Mokome abėcėlės: Mano pirmoji abėcėlė (2016)

Mano pirmoji abėcėlė, iliustravo Inesa Gervė. – Kaunas: Vaiga, 2016, 32 p.

Knygą išleido „Vaiga“, turinti ypatingai blogą vardą leidybos pasaulyje, pagarsėjusi ir antipremijomis, o pastaruoju metu, iliustruotų knygų pasiūlai ir kokybei ženkliai šoktelėjus, persiorientavusi į lavinamųjų knygų leidyklą-kepyklą*.

Taigi prireikė šiek tiek laiko, kad Mano pirmoji abėcėlė būtų atsiversta be subjektyvių išankstinių nuostatų ir pamatyta kaip autorinis kūrinys. Knyga maloniai spalvinga, marga, raidės – tiesiogine prasme išmargintos.

Smagu, kad Inesa Gervė pasirinko nupiešti tokių objektų, kurie ir nenudėvėti (hamakas, herbas), ir nesenamadiški (lėktuvas, fabrikas, fontanas, fotoaparatas); čiukčius prie „Č“ pasirodė gana netikėtas sprendimas, kita vertus, papildantis prie „E“ esantį eskimą.

Ši abėcėlė – visai be teksto: lietuviškų raidžių, didžiųjų ir mažųjų, vaizdinė „enciklopedija“; 2018 m. išleistas atnaujintas knygos variantas universalesnis amžiaus požiūriu, nes jame pridėti ir skiemenuoti žodžiai (knygelę aptarė ją pamėgusios Lieknos bitės). O kai kurie puslapiai – beveik visai tušti, tyliai bylojantys apie lietuviškos ortografijos specifiką (kažkada juk vis tiek rašysime be nosinių raidžių žodžių šaknyse?).

Knygos vertę sudaro jos paprastumas ir kokybiška meninė raiška – savitas, vientisas, išbaigtas dailininkės darbas (tai jau savaime vertybė! Net jei iliustratorės ir jūsų skoniai ne visai sutampa). Inesa Gervė parengė ir interaktyvią abėcėlę („Android“ operacinei sistemai).

*Kodėl leidykla-kepykla? Toks apibūdinimas gali pasirodyti užgaulokas, tačiau leidyklos požiūrį į autorinį darbą ir kūrybiškumo vertę reprezentuoja jų pačių internetinis puslapis: galime sužinoti prekės aukštį ir plotį, bet niekur nerasime autoriaus pavardės. O juk į darbą buvo įdėta tiek idėjų ir širdies!

Ką perkame vaikams? (11) Abėcėlės

Raidžių pažinimas – svarbi ikimokyklinukų ugdymo dalis. Kaip sėkmingai susipažinti su abėcėle? Kuo pasižymi tam skirti leidiniai?

Monika Baltrušaitytė. Abėcėlė. Pažink raideles!; dailininkė Lina Žutautienė. – Vilnius: Briedis, 2013, 36 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 3,76 €)

Tekstas balansuoja ant banalumo ribos, tačiau didelis knygos privalumas – nupieštos ir sueiliuotos visos raidės (pasirodo, lietuviška abėcėlė tokia sudėtinga, kad ne visiems autoriams pavyksta nepamesti raidžių…). Stengtasi surasti naujų iliustruojančių žodžių (Č – čigonė su kortomis, D – drakonas su sparnais, I – indėnas su pypke, K – stora karvė…), eiliuojama raidė tekste išskirta spalviškai, o kiekvienas posmas baigiasi jos įtvirtinimu: „Du drugiai ir dinozauras / visada išliks draugais, / jų draugystė pažymėta / raudonos spalvos dažais. / Jei „D“ raidę įsiminsi, / sparnelius užsiauginsi. […] Hienos šypsosi kandžiai, / traukiny joms ne vieta, / plėšrūs žvėrys jos labai / dvi – drąsesnės nei viena. / Jei hienoms netrukdysi, / raidę „H“ tu išraizgysi“ ir pan.

Tėvams patiks kieti viršeliai ir sąlyginai gera kaina, tačiau bendrą leidinio kokybę gadina saldūs, lėkšti piešiniai, šabloniškas jų fonas (žydras su kvailokais debesėliais), didelis knygos formatas šį trūkumą tik pabrėžia; nykštukai prie N iš tiesų nupiešti gražiausiai ir pagrįstai atsidūrė ant viršelio. Šįkart dailininkės Žutautės (ir Kakės Makės gimdytojos!) iliustracijos nė kiek neįkvepia, – bet gal jos atitiko užsakovų skonį?

 

Kazys Jakubėnas. Abėcėlė; iliustravo Taida Balčiūnienė. – Vilnius: Alma littera, 2014, 32 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 4,17 €)

„Baltrus žino, kad saldaus / Bitės prineša medaus“; „Ėsk, karvute, žalią šieną, / Ėsk ir duok mums balto pieno!“ – turbūt trečia karta auga su šiais paprastais posmais, tad nėra reikalo daugiau cituoti. Kartu su spalvingomis Balčiūnienės iliustracijomis, – ji yra mūsų literatūros klasika, jos „aukso fondas“ (o kur dar dainomis, žaidimais tapusios eilės iš kitų poeto knygelių, iki šiol perleidžiamų įvairiuose vaikams skirtos poezijos rinkiniuose). Tačiau ši populiarumo nenustojanti Abėcėlė turi ir kitą savo istorijos pusę. Jakubėnas buvo Kazio Binkio mokinys, poetas ir vertėjas, opozicionierius, jaunystėje, deja – karštas socialistas. Gyveno neilgai (1908–1950), kalėjo prie visų valdžių, paskutinįkart – už antitarybinę veiklą; 1947 m. paleistas, 1950-aisiais – rastas negyvas neaiškiomis aplinkybėmis. Tuometiniams Rašytojų sąjungos nariams drausta dalyvauti laidotuvėse (šiuo metu kai kuriuose šaltiniuose jau drąsiau rašoma, kad „saugumiečių tardymo metu mirtinai nukankintas“ ir kad iki šiol Rasose nėra paminklo, žyminčio rašytojo amžino poilsio vietą. Gal noriai jo kūrinius leidžiančios leidyklos tuo pasirūpins?). Ši nemirtinga knyga tik dar kartą parodo, kokie skirtingi likimai būna autorių ir jų kūrinių. Pirmą kartą Abėcėlė išleista 1958 m. (Jakubėnas politiškai „reabilituotas“ 1957 m.) ir nenustoja savo populiarumo: 2012 m. tiražas 3 000 egz.; 2013 m. versijos su garsais – 3 000 egz.; 2014 – 1 500 egz.; „Presvikos“ 2013 m. versija su garsais, be Balčiūnienės iliustracijų – 3 000 egz., – tai Lietuvos mastu itin daug.

1979 m. – pirmas leidimas su Taidos Balčiūnienės iliustracijomis

Tačiau tai paradoksalus, natūraliems literatūros raidoms dėsniams prieštaraujantis populiarumas: eiliavimas smagus ir išraiškingas, talentingas, bet jau senstelėjęs, istoriškas. Abėcėlės vietą seniai turėjo užimti – arba sakykime: papildyti, paįvairinti, – naujesni lygiaverčio stiprumo tekstai. Deja, ne: pranašesnio teksto (ir vaizdo) vis neatsiranda, ir knygelei tenka nepaliaujamai „dirbti“, redaktoriams – diedas keisti į senis, įterpti paaiškinimus ties VLKK ne(į)tinkančia eilute „Futbolistai muša golą“ ir pan. Gana įprasta, kad tokio tipo leidiniuose abėcėlė – visos raidės, pageidautina ir mažosios – pateikiamà pakartotinai, knygos pradžioje ar pabaigoje; Abėcėlėje – pradžioje ir tik didžiosios. Pats didžiausias leidinio „siurprizas“ tėvams – tai abėcėlės sandara: ji iki šiol perspausdinama be jokių nosinių raidžių, tačiau su dviraidžiu CH (priminsime, kad iš viso dviraidžių yra trys: dz, dž, ch, tačiau jie laikomi atskiromis raidėmis: d ir z, d ir ž, c ir h)! Gal pokariu tokios smulkmenos nerūpėjo, gal poetas net užsakymo iš leidyklos neturėjo. Tačiau šiandien tai didelis trūkumas ir absoliutus leidybinis nesusipratimas. Šiaip ar taip – dėl skirtingo tarimo ypatybių – nebūna anoniminių abėcėlių be tautybės, o nusprendę vaiką mokyti angliškos (vokiškos, ispaniškos…) abėcėlės, tam skirtą leidinį ir pirktume.

 

Maksas Melmanas, Olegas Aleksejevas. Abėčėlė; iliustratorė Elena Dvoreckaja. – Vilnius: Tikra knyga, 2015, 42 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 5,39 €)

Tai knygelė su nuotaika – žaismingumas bei noras išsiskirti atsispindi jau pavadinime. Neatskiriama jos dalis – animuota abėcėlės daina, kurios tekstas ir pateikiamas knygoje; melodija maloni ir neklausiusiems vertėtų su ja susipažinti (dainą bei programėlę rasite http://www.abecele.com). Iliustracijos – abstrakčios ir stambios, gruboko charakterio, taip pat iš animuotos dainos. Greta įprastinių žodžių (citrina, ežys, ėriukas, zylė) įsiterpia ir retesni (jūreivis, kapitonas, riestainis) bei vilnietiško kolorito „Čeburekas – tai skanu“.

Iliustracijų autorė Elena Dvoreckaja, šaltinis: tikraknyga.lt

Sugalvota pokštų („O – oranžinė ožka“), atsižvelgta į lietuviškos abėcėlės sunkumus ir ieškota būdo tai pateikti lengviau vaikui įsimenama forma – „lia lia lia lapė“, „upė, ūūūsai (nors seka turėtų būti: U Ų Ū). Taigi autoriai nesilaiko nuomonės, kad raides reikia mokytis tam tikra tvarka, ir specialiuose atvertimuose (knygos viduryje bei pabaigoje) jos pateikiamos sumaišytos.

Visgi neatleistina, kad iš knygos pradingo raidė Y; dera pagirti vaiko amžiaus poreikius atitinkantį knygos formatą, tačiau minusas yra plonas, slidus ir teplus (jautrus pirštų antspaudams) popierius. Bendrai Abėčėlės projektas su savais rezultatais – didelis postūmis mūsų rinkoje; tačiau tėvams kartu su vaikais teks apsispręsti, kiek jiems priimtinas didžiagalvių didžiaburnių personažų įsitvirtinimas (reklamose, knygų grafikoje, žaislų pramonėje).

Gal ne visos su raidėmis supažindinančios knygos pateko į akiratį, bet akivaizdu: kelis pageidautinus kriterijus atitinkančio leidinio – patogaus (mažam) vaikui formato, tvirto popieriaus, sklandžiai sueiliuoto, kruopščiai iliustruoto ir su visomis lietuviškos abėcėlės raidėmis – nepavyko rasti. Gal jo Lietuvoje dar ir nėra?

Tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2015 Nr. 10 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

Mokome abėcėlės: Abėcėlė – mano draugė

Violeta Židonytė. Abėcėlė – mano draugė [eilėraščiai vaikams]; dailininkė Ieva Židonytė-Kavaliauskienė. – Kaunas: Kalendorius, 2014, 12 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 2,08 €).

Tai labai plonas, skurdokas leidinys. Raidė I sueiliuota, Y tik nupiešta, Į, Ę, Ų – praleistos visai; kiti nesklandumai – nenuoseklus eilių ir paveikslėlių išdėstymas lape, raganosio piešinys išdidintas iki kvadratėlių, bereikalingi tarpai tarp kai kurių teksto eilučių. Ant galinio knygos viršelio pateikiama dainelė su natomis (melodijos autorius – Linas Pečiūra), galinti būti naudinga ugdymo įstaigose. Nors rimas kartais stringa (pvz., apie jautį ir traktorių), visgi eiliavimas ir smagus, ir paprastas, – toks, kokį noriai įsimena patys mažiausieji: „Stato bebras sau namus, / lyg dailidė įžymus. […] Vėliavėlės linksmos mirga – / į svečius atvyko cirkas! / Dramblį cirke aš mačiau / ir su tuo drambliu žaidžiau. […] Tigro tėviškė toli, / pamatyt jos negali. / Tigras piktas ir baisus, / jo riaumojimas garsus. […] Ten, kur Afrikos savana, / žirafa grakšti gyvena. / Į visus iš aukšto žiūri – / tokio kaklo nieks neturi!“ ir pan. Sakytume, tekstas vertas geresnio – detalesnio, gausesnio – iliustravimo, atskiro puslapio kiekvienai raidei. Atspaudus ant geresnio popieriaus ir perpus mažesnio formato, – taptų ganėtinai jaukiu ir konkurencingu leidiniu.

Iliustracijų autorė Ieva Židonytė-Kavaliauskienė, šaltinis: https://ievaipieva.wordpress.com/2014/12/29/abecele-mano-drauge/