitoms leidykloms sekasi nurodyti jų autorius: https://www.knyguklubas.lt/literatura-vaikams/knygos-maziausiems-lytejimo-knygeles?___store=default. Aha, sunkiai!
Todėl man norisi „Vaigą“ šiek tiek palaikyti ir paguosti. Po kalno išties prastų knygų matyti, kad jie stengiasi pasiūlyti ir vieną kitą įdomesnę, vertingesnę (pvz., iš naujų – apie slibiną, Nojų, dėlionių knygelės). Dabar viskas priklauso nuo pirkėjų – kurią leidyklos veiklos kryptį jie palaikys euru. Ir jei klaikias ryškiaspalves nesąmones ar sudarkytas pasakas, tai kas pats sau buratinas?
Seniai svajojau sulaukti polemiško ir gyvo komentato, ir štai 🙂 Ačiū, Aiste 🙂
Visi pastebėjimai teisingi ir labai aktualūs! Žinau, kad prieš maždaug trejetą metų ir „Baltos lankos“ savo tinklalapyje-parduotuvėje nurodė knygos dydį, bet neturėjo eilutės, kurioje būtų nurodoma vertėjo pavardė… Taigi visi mes kuriame, mokomės, tobulinamės.
Verslumas – ypatingai svarbi savybė, verslumas būtinas, kad leidykla gyventų. Tačiau pati specifika (būti „kultūros agentu“, tarpininku Pierre’o Bourdieu suformuluota prasme) ir dvikryptis santykis su visuomene įpareigoja leidėjus ir kokybei, ir visuomininiam gėriui. Tikrai tos dvi Sharie Coombes knygelės, išleistos „Vaigos“, vertos tėvų dėmesio, bet savo formuluotės (leidykla-kepykla) kol kas neatsisakysiu, nes šia prasme „Vaigos“ lankstumą suprantu kaip jų verslumo dalį ir objektyvų reagavimą į rinką, kurioje tikrai padidėjo išrankių, sąmoningesnių pirkėjų dalis. Tačiau žinant leidyklos repertuarą, kuriame absoliučiai dominuoja ryškūs lipdukų sąsiuviniai, visai liesos lavinamosios ir storos kartoninės žaislinės knygos, kol kas sunku tikėti, kad pasikeis pats verslo modelis (minimaliai investuoti į kokybę, taip pat ir poligrafinę, o parduoti už maksimalią kainą). Ne viena leidykla knygas atspausdina Azijoje, tačiau žmogiškųjų išteklių, investuoto laiko, leidinio originalumo rinkoje ir finansinės grąžos proporcija (kitaip tariant, atsiperkamumas, leidyklos rizikos dydis) yra kitokia. Taigi nenorėjau pasakyti, kad visos kitos leidyklos geresnės už „Vaigą“, gal labiau taip: jos išleidžia (ir) tikrai gerų bei reikšmingų knygų; „Vaiga“ – (beveik) neišleidžia. Ir tikrai būčiau atlaidesnė, jei „Vaigos“ leidiniai būtų pigūs ar bent pigesni 🙂 O apie „Alma littera“ čia nerašau tik dėl to, kad gaila nervų 🙂 Juk gyvenimas yra kažkas kita nei blogybių registravimas 🙂
Aš, ko gero, net neginčysiu tokio (tegu ir įžeidžiančio) apibūdinimo. Nėra „Vaiga“ itin aukšto meninio lygio knygų leidykla ir ambicijų didelių neturi – tai akivaizdu. Bet man atrodo, kad „Vaiga“ mėgina paskutiniu metu pasitempti ir toks antausis nepelnytas. Pasažą apie ypatingai blogą vardą aš supratau būtent ta prasme, kad kone visos kitos leidyklos yra geresnės, bet net jei lyginsime vertingų knygų santykį, tai kiek gi tų leidyklų aplenkė „Vaigą“?
Žiūrime vaikų knygų leidybos statistiką: https://www.ibbylietuva.lt/naujienos/2019-ieji-vaiku-knygu-leidyboje-kas-kiek-kokiu/. 2019 m. (2020 m. duomenų dar nėra) knygas vaikams leido 90 leidėjų, iš jų tik 20 tai buvo pagrindinė veikla. Šios 20 leidyklų (sąrašas yra diagramose) išleido 80 proc. visų knygų. Kokiais gerų ir reikšmingų knygų rodikliais lenkia „Vaigą“ tokios leidyklos iš šio sąrašo kaip „Presvika“, „Egmont“, „Flintas“, „Trys nykštukai“, „Jotema“, „Spaudos praktika“, „Vitae litera“? O jei pripažinsime, kad nelenkia, tai „Vaiga“ bus tiesiog vidutiniokė.
Kalbant apie repertuarą, nemanau, kad leisti žaislines ir lavinimo knygeles yra gėdinga. Tokios knygos yra labai reikalingos mažiesiems, tad leidyklai tai visai nebloga specializacija. Taip, „Vaiga“ galėtų rinktis ir kokybiškesnes žaidimų knygeles, bet kiekvieną mėnesį aš matau bent kelias neblogas naujienas. Jau vien dėl to nelinkiu „Vaigai“ pradėti prekiauti puodais vietoje knygų.
Pastabos apie kainas nesupratau – „Vaigos“ leidiniai iš tiesų yra gerokai pigesni nei daugelio. Ypač turint omeny, kad tai žaislinės knygelės iš kartono su iškartomis, įklijuotais liečiamaisiais elementais, interaktyviomis detalėmis, garsiniais blokais. Perkant tiesiai iš leidėjų, senesnio leidimo knygelės apskritai atiduodamos pusvelčiui. Kai paskutinį kartą juos mačiau mugėje (o jų rinkodara ilgą laiką ir buvo tokia „muginė“), „Avilys“ ar „Pasakų enciklopedijos“ serijos knygelės kainavo po 1 (vieną!) eurą.
Man patiko jūsų mintys apie kultūros agentus, bet abejoju, kad nors viena stambesnė leidykla Lietuvoje laikosi tokios strategijos. Deja. Ar matote pavyzdžių?
Svarstymus apie repertuarą ir paguodos dalybas galima apversti ir taip: kiek Lietuvos skaitytojams gerų knygų davė „Vaiga“, ir kiek – jau bankrutavęs ir viską labai sąžiningai daręs „Burokėlis“?
Be abejo, „Burokėlis“ leido geresnes knygas. Bet jei paskaičiuočiau, kiek „Vaigos“ ir kiek „Burokėlio“ knygų aš įsigijau iki pastarosios bankroto, tai pirmautų „Vaiga“, nes „Burokėlio“ leidinių aš tiesiog negalėjau įpirkti. Ir kažkur „Burokėlis“ iš esmės prašovė – net ir po bankroto, kai tiražo likučiai buvo išparduodami už centus, knygų niekas akimoju neišgraibstė. Ar knygos buvo ne tos, kurios sužavėtų Lietuvos skaitytojus, ar reklamos pritrūko – nežinau. Bet „Burokėlio“ labai gaila, taip 😦
Mano nuomone, „Burokėlis“ neprašovė; prašovė (ir daug prarado) tik skaitytojas, nespėjęs kartu su puikia leidykla.
Ir dėl „Burokėlio“: visgi knygų leidyba – šokis dviems. Negalėjo suklysti tik skaitytojai. Man tai primena „Petsono“ istoriją, kai iššovė tik antras leidimas, kurio ėmėsi jau „Nieko rimto“.
Skaitytojai yra tokie, kokie yra, kitų neužvežė. Vienos leidyklos atranda, kaip juos užkabinti, kitos – ne. Tiesa, panašu, kad tai gryna magija. Visada tai prisimenu, kai matau nuostabias knygas pakibusias amžinuose išpardavimuose tarp makulatūros 😦
Tikrai šokis dviems, ir tikrai magija. Jei bus įdomu, tikrai susiraskite diskusiją „Kokį skaitytoją užsiaugino lietuviškos knygos?“ iš jau minėtos konferencijos.
Dėl knygų kainų, kadangi esate dažna jų pirkėja, turbūt esate teisi; aš kalbėjau daugiau apie tą neadekvačią situaciją, kai pirkėjas knygyne randa ir originalią verstinę, ir visiškai šablonišką paveikslėlių knygą, o jų kaina būna visiškai identiška (į tai bandžiau atkreipti dėmesį ir šiame wordpress’e – kiek galėdavau, į palyginimus įtraukdavau ir knygų kainas). Jokiu būdu nemanau, kad leisti žaislines ir lavinimo knygeles yra gėdinga. Į repertuarą kaip tokį dėmesį atkreipiau todėl, kad kalbėjau apie leidyklos / leidyklų prisiimamą rizikos dydį ir investicijų atsipirkimo laiką.
Mes tiesiog į tą patį objektą – knygą ant prekystalio – žiūrime iš skirtingų pozicijų, skirtingos gyvenimiškos patirties 🙂 Leidybos pasaulį išties matau iš jos virtuvinės perspektyvos, tad ir „leidykla-kepykla“ ne įžeidžiantis, o paprastas klasifikacinis apibūdinimas, trumpai nusakantis leidėjo tipą (kūriniai, nuolat leidžiami pakartotiniu tiražu; nuolatinę paklausą turintys lipdukų, užduočių sąsiuviniai), kuris darbuojasi šiame sektoriuje, bet investuodamas nerizikuoja. Juk ne jos leidžia seriją „Mažieji platonai“ ar Sibiro haiku, tiesa? Kaip ir pati įvardijote, tai „tiesiog vidutiniokės“ leidyklos.
Šaunu, Aiste, kad atkreipėte dėmesį į 2019 m. vaikų leidybos statistiką, nes tai kaip ir raktas, patvirtinimas mūsų diskusijoje – galite pamatyti, kad kai kurios leidyklos figūruoja kiekybiniame pjūvyje (t. y. investuoja į palyginti greitai atsiperkančius leidinius ir procesą kartoja), o į kitas statistikoje atkreipiamas dėmesys dėl jų kokybės: „Dar reikėtų paminėti keletą leidyklų, kurios statistiškai nepateko į produktyviausiųjų dvidešimtuką – „Dominicus Lituanus“, „Žalias kalnas“, „Aukso žuvys“, tačiau vos keli jų išleisti leidiniai kasmet palieka ryškų pėdsaką vaikų knygų sektoriuje, jie dažnai pristatomi įvertinimams, pelno apdovanojimus.“
Būti leidėju – tai labai specifinė tapatybė ir tarnystė, nes esi kaip tiltas, sujungiantis du be tavęs nesusisiekiančius krantus, bet kuriuo visi dažniausiai vaikšto be jokio dėkingumo, ar kaip slenkstis iš Marcelijaus Martinačio poezijos, „ties kuriuo pasisveikinama“. Tikrai tokių žmonių turime. Ypač informatyvūs pasisakymai ir ryškūs pavyzdžiai šiuo atveju būtų vertėjos Marijos Čepaitytės, leidėjos Lolitos Varanavičienės pasisakymai tik ką įvykusioje konferencijoje „Trys laisvės dešimtmečiai: literatūra, kritika, skaitytojas“ (ateityje kažkur bus „Zoom“ įrašai). Iš tokios perspektyvos vertinant indėlį bendrajai kultūrai ir skaitytojų bendruomenei, Sasnauskų sudaryti-išversti pasakų rinkiniai yra skandalingas, Pasakos iš viso pasaulio (italų sudarytas leidinys, verstas iš anglų kalbos) – kontroversiškas reiškinys. Jei apie tai kalbėsime tik švelniai ar aptakiai, kažin, ar kas pasikeis.
Čia tegaliu pritarti. Žiūrint iš leidybinės virtuvės, tikrai kiti dalykai matosi ir kiti dalykai svarbūs. O mes, skaitytojai, dažnai nei įvertinti, nei suprasti nesugebame, kur tarnystė, o kur ciniškas pinigų darymas. Ir kaip galėtume? Kaip suprasti, kad penktas „Arklio Dominyko“ leidimas (apie papildomus tiražus nė sužinoti nepavyks) reiškia kokybišką leidybą ir „ryškų pėdsaką vaikų knygų sektoriuje“, o trys „Gražiausių Anderseno pasakų“ leidimai – investicija „į palyginti greitai atsiperkančius leidinius“? Žinoma, šį bei tą iš bibliografinių duomenų išpešti galima, bet… Gal kada rasite laiko įrašui apie tai, kaip atskirti pelus nuo grūdų? Parašykite apie leidybinę etiką.
Ir tuo pačiu, jei atsiribotume nuo Lietuvos leidėjų, „Usborne“ yra kepykla ar ne?
O! „Usborne“ pasiūlos prasme panaši į Čarlio šokolado fabriką 🙂 🙂 🙂 O rimčiau kalbant, kitų rinkų vertinti nesiimčiau ne tik todėl, kad nesu atitinkamą laiką trynusis tos šalies pašto skyriuose ir knygynuose, bet kad du absoliučiai lemtingi veiksniai beveik neleidžia surasti bendro matmens: kalbinės auditorijos dydis ir demokratija (mes juk 40+ metų turėjome suvalstybintą ir kontroliuojamą leidybą, ir net tai kontroliuojamai trūkdavo popieriaus). Didesnioji dalis „Usborne“ leidinių vizualiai tikrai „atidirbti“ ir patrauklūs, apipavidalinti žmonių, kurie tame seniai specializavęsi.
Mėginsiu parašyti apie vieną „Nieko rimto“ knygą, o dar vėliau gal imsiuosi antipremijų 🙂 Sunku apie etiką rašyti, nes net geriausi leidėjai turi vieną trūkumą – yra žmonės.
Mano draugė, beje, didelė http://knygeles.neto.li gerbėja 🙂 Prieš du mėnesius mėginau padėti išsirinkti keletą vertingų pasakų rinkinių šešiametei ir užsisakyti į užsienį. Vienu metu man pradėjo atrodyti, kad tam amžiui beveik nieko su sodria, vaizdinga, bet ne per sudėtinga kalba ir neturime! Vyresniems jau tinka didesni rinkiniai su neadaptuotais originaliais tekstais ir mažiau iliustracijų. Bet kas būtų tie užburiantys ir atmintin įsirėžiantys pasakų skaitiniai mažesniems? „Meškiukas bibliotekoje“ atrodo specializavęsis pasakų rinkiniuose, tad gal aprašys savo įspūdžius ir rekomendacijas? 🙂