0

Ką perkame vaikams? (12) Čiurlionio interpretacijos

Praėjusį rudenį akys galėjo užkliūti už bulvarinės antraštės „Italai nusprendė vaikams nerodyti M. K. Čiurlionio paveikslų“. Kokių ir kodėl? Čia, deja, nesiaiškinsime (nes, kaip jau tikriausiai pastebėjote, tokių straipsnių pavadinimai vis rečiau atspindi juose pateikiamą informaciją – šis nėra išimtis…). Svarbiau, kad Lietuvoje manome kitaip ir kad Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) vis dar įkvepia naujoms interpretacijoms, darbams ir tekstams. Šįkart jie – vaikams.

2014_Isejau su Ciurlioniu

Išėjau su Čiurlioniu. Tuoj grįšiu; pasakojo Daina Kamarauskienė, iliustravo Julija Tolvaišytė-Leonavičienė. – Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2014, 30 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 6,69 €)

Tai pirmasis muziejaus sumanytos serijos „Mažųjų biblioteka“ leidinys ir pirma tokia knyga – į(si)lipanti į dailės klasiko piešinius, papildanti Čiurlionio pasteles naujomis linijomis bei tekstūromis. Drąsu!

c5fa2923370565.563237dc2effcf38e1d23370565.563237a505d319abbba23370565.563237cc277146ba76023370565.56323760caf19
Pasakotojas Vilkyšius supažindina su savu pasauliu: „Aš gyvenu čia. Turiu viską, ko reikia. Net truputėlį daugiau: tris saules, galybę žvaigždžių, keletą mėnulių. Čia medžiai išsiskleidžia kaip skėčiai, jeigu smarkiai lyja lietus. Turiu gėlę, kuri kai jai būna liūdna, – šoka.“ (Pasakojimas pirmuoju asmeniu ir knygos pavadinimas tarsi reikštų, kad Vilkyšius tapatintinas su Čiurlioniu.) „Aušta diena, ir „bičiuliai jau <…> žvalūs, švarūs, sapnus nusiprausę. Traukia kažkur iškilmingai išsirikiavę. <…> „Kokia čia šventė?“ – <…> Taigi saulė teka. Nauja diena prasideda. Einam su saulute pasisveikinti! Smagu kasdieną švęsti. Svarbu nepamiršti…“, – aktualizuojamas Čiurlionio mėgstamas saulės motyvas, išnaudojama didelio-mažo kaita ir žaismė.

c66c0b23370565.563237831d0e9f67a8c23370565.56323757910971041a523370565.563237834cd7e

Tai vienos dienos istorija, tinkama skaityti ir prieš miegą – mat, stojus vakarui, tamsėja ir knygelės spalvos, o Vilkyšius gražiai atsisveikina: „Letenėlės nuo rasos sušlapo. Net ausų galiukai sudrėko. Gerai, praustis nereikės. Tyliai lendu į savo guolį ir žiūriu, kaip darosi vis tamsiau ir tamsiau. <…> Bet žinau, kad rytoj vėl bus pradžia… Labanakt…“ Pabaigoje dar pateikiama Čiurlionio biografija – trumpai ir (vaikui) suprantamai. Tai išties „pirmoji Lietuvoje knyga vaikams apie M. K. Čiurlionį“: tikra paveikslėlių knyga ir tikra interpretacija, atlikta galvojant apie jos adresatą.

 

2015_Siandien karaliai mums pasakas seka

Milda Pleitaitė, Kazimieras Momkus. Šiandien karaliai mums pasakas seka; pagal M. K. Čiurlionio paveikslus; su Roko Zubovo CD M. K. Čiurlionio kūriniai fortepijonui. – Vilnius: M. K. Čiurlionio namai, 2015, 48 p. (knygos teirautis mkcnamai.lt)

Dar viena naujiena – „pirmoji pasakų knyga, sukurta pagal M. K. Čiurlionio paveikslus. Pasakos skirtos įvairaus amžiaus vaikams ir jų tėveliams“. Ir šioje siekiama tarsi įžengti į Čiurlionio kūrinius, taigi – juos priartinti, leisti „pažvelgti į dailininko kūrybą kitokiu žvilgsniu“. Visgi, geriau būtų buvę ne „kitokiu“, o čiurlionišku, ir konkretesnei skaitytojų amžiaus kategorijai. Būtent auditorijos aspektas apsunkina knygos vertinimą: jei vaikams – per lėta iliustracijų kaita, per daug lyrizmo, rakursų, per klampūs sakiniai biografiniame Čiurlionio aprašyme; jei vyresniems – per mažai meninės išmonės ir per daug saldumo („Gerai, kad medžio drevėj gyvenanti voveraitė tokia draugiška. Tegu jie nors ir visą dieną medžio viršūnėje svečiuojasi. Netrukdo nesibaigiančios šnekos ruošai. Ji tik iškiša savo smailutes ausytes, pasiklauso, krypteli galvutę ir toliau darbus dirba. Ruduo jau po truputį vis arčiau drevės artinasi. O tada ir žiemužė. Daug darbų pūstauodegės laukia“, p. 21). Knygą sudarantys trylika tekstų (vienas paveikslas – viena trumpa pasaka) nėra lygios meninės vertės: pradžioje kiek sustingę, vėliau jau pagaulesni, žaismingesni, suskambantys ne tik autorinėmis, bet ir čiurlioniškomis intonacijomis (ypač paskutinėje „pasakoje“ – gal kad interpretuota autobiografinė Čiurlionio medžiaga?). Sakmiška atmosfera patraukia ir su paslaptingais, vizionieriškais paveikslais susilieja pasakojimai „Kodėl saulė pamilo pušį?“, „Tiltai“, „Veidrodis“, „Kregždė“. Pridedamas CD – didžiulis leidinio privalumas, keturiolika Roko Zubovo atliekamų kompozicijų fortepijonui suteikia skaitymui nuotaiką, harmonizuoja.

Aleksandras Benua yra sakęs, kad „Čiurlionis daro kažkokį „literatūrinį“ įspūdį, kad jo paveikslus reikia skaityti eilutė po eilutės“. Šios naujos knygos tam – puiki galimybė. Čiurlionis čia spalvingas, turiningas, gilus ir nuotaikingas; tai ir atsvara plastikinėms „vertybėms“, ir proga susipažinti su nuostabaus autoriaus kūriniais (jei ankstesnės tėvų pažintys paliko slogų įspūdį apie M. K. Č. kūrybą – vadinas, atėjo metas šį stereotipą keisti ar bent jau papildyti), o tuomet visiems drauge – į muziejų.

artuma-ikona_lt_LT

Tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2016 Nr. 5 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

Reklama
0

Ką perkame vaikams? Trumpas gidas (8)

Pastaruoju metu akivaizdžiai padaugėjo knygų vaikams. Tiesą sakant, pagausėjo ne tik leidinių, bet ir pačių leidyklų: 2014 m. naujų atsirado bent keturios. Ar tai reiškia, kad padaugėjo ir talentingų vaikų literatūros kūrėjų? Kas tie nauji leidėjai ir jų autoriai?

2014_Vista kuria prarijo rukas

Dainius Šukys. Višta, kurią prarijo rūkas; iliustracijos autoriaus. – Vilnius: Tikra knyga, 2014, 44 p. (kaina manoknyga.lt el. knygyne – 5,63 €)

Tai naujos leidyklos pati pirmoji knyga (pirma ji ir pačiam autoriui). Tačiau tai – tikrai ne atsitiktinio, o stipraus, susiformavusio autoriaus debiutas (jau išleistas tęsinys Ežys, kuris mylėjo slapta; akivaizdu, kad kūrinių bus ir daugiau). Serijos pavadinimas – „Linksmojo tvarto nutikimai“ – teisingai charakterizuoja tekstą, o knyga pateisina juo sukeltus lūkesčius: pasakojime tiršta detalių ir epitetų, siužeto vingių, komiškų poteksčių; gausu ir personažų (tad ši paveikslėlių knyga – ne patiems mažiausiesiems, o vaikams maždaug nuo 4 metų).

24-25+psl

Iliustracijų autorius Dainius Šukys, šaltinis: www.tikraknyga.lt/knygos/vista-kuria-prarijo-rukas-pasaka-vaikams

08-09+psl

5ac3750480c654dffa6da42870fd0baa

20141113173307-63975

Sodybos gyventojų žvėrių charakteriai stiprūs, išraiškingi; šmaikštumas vietomis suaugėliškas (pvz., šiek tiek persistengta su „kontūzytu“ ežiu; taip pat neaišku, kodėl p. 36 paršas nupieštas su grandinėmis), bet apskritai knygos įspūdis labai geras: autorius susidorojo tiek su dialogais, tiek ir su sodybos, skęstančios vakaro sutemose, įtaigiu pavaizdavimu. Iliustracijos gyvos, drąsios, dinamiškos, žãvi jų laisva maniera. Įdėta daug energijos, piešta negailint nei spalvų, nei linijų: vartant apima labai retas jausmas, – kad dailininkui buvo malonu jas piešti. Kritikuotinas dalykas – tik teksto maketavimas (eilutės, kurios akivaizdžiai per ilgos neseniai skaityti išmokusiam vaikui).

 

2014_Debeselis_Mazoji raide

Raimondas J. Nabus. Debesėlis: [pasaka]; iliustravo Viktorija Dambrauskaitė. – Vilnius: Mažoji raidė, 2014, 48 p. (kaina mazojiraide.lt el. parduotuvėje – 5 €)

Nabus nėra naujokas – 2013 m. išleido Žalios pėdos, o aptariamoji yra antra – bet ne paskutinė – jo knyga. Nauja leidykla „Mažoji raidė“ savo el. svetainėje prisistato išradingai, pastangos bent minimaliai išsiskirti regimos ir knygelėje – jos gale yra keli puslapiai, skirti nuspalvinti pačiam vaikui. Autorius pasakoja apie Debesėlį – tikrai ne retą vaikų literatūros personažą; šioje istorijoje jis plaukia dangumi ir įstringa pušyje.

puslapis-2-1000

Iliustracijų autorė Viktorija Dambrauskaitė, šaltinis: http://www.manoknyga.lt/knyga/debeselis.html#

puslapis-4-1000

virselis-1-1000

Tekstas įdomus personažais (Debesėliui padeda Diena ir Saulė, broliai Rytas ir Vakaras), vertingi jo akcentai padrąsinimo reikalingam vaikui: „Skrisk, mažyli. Tu gali. Ir atmink, kad tankiausias pušies vainikas yra mūsų pačių baimė. Jei kartą ją nugalėsi – daugiau niekas tavęs nesulaikys“ (p. 40). Tai giedrų, skaidrių emocijų knyga, tačiau grakštus teksto lyrizmas truputį perdėtas, gal net trukdo sekti pasakojimo giją („Jo saule žvilgantys plaukai linksmai žaidė su linguojančiais krūmų šešėliais, o pavasariu kvepianti pienių pūkų pagalvė švelniai glostė jo ramų veidą“, p. 15). Todėl ypač pagirti reiktų dailininkę, – jos gaivių pavasariškų tonų iliustracijos tekstą profesionaliai papildo, padaro šią knygą įsimintinesnę.

 

Screen Shot 2015-09-23 at 13.48.42

Maud Roegiers. Princesei pučia pilvą; iliustracijos autorės. Vertė Inga Liaubaitė. – Vilnius: Burokėlis, 2015, 25 p. (kaina manoknyga.lt el. knygyne – 5,27 €)

Jau pavadinimas išduoda, apie kokius praktinius / fiziologinius rūpesčius kalbama jaunos belgų autorės knygoje. Mergaitė Ema nori tapti princese; nepavyksta, nes „turi didžiulę bėdą: nei dieną, nei naktį negali nustoti pirsčioti“.

Princese-sp4

Iliustracijų autorė Maud Roegiers, šaltinis: http://burokelis.lt/product/princesei-pucia-pilva/

Kol plėtojamas siužetas (Ema įtaria, kad pilve apsigyveno mažas žmogeliukas, kuris susikuria ugnį ir leidžia dūmus lauk… Ir vykdo savo planą, kaip iškrapštyti jį lauk) – tai graži ir žaisminga, saviironiška knyga. Tačiau pabaiga staigi ir, akivaizdu, ne visus tėvus pradžiugins moralas: planą įgyvendinus, pirdaliukai nesiliauja, tėtis guodžia ir moko, – esą tai nieko tokio, svarbu, kad tyliai.

Screen Shot 2015-09-23 at 13.27.31

Mažylei pučia pilvą, o mama kaip tyčia svogūnus pjausto…

Akcentuojama besąlyginė meilė vaikui, tačiau užmiršta – ar dėl neaiškių priežasčių nepasinaudota proga – vaiką edukuoti, per veikėjo patirtį – ir jam pačiam duoti pasitikėjimą suteikiančių žinių. Lietuva priklauso prie šalių, kuriose dėl „garsiai ir neskaniai“ – viešoje vietoje – priimta atsiprašyti ir jausti šiokią tokią gėdą, tad, panašu, ši knyga mums liks truputį svetima. Knyga gražiai iliustruota, tad, reikia tikėtis, leidykla pasirūpins ir  kitų – netgi sakytume, dar profesionaliau ir subtiliau – iliustruotų Maud Roegiers knygų išleidimu.

Naujų leidyklų – t. y. jose dirbančių jaunų kolektyvų – rengiamos knygos, jų savitumas ir spalvingumas pirmiausia atspindi šiuolaikinių tėvų ir jų vaikų poreikių įvairovę. Bet kartu tai išryškina ir naujų kūrėjų klausimą, (į)rodo, jog talentai ne tik neatsiranda „lygioje vietoje“, bet ir ugdomi jie labai, labai pamažu.

 

artuma-ikona_lt_LT

Tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2015 Nr. 4 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

0

Ką perkame vaikams? Trumpas gidas (5)

Vaikai nėra izoliuoti nei nuo „suaugusiųjų gyvenimo“, nei pasaulio tvarkos dėsnių, – gimimo ir mirties. Prie šių klausimų prisiliesti – vaikui suprantamu būdu – labiausiai padeda pasakos. Tad šįkart – keletas pastabų apie pernykštes knygas, reprezentuojančias (ir) būtinius klausimus (daugiausia dėmesio skiriant pasaulėžiūriniams siužeto aspektams, kad tėvai patys susidarytų nuomonę apie tekstų tinkamumą jų vaikams).

2014_Stebuklinga spanguole

Jurga Ivanauskaitė. Stebuklinga spanguolė: pasaka; iliustravo autorė. – Vilnius: Tyto alba, 2014, 80 p. (kaina tytoalba.lt el. parduotuvėje – 6,5 €)

Tai jau antrasis šio kūrinio vaikams leidimas (gerai iliustruojantis ir pokyčius leidyboje, ir šalies rinkoje: 1991 m. – 45 000, 2014 m. – 2 500 egz. tiražas).

spanguole 1 leidimas

senasis leidimas minkštu viršeliu

Pasakoje svarbiausia – ekologinė laikysena, vaikai mokomi saugoti gamtą. Algiukas, su šeima uogaudamas Čepkelių raiste, nuryja ypatingą spanguolę ir sutinka gamtos vaikus – vuoklių šeimyną, kuri čia atkeliavo iš Anglijos (nes jų namų teritorijoje buvo pastatyta karinė bazė). Gamta sužmoginta: „Paklausyk: liulantis, banguojantis žalsvai gelsvas raisto paviršius, sidabrinėm samanom apkaišytas, auksinėm žolėm ataustas, smaragdiniais lapų nėriniais padabintas, spanguolių rubinais nužertas, pasirodo, yra… Karalienės apsiaustas. ji sau galvą vaivorykštėm juosia, baltais, rožiniais, auksiniais plunksniniais debesimis kaišo, vietoj auskarų po žaibo zigzagą pasikabina…“ (p. 6–8). Netrūksta kūrybiškų sprendimų (žmonės turi Raudonąją knygą, vuokliai – Raudonąją skaistę), lingvistinių žaidimų. Ivanauskaitė rašo jautriai („Net drugeliai ant jo galvos apmirė suglaudę sparnelius ir pasidarė panašūs į mėlynas našlaites“, p. 13), jos magija šabloniška ir todėl neatrodo pavojinga, o paslaptingos aplinkos aprašymai tokie ilgi ir perkrauti, kad skaitant pasimiršta siužetas. Knygelė akivaizdžiai rašyta veikiant hipių judėjimo, pirmųjų ekologinių žygių Lietuvoje ir šaltojo karo, ginklavimosi įtakai – vuoklių motina giriasi marškinėliais su burtažodžiu „NO WAR“; nuolat akcentuojama, kad „atominių bombų bandymai naikina žemę, vandenį, orą, žolę“ (p. 14).

Screen Shot 2015-03-06 at 12.59.12Iliustracijose kur kas labiau atsispinti autorės jaunystės ezoteriniai ieškojimai – jose ilganagiai personažai, fokusininkų skrybėlės ir kt. Derinamas jaukumas ir fantasmagoriškumas, – rezultatas įdomus ir labai ivanauskaitiškas, bet – neabejotina – ne kiekvieno skoniui.

jurgadail5_1_iliustr2a

Nors knygelė išraiškingai liudija per 20 metų esmingai išaugusias poligrafijos galimybes, paliktas didelis trūkumas – kaip ir ankstesniame leidime, iliustracijos makete išdėliotos kur papuola, todėl yra pernelyg „pačios sau“ ir teksto neiliustruoja (keista ir tai, kad į šį perleidimą įdėtos ne visos iliustracijos).

2014_Dominykas Dvasiu karalysteje

Vytautas V. Landsbergis. Dominykas Dvasių karalystėje: pasaka; dailininkas Gediminas Pranckevičius. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2014, 96 p. (kaina dominicus.lt el. parduotuvėje – 7,49 €)

Tai jau ketvirtoji knyga apie Dominyko nuotykius. Autoriaus pristatyti nereikia, netenka abejoti ir jo talentu pasakoti istorijas. Šioje netrūksta pasakinės retorikos („Kur dings arklys – pašoko, mostelėjo baltais karčiais ir jau lėks…“, p. 16), zoologiško šmaikštumo – arklys suima save į kanopas, fazanas siūlo mylimajai savo sparną ir širdį ir pan.

DDK2-500x500

Siužetas: įsižeidęs kurmis nunuodija Dominyką, ir taip prasideda „dvasinė kelionė“ – jis sutinka močiutės Domicelės dvasią, mato pievoje gulintį savo kūną ir gedinčius draugus, kupranugaris raktininkas Petras aprodo rojų ir pragarą (kuriame gyvuliai alksta ir kenčia, mat nemoka vienas kitam padėti ir nusiraškyti aukštai augančių vaisių). Savo likimui pakeisti arklys turi mãža laiko (iki jo kūną užknis duobkasiai šernai), tad, gerosios močiutės patartas, skubiai keliauja pas krokodilą keltininką į Saturną – ne kad perkeltų Užmaršties upe, bet grąžintų atgal (motyvuojama tuo, kad persikėlus laukia „naujo gyvenimo pradžia“, o Dominykas juk dar ne viską Žemėje atlikęs). Aiškinama, kad „kai mirštama su dideliu sielvartu… Kai nebėra jėgų keliauti toliau… Tuomet išėjusiųjų dvasios lieka laukti, kol jas kas nors išvaduos, pasiims, prisimins“ (p. 77), taip nutiko Dominyko tėvams – jie yra beržo viršūnėje plevenančios „dvi gedinčios dvaselės“ (kurias arklys, be abejo, išvaduos). Po visų anapusinių nuotykių pasakoja: „Būdamas ten… pamačiau, pajutau, kad mirties nėra… Ir supratau, kad po šio gyvenimo prasideda kitas gyvenimas, ne mažiau įdomus negu šitas“ (p. 85). Taigi nors pasakojimas gražus (daug pasiaukojimo, net krikščioniškos išminties: „Mūsų miške sakoma labai paprastai – „dantis už dantį!“  – Tu teisus, buvo tokia vilkų taisyklė.. Bet ji jau seniai pasenusi“, p. 33), o baigiamosios išvados teisingos (meilė yra begalinė ir „niekada neturėtų būti liūdna, nes ji niekada nesibaigia…“, p. 91), pati pomirtinio gyvenimo samprata gerokai eklektiška (švelniai tariant). Žinoma, į pasaulį žvelgiantiems sekuliarizuotu žvilgsniu knyga atrodys jautrus ir netgi vykęs bandymas vaikams prabilti apie mirtį…

DDK4-500x500DDK3

artuma-ikona_lt_LT

Šis tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2014 Nr. 11 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.