0

Kalėdų noras?

Kad kitais metais galėtume vartyti dailininkės Renatos Liwskos kalėdines knygeles jau lietuviškai – nes jos ramios ir absoliučiai puikios.

Viena, šių metų naujiena, su Marsha Diane Arnold:

81lsy1y8twl

Ir kita, kartu su autore Deborah Underwood:

screenshot2015-07-22at11-56-20am

1437592021037

christmas-quiet-hoping-for-a-snow-day-quiet1

reading-by-the-fire-quiet

christmasquietbook

Atsisiųskite į savo kindle bent Kalėdoms!

Arba tiesiog padovanokite kam nors paprastą Tyliąją knygelę, apie kurią rašyta čia.

 

1

Ką perkame vaikams? Trumpas gidas (9)

Apie vaikų skaitymą drauge su tėvais – kaip dvasinio bendravimo formą – jau šiek tiek rašėme. Minėjome, kad teminė knyga gali tapti reikšmingų pokalbių pradžia, kalbėjimosi apie problemas akstinu ir pan. Todėl ir šįkart – apie kelias, gal ne visai įprastas ir knygynuose rečiau pastebimas, tačiau – subtiliai terapines paveikslėlių knygas.

Nauja leidykla „Burokėlis“ savo debiutui (ir naujų autorių klausimui išspręsti) pasirinko geriausia islandų 2004-ųjų metų knyga pripažintą leidinį, – Mažasis Pabaisiukas sako NE!

ne-lit

Áslaug Jónsdóttir, Kalle Güettler, Rakel Helmsdal. Mažasis Pabaisiukas sako NE!; Dideli pabaisiukai neverkia. Iš islandų kalbos vertė Jurgita Marija Abraitytė. – Vilnius: Burokėlis, 2014, 32 p. (kaina burokelis.lt – po 4,50 €)

Neapsiverčia liežuvis sakyti, kad šios knygos viršelis – patrauklus. Visgi susipažinti verta: tai pirmoji iš istorijų apie Mažąjį ir Didįjį Pabaisiukus, pamėgta Skandinavijoje bei kitose šalyse. Sėkmės paskatintas, autorių kolektyvas kūrė toliau, ir šiuo metu jau išleistos aštuonios knygos; prieš metus Islandijoje buvo minimas Pabaisiukų 10 metų „gimtadienis“, pasirodė elektroninės knygų versijos, spektaklis.

monstercovers-8booksweb

Nesunku suprasti, kad tai – populiari knygų serija. „Burokėlis“ išvertė ir lietuvių skaitytojams pasiūlė dvi pirmąsias, – jas dera aptarti kartu.

dideli-pab-lit

Kuo gi jos patrauklios? Tradicinėse folklorinėse istorijose vienas svarbiausių elementų yra gėrio ir blogio opozicija, – iš čia kyla pasakų stiprybė ir išmintis. Tačiau kasdienybėje, ypač mokantis bendravimo, svarbūs ir kiti aspektai. Pvz., šios knygelės parašytos tarsi pagal tą pačią schemą (net prasideda panašiai: „Čia taip ramu ir tylu“; „Čia tylu ir ramu. O čia aš žvejoju tykioje jūroje“), bet iš skirtingų perspektyvų.

Screen Shot 2015-10-07 at 17.35.40

Iliustracijų autorė Áslaug Jónsdóttir, šaltinis: http://www.burokelis.lt

Taigi skaitydami jas paeiliui, neįkrentame į stereotopinį manymą, jog pirmasis personažas – neigiamas iš principo, o štai antrasis – teigiamas visose situacijose. Priešingai: galime vaikui parodyti, kad nė vienas jų nėra blogas, o jųdviejų draugystė nesimezga tik dėl nemandagaus elgesio, skirtingų ydų ir silpnybių.

Pirmojoje mokomasi kantrybės, taip pat – ištarti žodį „ne“, nebijoti savo nuomonės, netapti manipuliacijų subjektu (pozityviai santūria prasme, per paprastus ir vaikiškus pavyzdžius: „Tada jis nusprendžia, kad aš turiu nežiūrėti, skaičiuoti ir eiti ieškoti. O mano eilė slėptis n i e k a d a neateina! / Bet aš nedrįstu jam nieko pasakyti“). Tai tikrai vykęs bandymas „legalizuoti“ neigiamas emocijas ir kreipti jas konstruktyvių sprendimų link (išsakomos susikaupusios nuoskaudos; susitariama dėl bendravimo „sąlygų“; „Tada aš pagaliau atidarau duris Didžiajam Pabaisiukui. Jis užeina į svečius ir vaišinasi neriaugėdamas ir nečepsėdamas, ir nemėtydamas obuolių žievelių kur pakliūva“). Be to, nesunku atpažinti ir vaikišką pomėgį išsisukti nuo atsakomybės („Jis sukursto mane erzinti mažuosius krebždukus ir j u o k i a s i, kai jie verkia“) – taigi neilgoje paveikslėlių knygoje apstu dalykų, kuriuos būtų galima aptarti su vaiku.

Antrojoje sprendžiama savivertės problema („Mažasis Pabaisiukas labai gražiai piešia ir viską teisingai rašo. / O mano piešinys b j a u r u s! Tačiau dideli pabaisiukai neverkia“); konkurenciją išgyvenantis Didysis yra užsisklendęs viduje ir nenori bendrauti. Laimei, Mažasis nemoka plaukti, tad Didysis, mandagiai paprašytas, gali jį išmokyti ir atgauti pasitikėjimą savimi, tai reiškia – ir išsivaduoti nuo destruktyvių nuostatų („O viskas, ką darau aš, yra beviltiška!“) ir draugauti. Diegiamas labai svarbus supratimas, kad visi apdovanoti skirtingais gebėjimais.

Tai terapinio pobūdžio knygos, – ne tiek kalbiniams, kiek emociniams įgūdžiams lavinti, įdomios vaikams iki maždaug šešerių metų amžiaus. Teksto nedaug, istorijų sakiniai aiškūs ir raiškūs, dažniausiai trumpi, turi pakartojamąją, problemą ryškinančią tezę („Bet aš nedrįstu jam nieko pasakyti“; „Tačiau dideli pabaisiukai neverkia“).

Pabaisiukai-neverkia-maketas-LT-spaudai2

Apie iliustracijas dera pakalbėti atskirai. Jos tipiškai minimalistinio skandinaviško dizaino (atliktos mišria aplikacijos technika, papildomai kai kurias detales išpiešiant ant viršaus), labai stambios, ekspresyvios. Objektyviai vertinant Lietuvos knygų rinkos kontekste – tai disonuojanti stilistika, mūsų akiai neįprastas net jų koloritas (dera nuraminti, kad antroji knygelė – gerokai spalvingesnė), tad ne visus tėvus knygos „įtikins“ savo vizualumu. Ir visgi – surizikuoti verta. Pavartymui:

http://www.ikimokyklinis.lt/index.php/biblioteka/literatura-vaikams/dideli-pabaisiukai-neverkia/18073

http://www.ikimokyklinis.lt/index.php/biblioteka/literatura-vaikams/mazasis-pabaisiukas-sako-ne/18072

artuma-ikona_lt_LT

Tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2015 Nr. 6 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

0

Ką perkame vaikams? Trumpas gidas (6)

Kalbant apie knygas, dažniausiai tėvus kamuoja du klausimai: kada vaikui pradėti garsiai skaityti, ir – iki kelių metų reiktų tai daryti? Su vaikais taisyklių nėra – jų imlumas ir gebėjimas susikaupti nevienodas; net toje pačioje šeimoje vienas skaityti išmoksta greitai ir tarsi savaime, kitas – vėlai ir/arba dėdamas daug pastangų. Ką galima patarti?

Pradėti skaityti (kaip ir dainuoti, deklamuoti) reikia kuo anksčiau, o patį skaitymą – tarkime, 20 minučių kasdien – paversti ritualu, nenutraukiamu ir tada, kai vaikas jau skaito pats (būdinga, jog skaitymas drauge ir skaitymas savarankiškai vaiko išgyvenami kaip skirtingi, nesusiję dalykai, tad staigus, netikėtas to nutraukimas gali ilgam laikui sugadinti emocinį vaiko santykį su knyga). Vėliau, žinoma, skaityti (garsiai) gali ir jis, svarbiausia – skirti laiko tik tam ir būti kartu, paaiškinti nežinomų žodžių reikšmę, aptarti turinį, įsitikinti, kad vaikas tekstą suprato, kartu paanalizuoti svarbius momentus (tėvai naudojasi Penkių pirštų taisykle – jei lape 5 vaikui nežinomi žodžiai – knyga dar per sunki). Jam bręstant ir pereinant nuo žaislinių prie paveikslėlių knygų, perkame ne tik leidinį – tuo pačiu investuojame į bendravimą ir ryšio su vaiku stiprinimą. Tačiau ir vertingos knygos išsirinkimo klausimas lieka svarbus, – taigi, kas geresnio knygynų lentynose?

Underwood_Tylioji knygele

Deborah Underwood. Tylioji knygelė. Iš anglų kalbos vertė Violeta Palčinskaitė; iliustravo Renata Liwska. – Vilnius: Nieko rimto, 2014, 32 p. (kaina niekorimto.lt el. parduotuvėje – 4,05 Eur)

Labai miela knygelė – įžvalgiai sumanyta, nepriekaištingai realizuota ir gražiai išleista. Akį traukia kuklaus grožio, jaukios, „minkštos“ iliustracijos; knyga pasakoja apie vis retesnį, reikalingą ir sunkiai žodžiais apibūdinamą dalyką, – apie TYLĄ. O ji būna visokia; pasakojimas tuo ir pradedamas: „Tyla būna labai įvairi. Tačiau visų pirma reikia tyliai pabusti“ (o baigiama vakaro pasakaite, kurią lydi „Tylus labanaktuko bučinys“). Toliau kiekviename puslapyje yra po piešinį ir labai talpų sakinį – iliustruojamos įvairios situacijos, kuriose tyla praverčia ir tampa aukso vertės: jos reikia, kad „susikaupęs nuspalvintum piešinėlį“, ji jauki: „Tyliai šnara muilo putos vonioje“.

Screen Shot 2015-07-25 at 12.47.57

Screen Shot 2015-07-25 at 12.47.06

Tai ir didaktika („Likau paskutinis, bet ramiai ir tyliai laukiu, kol mane pasiims iš mokyklos“), ir filosofija („Tokioje tyloje geri draugai susikalba ir be žodžių“).

Underwood_Tylioji knygele_snaiges

Tiesa, ne visada tyla įtikinanti („Kai pramogų traukinukas šauna aukštyn, sėdime tylūs“), tačiau apskritai knyga „taip nuostabiai subalansuota, kad, rodos, neturi ką dar pridėti […]. Net ir labai talentingam menininkui reikia dar ir sėkmės, kad gimtų toks kūrinėlis“ (Sigutė Ach).

 

pono-paukscio-istorija-1

Piret Raud. Pono Paukščio istorija. Iš estų kalbos vertė Viltarė Urbaitė; iliustracijos autorės. – Vilnius: Sofoklis, 2013, 39 p. (kaina sofoklis.lt el. parduotuvėje – 2,50 Eur)

Iliustracijos grafiškos, kiek lakoniškos ir stilizuotos, – šiek tiek primena pačių vaikų piešinius. Tai estų dailininkės, lietuviams pažįstamos iš knygų Paula ir Patrikas, Paula baigia vaikų darželį piešinių, kūryba, tačiau šįkart ji – ir teksto autorė. Jausmas, kad nesi patenkintas savimi, nori kažką (arba viską) gyvenime pakeisti ar bent jau išbandyti, ištrūkti iš įprastos aplinkos – aplanko ir vaikus. Tačiau su mažyliu kalbėtis apie buvimo savimi teikiamą pasitenkinimą ir gyvenimo džiaugsmą – gana sudėtinga; laimei, šis tekstas – būtent apie tai.

Screen Shot 2015-07-25 at 12.54.54

Per Paukščio patirtį suprantamai perteikiama filosofinė potekstė: lemta būti tuo, kuo gimei – ne morka, ne kiškiu, ne ežiu, kad ir kaip partaukliai iš pažiūros tai atrodytų: „Būti ežiu jam labai patiko. Ant ežių niekas nesėdi ir niekas nesitiki, kad jie vaikščios į choro repeticijas. Mat ežiai išvis nedainuoja, jie tik pupsi“ (p. 15) ir pan. Pono Paukščio istorija – labai teisinga knyga; tekstas trumpas ir aiškus, o laiminga istorijos pabaiga sudėlioja egzistencinius akcentus.

Gera knyga – tai svarbių diskusijų pradžia, tėvų ir vaikų dvasinio bendravimo forma. O atradus tinkamiausius leidinius jums, – net ir vienas knygos puslapis gali tapti atskira pokalbio su vaiku tema. Šito neužmirškite.

artuma-ikona_lt_LT

Tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2015 Nr. 1 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.