0

Kalėdų noras?

Kad kitais metais galėtume vartyti dailininkės Renatos Liwskos kalėdines knygeles jau lietuviškai – nes jos ramios ir absoliučiai puikios.

Viena, šių metų naujiena, su Marsha Diane Arnold:

81lsy1y8twl

Ir kita, kartu su autore Deborah Underwood:

screenshot2015-07-22at11-56-20am

1437592021037

christmas-quiet-hoping-for-a-snow-day-quiet1

reading-by-the-fire-quiet

christmasquietbook

Atsisiųskite į savo kindle bent Kalėdoms!

Arba tiesiog padovanokite kam nors paprastą Tyliąją knygelę, apie kurią rašyta čia.

 

Reklama
0

Ką perkame vaikams? (12) Čiurlionio interpretacijos

Praėjusį rudenį akys galėjo užkliūti už bulvarinės antraštės „Italai nusprendė vaikams nerodyti M. K. Čiurlionio paveikslų“. Kokių ir kodėl? Čia, deja, nesiaiškinsime (nes, kaip jau tikriausiai pastebėjote, tokių straipsnių pavadinimai vis rečiau atspindi juose pateikiamą informaciją – šis nėra išimtis…). Svarbiau, kad Lietuvoje manome kitaip ir kad Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) vis dar įkvepia naujoms interpretacijoms, darbams ir tekstams. Šįkart jie – vaikams.

2014_Isejau su Ciurlioniu

Išėjau su Čiurlioniu. Tuoj grįšiu; pasakojo Daina Kamarauskienė, iliustravo Julija Tolvaišytė-Leonavičienė. – Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2014, 30 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 6,69 €)

Tai pirmasis muziejaus sumanytos serijos „Mažųjų biblioteka“ leidinys ir pirma tokia knyga – į(si)lipanti į dailės klasiko piešinius, papildanti Čiurlionio pasteles naujomis linijomis bei tekstūromis. Drąsu!

c5fa2923370565.563237dc2effcf38e1d23370565.563237a505d319abbba23370565.563237cc277146ba76023370565.56323760caf19
Pasakotojas Vilkyšius supažindina su savu pasauliu: „Aš gyvenu čia. Turiu viską, ko reikia. Net truputėlį daugiau: tris saules, galybę žvaigždžių, keletą mėnulių. Čia medžiai išsiskleidžia kaip skėčiai, jeigu smarkiai lyja lietus. Turiu gėlę, kuri kai jai būna liūdna, – šoka.“ (Pasakojimas pirmuoju asmeniu ir knygos pavadinimas tarsi reikštų, kad Vilkyšius tapatintinas su Čiurlioniu.) „Aušta diena, ir „bičiuliai jau <…> žvalūs, švarūs, sapnus nusiprausę. Traukia kažkur iškilmingai išsirikiavę. <…> „Kokia čia šventė?“ – <…> Taigi saulė teka. Nauja diena prasideda. Einam su saulute pasisveikinti! Smagu kasdieną švęsti. Svarbu nepamiršti…“, – aktualizuojamas Čiurlionio mėgstamas saulės motyvas, išnaudojama didelio-mažo kaita ir žaismė.

c66c0b23370565.563237831d0e9f67a8c23370565.56323757910971041a523370565.563237834cd7e

Tai vienos dienos istorija, tinkama skaityti ir prieš miegą – mat, stojus vakarui, tamsėja ir knygelės spalvos, o Vilkyšius gražiai atsisveikina: „Letenėlės nuo rasos sušlapo. Net ausų galiukai sudrėko. Gerai, praustis nereikės. Tyliai lendu į savo guolį ir žiūriu, kaip darosi vis tamsiau ir tamsiau. <…> Bet žinau, kad rytoj vėl bus pradžia… Labanakt…“ Pabaigoje dar pateikiama Čiurlionio biografija – trumpai ir (vaikui) suprantamai. Tai išties „pirmoji Lietuvoje knyga vaikams apie M. K. Čiurlionį“: tikra paveikslėlių knyga ir tikra interpretacija, atlikta galvojant apie jos adresatą.

 

2015_Siandien karaliai mums pasakas seka

Milda Pleitaitė, Kazimieras Momkus. Šiandien karaliai mums pasakas seka; pagal M. K. Čiurlionio paveikslus; su Roko Zubovo CD M. K. Čiurlionio kūriniai fortepijonui. – Vilnius: M. K. Čiurlionio namai, 2015, 48 p. (knygos teirautis mkcnamai.lt)

Dar viena naujiena – „pirmoji pasakų knyga, sukurta pagal M. K. Čiurlionio paveikslus. Pasakos skirtos įvairaus amžiaus vaikams ir jų tėveliams“. Ir šioje siekiama tarsi įžengti į Čiurlionio kūrinius, taigi – juos priartinti, leisti „pažvelgti į dailininko kūrybą kitokiu žvilgsniu“. Visgi, geriau būtų buvę ne „kitokiu“, o čiurlionišku, ir konkretesnei skaitytojų amžiaus kategorijai. Būtent auditorijos aspektas apsunkina knygos vertinimą: jei vaikams – per lėta iliustracijų kaita, per daug lyrizmo, rakursų, per klampūs sakiniai biografiniame Čiurlionio aprašyme; jei vyresniems – per mažai meninės išmonės ir per daug saldumo („Gerai, kad medžio drevėj gyvenanti voveraitė tokia draugiška. Tegu jie nors ir visą dieną medžio viršūnėje svečiuojasi. Netrukdo nesibaigiančios šnekos ruošai. Ji tik iškiša savo smailutes ausytes, pasiklauso, krypteli galvutę ir toliau darbus dirba. Ruduo jau po truputį vis arčiau drevės artinasi. O tada ir žiemužė. Daug darbų pūstauodegės laukia“, p. 21). Knygą sudarantys trylika tekstų (vienas paveikslas – viena trumpa pasaka) nėra lygios meninės vertės: pradžioje kiek sustingę, vėliau jau pagaulesni, žaismingesni, suskambantys ne tik autorinėmis, bet ir čiurlioniškomis intonacijomis (ypač paskutinėje „pasakoje“ – gal kad interpretuota autobiografinė Čiurlionio medžiaga?). Sakmiška atmosfera patraukia ir su paslaptingais, vizionieriškais paveikslais susilieja pasakojimai „Kodėl saulė pamilo pušį?“, „Tiltai“, „Veidrodis“, „Kregždė“. Pridedamas CD – didžiulis leidinio privalumas, keturiolika Roko Zubovo atliekamų kompozicijų fortepijonui suteikia skaitymui nuotaiką, harmonizuoja.

Aleksandras Benua yra sakęs, kad „Čiurlionis daro kažkokį „literatūrinį“ įspūdį, kad jo paveikslus reikia skaityti eilutė po eilutės“. Šios naujos knygos tam – puiki galimybė. Čiurlionis čia spalvingas, turiningas, gilus ir nuotaikingas; tai ir atsvara plastikinėms „vertybėms“, ir proga susipažinti su nuostabaus autoriaus kūriniais (jei ankstesnės tėvų pažintys paliko slogų įspūdį apie M. K. Č. kūrybą – vadinas, atėjo metas šį stereotipą keisti ar bent jau papildyti), o tuomet visiems drauge – į muziejų.

artuma-ikona_lt_LT

Tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2016 Nr. 5 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

0

Ką perkame vaikams? (7) Mano draugas Paukštelis

Kiekvienai demokratinei visuomenei būdinga idėjų ir nuomonių įvairovė. Šiais laikais, galima sakyti, kiekvienas netgi turime savo asmeninę filosofiją, na, o kūrybingi žmonės – rašytojai, menininkai – dar ir naudojasi galimybe išpažįstamas vertybes paskleisti per savo kūrinius. Tačiau kokias vertybes ir ar visada – kūrybingai?

Mano draugas Paukstelis 2014

Rasa Joni. Mano draugas Paukštelis: [apysaka]; iliustracijų dailininkė Rasa Joni. – Vilnius: Joni Art, 2014, 63 p. (kaina „Pegaso“ knygyne – 7,19 €)

Skaisčiai salotinis viršelis palieka labai gerą įspūdį. Autorė – gražiausios 2010 m. knygos vaikams (ir kitų premijų) laureatė, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros (IBBY) Lietuvos skyriaus narė. Norėtųsi vardinti toliau, bet ties čia geri dalykai… pasibaigia.

Knyga keista tiek turinio, tiek struktūros požiūriu. Pradedama „Interviu su Paukšteliu“, toliau seka skyreliai „Paukštelis“, „Paukštelis ir aš“, „Paukštelis ir kiti žmonės“, „Paukštelis ir kiti miško žvėreliai“, „Paukštelis ir kiti paukščiai“… Neskanų žinyno įspūdį – apie egoizmu ir susireikšminimu sergantį individą – stiprina ir tokios charakteristikos (nelyg iš ligos istorijos): Paukšteliui „Būdingi pasikartojantys nevalingi veiksmai esant aštrioms emocijoms, mirksėjimas akimis, nosies krapštymas“ (p. 11). Po tekstu prikaišiota neaiškios paskirties „paaiškinimų“ (pvz.: „Žandenos – po ausimis klijuojami ūsai“, p. 38), kurių iškreipta prasmė pasakojime nėra paaiškinama ar kitaip motyvuojama.

Nepaisant labai vertingų minčių apie kiekvieno iš mūsų menkumą Visatoje (knygos tekste visada rašoma kosmose), dvasinę harmoniją ir pagarbą vienas kitam (Paukštelis „Nemano, kad kas nors yra vertingesnis už ką nors kitą“, p. 54), pirmiausia šiame kūrinyje nuvilia suvelti ir infantilūs sakiniai („[žmonės] apskritai tik kalba ir patys nežino, ką galvoja, nes niekada nesustoja ir nepasiklauso savo minčių, kad žinotų, ką galvoja“, p. 16), ypač piktnaudžiaujama žodžiu visoks: „Į jo garbanas nuolat įsivelia visokių šapukų, lapukų, šiukšliukų, vabaliukų, grybukų ir visokių kitokių negerumų“ (p. 36), „Ten buvo visokių visokiausių knygų, didelių, mažų, spalvotų ir bespalvių“ (p. 40).

Prieštaravimai lydi ir knygos pristatymą: anot Kęstučio Urbos, „neabejotina, kad šio kūrinio žodžiai ir spalvos skleidžia artumo poreikį“; tačiau visas tekstas – ir kontekstiškai, ir pažodžiui propaguoja užsivėrimą pasauliui ir kraštutinį individualizmą („Mėgsta būti vienas, nes jis pilnas savaime, jam nereikia kitų, kad jį papildytų“, p. 54). Pasikliaudami filosofijos akmens stropiai ieškančiu Paukšteliu („priima visas gyvenimo aplinkybes ir nevertina jų kaip blogų ar gerų“, p. 54), ir mėsos valgymo neturėtume traktuoti nei kaip gero ar blogo, juo labiau – vegetarystėje įžvelgti moralinio pranašumo. Visgi šiuo požiūriu Paukštelis nėra tolerancijos pavyzdys, su atsakomybe siejami vien jo mitybos įpročiai: „Visada prisiima atsakomybę už savo veiksmus, todėl nevalgo gyvūnų“ (p. 54).

my_friend_birdie-9

my_friend_birdie-6

my_friend_birdie-25

Iliustracijų autorė Rasa Joni, šaltinis: http://illustratingbooks.com/my_friend_birdie/

Cituoti būtų galima daug, apie ateivius ir sapnininkus, Reiki, energetinius laukus ar skyrelį, kaip Paukštelis praeitame gyvenime buvo arbatinuku. Tačiau tekste stebina ne tai. Net liberaliausiai nusiteikusių ir su religija nieko bendra neturinčių tėvų nenudžiugins čia diegiama nuostata, jog visas pasaulis blogas, pradedant pasakotojo – berniuko Martyno – tėvais, kurie tik žiūrėjo televizorių („Man visada trūko spalvų ir gamtos. Tik aš to dar nežinojau, mat tėvai manęs mažo neveždavo nei į mišką, nei prie ežero“, p. 14), baigiant Paukštelio sugeriamąja misija – mat jis „iš aplinkos siurbia visą blogį, o kai jo prisikaupia per daug, reikia jį neutralizuoti. Tada jis paverkia ir vėl būna ramus ir linksmas. / Paukštelis yra absorbentas – jis sugeria viso pasaulio blogį“ (p. 24). Nors deklaruojama, kad istorija yra apie draugystę, tėra šie du draugai; pvz., Paukštelis įsimyli pamaivą Marcę, tačiau užsimezgusi draugystė nutrūksta ir istorijos pabaigoje Marcė savo elgesiu ne pasitaiso, o smunka dar žemiau, apsimeluoja.

my_friend_birdie-4

my_friend_birdie-3

Taigi apskritai knygos pasaulyje – du teigiami personažai, o antagonisto vietoje – visa visuomenė (plg. skyrelio pavadinimas: „Žiema žmonių širdyse“). Skaitytojas vaikas skatinamas tapatintis su aplinkos nesuprastu personažu („jam jie [žmonės] labai rūpi, jis niekaip nesupranta, kodėl jie tokie nelaimingi. / Bet žmonės beveik niekada negalvoja apie Paukštelį“, p. 16). Tuo pačiu – jausti nepasitikėjimą tokia visuomene: nuolat kartojama, kokie žmonės skubantys, negeri (tuo tarpu Paukštelis pasirūpina žmonių išmestu šuneliu). Tad tekste nuo pasaulio atsiribojama. Tačiau argi visi žmonės tokie, – visi nežino, ką patys galvoja, visi nemoka džiaugtis ir t. t.? Reikia mokyti vaiką jausti savo emocijas ir neiti su minia, bet ar šia knyga siūlomas būdas nėra kraštutinis?

Iliustratorės Rasos Joni(kaitės) stiprybė – faktūros pajautimas ir mokėjimas su ja žaisti – šioje knygoje atsiskleidė visu ryškumu. Belieka pripažintai dailininkei palinkėti sėkmingai tęsti pradėtus darbus, o kalbant apie tekstus – priminti, kad meninės transformacijos nepatyrusius savo trauminius rašinius psichologai pataria paprasčiausiai sudeginti.

my_friend_birdie-19

artuma-ikona_lt_LT

Tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2015 Nr. 3 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

P. S. Rugpjūčio 4 d. publikuotas tekstas paslaptingai išsitrynė, tenka kelti antrąkart.