0

Skaitome apie krašto istoriją: Vilniaus siaubūnas (2009)

Vilniaus siaubūnas; legendą papasakojo Albina Varnienė, iliustravo Lina Kusaitė. – Vilnius: Alma littera, 2009, 34 p. (knygos ieškokite bibliotekoje ar skaitytų knygų knygyne sena.lt).

Kartais graudu, kartais labiau juokinga, bet daug kas mūsų krašto kultūros istorijoje – labai artimai susiję su Lenkija. Su ja konkuruota ir gyvenant bendroje valstybėje, ir vėliau (ypač – tarpukariu, kariaujant karą dėl Vilniaus). Vienu išraiškingesnių pavyzdžių galėtų būti šį rugsėjį švenčiamas Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, 300 metų karūnavimo jubiliejus. Palyginimui: tikinčiųjų nepaprastai mėgiamas Čenstakavos Marijos paveikslas karūnuotas 1717 m. rugsėjo 8 d.; Trakų – 1718 m. rugsėjo 8 d. Ne išimtis, pasirodo, ir legenda apie Vilniaus baziliską!

Baziliskas – mitinė būtybė, išsiritusi iš kiaušinio, atsiradusi susikergus driežui ir gaidžiui. Kaip pasakoja į miesto istorijos šaltinius įsigilinęs Pavel Lavrinec, „Vilniaus bazilisko siužetas gimė iš konkurencijos su Varšuva. Pirmasis jį paminėjo Adomas Ignacas Naramovskis, Vilniaus universiteto profesorius, istorikas. XVIII a. pr. jis parašė knygelę Facies rerum Sarmaticarum. Barokine lotynų kalba A. I. Naramovskis aprašo keistus įvykius ir istorijas Lietuvoje ir Lenkijoje. / Jis labai detaliai pasakoja apie Varšuvos baziliską. Kur, kokioje gatvėje jis gyveno, kas tuo metu valdė miestą, nurodytas vardas ir pavardė gydytojo, kuris paaiškino, kaip elgtis su bazilisku. Aprašoma, kaip į rūsį leidosi nusikaltėlis, nuteistas mirti. Staiga atsiranda tokie A. I. Naramovskio žodžiai: „O Vilniuje, urve, Žygimanto Augusto laikais irgi gyveno baziliskas, nuo jo kentėjo žmonės.“ / Į tą urvą nuspręsta nuleisti rūtos ryšulėlius. Rūta buvo stebuklingas, magiškas augalas. Pirmas ryšulys iškeltas nubalęs, iš to miestiečiai suprato, kad baziliskas dar gyvas. Antras rūtų ryšulys – jau mažiau nubalęs, o trečiasis – visiškai žalias. Iš to suprasta, kad baziliskas jau nebegyvas. / Jokių detalių, kur tai vyko, kas nuspendė panaudoti rūtas, A. I. Naramovskis neįvardijo. Tas siužetas apie Vilniaus baziliską gyvavo kartu su Varšuvos legenda, apie juos abu rašė padavimų rinkiniuose ar enciklopedijose lotynų ir lenkų kalbomis. Taip buvo iki XX a. vidurio. / Tik Teodoras Narbutas, kurį galima vadinti lietuvių mitologijos kūrėju, pirmas viename darbe XIX a. viduryje šį siužetą apie Vilniaus baziliską susiejo su konkrečia vieta: Bokšto, Subačiaus ir Bastėjos gatvių sankryža. Jis įvedė nugalėtoją, kuris nugalėjo baziliską. Tai buvo toks pat nusikaltėlis, nuteistas mirti ir nugalėjęs pabaisą su veidrodžiu, kaip ir Varšuvos legendoje“ (Alfa.lt publikacija „Kas pakeitė vilniečių mitinės būtybės bazilisko baimę?“).

Tačiau Vilniaus baziliskas – ne tik senųjų, XVI amžių siekiančių miesto legendų dalis. Jį į šiandienių skaitytojų sąmonę – kaip transformuotą pasąmoninį baimių archetipą – įrašė Ričardas Gavelis (Vilniaus pokeris, 1989), o labiau įprastu mitologiniu pavidalu baziliskas veikia istoriniame Kristinos Sabaliauskaitės romane (Silva rerum I–IV, 2008–2016). Tradicinės VU Fizikos fakulteto šventės FiDi personažas Dinas Zauras yra šitos pačios vilnietiškos legendos pratęsinys. Buitinis (ir realiausias) legendos kilmės motyvas – baisus tvaikas, sklidęs dėl šiukšlių, kurias miestiečiai daug metų pylė į griuvėsiais virtusių gynybinių įtvirtinimų duobę.

Apie čia aptartąją būtybę ir pasakojama leidyklos „Alma littera“ serijos „Gražiausios Lietuvos legendos“ paveikslėlių knygoje Vilniaus siaubūnas. Legendą, prisiderinusi prie teksto adresato, papasakojo Albina Varnienė (g. 1935). Kaip ir Narbutas, ji siužetą sieja su šiandieniu Barbakano kalnu, nuo kurio „kaip ant delno atsiveria vaizdas į Užupį, Belmontą, Markučius. Iš čia gerai matyti ir vadinamasis Polocko kelias, kuriuo buvo laukiama atklystant nekviestų svečių“. Užsimenama apie Vilniaus bažnyčių ir miestiečių namų turtus – grobį miesto užpuolikams, apie didįjį Vilniaus nusiaubimą, gaisrą ir kilusį badą, marą 1655 metais (šį miesto istorijos epizodą į eilinio lietuvio sąmonę įrašė visai ne istorijos vadovėliai, o jau minėtas Silva rerum), apie netekčių skausmo ir rūpesčių prislėgtus miesto gyventojus, pradėjusius vaidytis tarpusavyje, apsileidusius ir… pradėjusius šiukšles pilti į gynybinio bokšto griuvėsių duobę! Kartu su dvoku prasideda kiti neramumai: „Vaikščioti toje vietoje darėsi pavojinga. Kažkas ėmė grobti žmones, ypač mažus vaikus ir jaunas mergeles.“ Tolesnį siužetą, prisiminę pasakas apie drakono nugalėjimą, galime nuspėti. Tačiau šįkart įdomu anų amžių atmosfera ir istorinės detalės, leidžiančios šį pasakojimą išgyventi geografiškai autentiškai. „– Aš nemačiau, bet, sako, esama tokių lakštų, kuriuose gali regėti savo atvaizdą kaip ramiame Vilnios vandeny“, – išeitį siūlo jaunuolis. „– Nepagailėsiu brangiausio Venecijos stiklo veidrodžio, tik eiti turėsi tu! – pirmasis apsidžiaugė ir pažadėjo garbingiausias pasitarimo vyras.“

Visų iliustracijų autorė – Lina Kusaitė (https://www.behance.net/gallery/2328458/The-Beast-Of-Vilnius).

Plunksną gerai valdanti Albina Varnienė net žiaurius pasakojimo momentus meniškai sušvelnino, parinko prasmingų palyginimų: „Subliuvo. Suvaitojo. Į plėšrųjį siaubūną žiūrėjo paties bjaurastis. Šito jis neištvėrė. Senos viduramžių knygos nemelavo – bazilisko žvilgsnis žudo, o jis dabar žvelgė į savo paties atvaizdą veidrodyje. Ilgas jo kūnas sutrūkčiojo, sukliuksėjo, lyg jo pilve kas būtų atrišęs milžinišką nuodų maišą.“ Legenda papasakota paprastai, nuosekliai (psichologiškai motyvuotai) ir netgi jaukiai – kiek šitai įmanoma, omenyje turint mitinį pasakojimo pobūdį. Teksto nėra daug – mažiau nei iliustracijų – taigi knygoje labai reikšmingas dailininkės indėlis. Būtent dailininkės Linos Kusaitės (g. 1975) darbas ir meninis braižas paskatino šiai apžvalgai – atrodo, jog metai ėjo, o knyga taip ir liko nepastebėta.

Knygos iliustracijos – saikingai spalvingos ir labai skoningos. Privalumų galima įžvelgti įvairių: realistinis (bet nesubuitintas ir ne „fotografiškas“) Vilniaus architektūros perteikimas, miestiško gyvenimo būdo detalės, tautinių drabužių interpretavimas ir integravimas, labai dinamiški ir netikėti vaizdavimo rakursai… Svarbiausia, jog praeities atmosfera išgauta originaliu būdu: pasirinkus neįprastą foną (popieriaus faktūrą), sukuriamas senoviškumo be senamadiškumo efektas – nearchajinant, netautosakinant pačių iliustracijų. Jos netampa tik puslapius puošiančiais etnografiškais paveikslėliais, o išties pasakoja apie tuos egzotiškus Žygimanto Augusto laikus, kurių nepažįstame. Atrodo, neužsidaryti, neapsiriboti kaimišku etnografiškumu ypač svarbu dabar – kai švenčiame modernaus valstybingumo, atremto į LDK tradiciją, atkūrimo šimtmetį. Šios knygos vaizdinė ir tekstinė interpretacija, skirta vaikams – būtent tokia: pasakojanti apie miesto praeitį, ją integruojanti ir intriguojanti.

Papildymas 2018 10 15: susidomėjusiems – visiškai šviežias Linos Kusaitės interviu danų žurnale Blacklisted.

Reklama
0

Apžvalga: Laimė yra lapė (2016, 2017, 2018)

Apie šią knygą, tiesiog nuklotą diplomais, jau kalbėta kalbėta. Tačiau paveikslėlių knyga, išversta į anglų kalbą, o ne atvirkščiai, – tokio retumo įvykis, kad dėmesio jai tikrai nebus per daug.

Evelina Daciūtė. Laimė yra lapė [pasaka]; nupiešė Aušra Kiudulaitė. – Vilnius: Tikra knyga, 2016 (+2017, 2018), 48 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 5,98 €)

Leidyklos „Thames & Hudson“ vertimas pasirodė birželio 19 dieną: 10 balų originaliam knygos viršeliui ir 10 su pliusu – britams.

Ypatingai šilta (ir paprasta – žinoma, nepaprastu būdu) yra knygos dedikacija.

Toks yra ir netradicinis autorių interviu (kuriame jos apklausinėja viena kitą), liudijantis buvus jaukią ir jautrią, intymią (atvirą) kūrybinio proceso nuotaiką ir įvykusį susikalbėjimą. Juk šitai ir yra pagrindinė sėkmingo kūrybinio rezultato prielaida? Evelina klausia Aušros: „Kaip tavo gyvenime atsirado Laimė yra lapė? Ar keitėsi tavo gyvenimas, kai piešei iliustracijas? Kaip vyko kūrybinis procesas?/ Pamenu, kai gavau tavo tekstą su lape ir kokį jis man įspūdį paliko. Tai buvo pirmas kartas, kai pajutau, kad galiu ir noriu istoriją nupiešti. Nebuvau anksčiau to patyrusi. Vis labiau galvoju, kad greičiausiai didelį ispūdį paliko tai, kad nuo pradžių jaučiau, kad knyga bus toks galingas spalvų žaismas. Ta oranžinė, draugaujanti su mėlyna spalva. Sūpynės, lapė, apelsinai, bandelės, berniukas… Galvoje visų pirma atsirado knygos spalva, tik paskui siužetas. Kūrybinio proceso pradžia buvo labai atsargi, vis tikrinau tavo reakciją: vis bijojau pridėti į istoriją per daug to, ko joje nėra parašyta, bet kadangi tu manęs nestabdei, o tik skatinai, tai viskas vyko neįtikėtinai sklandžiai. Geriausiai pamenu tai, kad mes aptardavome kiekvieną atvartą, ir taip keliavome kartu per visą istoriją. Pabaigusi knygą, labiausiai ilgėdavausi kasdieninių mūsų susirašinėjimų.“ Visą autorių interviu galite skaityti čia.

Iliustracijos – dinamiškos, šmaikščios, profesionalios, tačiau tai, kaip visada, ir skonio reikalas (vieniems bus „labai labai, pačios pačiausios“, kažkam – tiesiog „ne jų“; tačiau bent kiek stebintys dailininkų darbus ir leidybos rinką supranta, kad toks stilius šiuo metu – absoliučiai trend dalykas).

Visų iliustracijų autorė – Aušra Kiudulaitė. Knygą (lietuviškąjį leidimą) apipavidalino Inga Dagilė.

Kai kurios iliustracijų detalės – labai šiuolaikiškos savo ironija („Oranžinio kamuolio žvaigždynas“, „Prisukamo apelsino žvaigždynas“, „Tik internetas nedingo“, „Auksinė žuvienė žuvis“ ir pan. užrašai).

 

Siužetas, detalės ir vertybės. Kasdien, gavęs iš mamos drobinį maišelį ir smulkių pinigų, Povilas keliaudavo į kepyklą bandelių trijų asmenų šeimos vakarienei: į priekį – trumpuoju, atgal – ilguoju keliu, kuriame ir sutiko būsimą draugę. „– Dosnumas yra vandenynas. Nori būti vandenyno dalimi? […] Tada pavaišink, prašau, bandele“, – visai paprastu būdu išnirti iš egoizmo jį ragino lapė. Tolesnė personažų draugystė norom nenorom primena Mažąjį Princą (dar ir todėl, kad pirmajame lietuviškame Antoine‘o de Saint-Exupéry knygos vertime vietoj originalios formos („lapinas“, pranc. le renard) buvo pasirinkta – ir nepaprastai prigijo – moteriškoji giminė: „lapė“), į Exupéry kūrybą nurodo ir dar (bent) vienas iliustracinis užrašas („Žemė – draugų planeta“). Panašūs ir egzistenciniai rūpesčiai: „– Tu būsi visada visada?“ – nerimavo Povilas. „– Galbūt kurį laiką eisi šiuo keliu tikėdamasis, kad mane sutiksi. Paskui tyčia neisi. Kad nematytum šitos vietos ir šių sūpynių. O vėliau atsiras kas nos, kas pakeis mane. / Po šio pokalbio jau nebuvo taip, kaip buvo prieš tai. Povilas su nerimu sukdavo į ilgąjį kelią.“ Tai kritinis – nerimo ir širdgėlos – momentas, kurį gyvenime atitinka situacijos, kuomet turime užmigdyti brangų augintinį ar suprantame, kad mūsų šeimos narys nebepasveiks.

Šios, nors ir ne visai tradicinės (gyvenančios medyje), šeimos tėtis karjeros laiptais kopia gana tradiciškai. Apie jo laimėjimus pasakojama su nemãža ironijos (dar viena aliuzija į knygos Mažasis Princas statistiką ir lyginamuosius dydžius mėgstančius suaugusiuosius?). Tėtis „pranešė, kad netrukus jie kelsis į kitą – didesnį – miestą, gyvens naujame – dar aukštesniame – medyje, kuris auga dar didesniame parke, o jis pilotuos dar galingesnį malūnsparnį.“ Visgi pats tėtis nėra tuščias materialistas, bet – panašiau – populiaraus šiandienio pozityviojo mąstymo įkaitas. Todėl berniukui, kuris baiminasi prarasti draugystę, atsakoma: „– Viskas bus dar geriau! […] Gerumo niekada nebūna per daug. Visada gali būti dar geriau, – kaip kirviu nukirto tėtis.“ Didesniame naujame mieste buvo naujas kelias į kepyklą, tačiau nebebuvo lapės ir gerumo. Ar tokia draugystės kulminacija?

Artimojo mirtis, nepriklausomai nuo mūsų tikėjimo ar netikėjimo pomirtine būtimi, visada susijusi su giliu skausmu ir stokos jausmu: mums stinga artumo, ir to negalime pakeisti. Tačiau lapė buvo gyva – jos širdis tebegalėjo rinktis. Ir vieną vakarą Povilas ją rado – belaukiančią ant sūpuoklių; ji buvo ir „prijaukinta“ (vėl tas Exupéry!), ir atsakinga už savo berniuką: „– Aš gi tau sakiau […]. […] Kai aš pajusiu, kad turiu būti kitur, – ten ir eisiu“,  kitaip  tariant – atėjau čia, kad būčiau su tavimi. O tai gražiausi žodžiai, kuriuos vienas individas gali tarti kitam ir giliausias kiekvieno žmogaus troškimas. Todėl nė kiek ne keistas knygos pavadinimas ir jos aktualumas. „Vaikai daug galvoja apie laimę – mus labai nustebino, kad vaikai kalba apie laimę labai giliai“, – sakė Evelina Daciūtė interviu LRT „Labame ryte“ (2017 09 02). Žinoma, ne visiems „laimė yra lapė“; bet juk „lapę“ turime suvokti alegoriškai, o svarbiausias žodis šiame teiginyje – yra. Laimė yra.

Pasiklausyti istorijos galima LRT mediatekoje (skaito aktorė Lina Budzeikaitė).

Pabaigai – dar keli žodžiai apie knygos adresatą. Atmetusi visus plikus faktus (kad kiekvieno vaiko branda – absoliučiai individualus dalykas), knygą žymėčiau kaip tinkamą ir įdomią 1,5–6 metų vaikams. Leidykla nurodo 6–8 metų amžiaus kategoriją. Kodėl toks drastiškas skirtumas? Visų pirma, paveikslėlių knygos beveik niekada nesiečiau su savarankišku vaiko skaitymu, o su edukacija, bendrai tėvų ir vaikų leidžiamu laiku. Antrasis aspektas susijęs su multimedijų pažanga. (Dažniausiai) duodame išmanųjį telefoną į rankas vaikui, neturinčiam nė dviejų metų (nes kelias dešimtis minučių bus šventa ramybė), tačiau neduodame knygos. Ar tai nėra nedidelis paradoksas? Goodreads.com svetainėje vyraujanti The Fox on the Swing  komentatorių  mintis – knyga labai „gyva“: pernelyg gyva, per judri. Ir tai tiesa. Žvelgiant iš ilgametės poligrafijos ir knygos meno istorijos perspektyvos – tiek daug elementų talpinanti knyga yra šių laikų kompromisas. Tačiau būdama būtent tokia, ji gali konkuruoti su jūsų planšete.

Taigi kūrybiškas rezultatas + rinkodaros pastangos = penki tiražai, du spektakliai, populiarumas ir daugybė apdovanojimų.  Linkime leidyklai ir dar vieno tiražo! (O jame – pasitaisyti tas kelias, knygą nuo tobulybės skiriančias korektūros klaidas: „Btitanijos“, „trianalė“, „Meno knygos“ (!) konkursas, ir dar kabutes, kabutes…).

0

Kalėdų noras?

Kad kitais metais galėtume vartyti dailininkės Renatos Liwskos kalėdines knygeles jau lietuviškai – nes jos ramios ir absoliučiai puikios.

Viena, šių metų naujiena, su Marsha Diane Arnold:

81lsy1y8twl

Ir kita, kartu su autore Deborah Underwood:

screenshot2015-07-22at11-56-20am

1437592021037

christmas-quiet-hoping-for-a-snow-day-quiet1

reading-by-the-fire-quiet

christmasquietbook

Atsisiųskite į savo kindle bent Kalėdoms!

Arba tiesiog padovanokite kam nors paprastą Tyliąją knygelę, apie kurią rašyta čia.