Ką perkame vaikams? Trumpas gidas (9)

Apie vaikų skaitymą drauge su tėvais – kaip dvasinio bendravimo formą – jau šiek tiek rašėme. Minėjome, kad teminė knyga gali tapti reikšmingų pokalbių pradžia, kalbėjimosi apie problemas akstinu ir pan. Todėl ir šįkart – apie kelias, gal ne visai įprastas ir knygynuose rečiau pastebimas, tačiau – subtiliai terapines paveikslėlių knygas.

Nauja leidykla „Burokėlis“ savo debiutui (ir naujų autorių klausimui išspręsti) pasirinko geriausia islandų 2004-ųjų metų knyga pripažintą leidinį, – Mažasis Pabaisiukas sako NE!

Áslaug Jónsdóttir, Kalle Güettler, Rakel Helmsdal. Mažasis Pabaisiukas sako NE!; Dideli pabaisiukai neverkia. Iš islandų kalbos vertė Jurgita Marija Abraitytė. – Vilnius: Burokėlis, 2014, 32 p. (kaina burokelis.lt – po 4,50 €)

Neapsiverčia liežuvis sakyti, kad šios knygos viršelis – patrauklus. Visgi susipažinti verta: tai pirmoji iš istorijų apie Mažąjį ir Didįjį Pabaisiukus, pamėgta Skandinavijoje bei kitose šalyse. Sėkmės paskatintas, autorių kolektyvas kūrė toliau, ir šiuo metu jau išleistos aštuonios knygos; prieš metus Islandijoje buvo minimas Pabaisiukų 10 metų „gimtadienis“, pasirodė elektroninės knygų versijos, spektaklis.

Nesunku suprasti, kad tai – populiari knygų serija. „Burokėlis“ išvertė ir lietuvių skaitytojams pasiūlė dvi pirmąsias, – jas dera aptarti kartu.

Kuo gi jos patrauklios? Tradicinėse folklorinėse istorijose vienas svarbiausių elementų yra gėrio ir blogio opozicija, – iš čia kyla pasakų stiprybė ir išmintis. Tačiau kasdienybėje, ypač mokantis bendravimo, svarbūs ir kiti aspektai. Pvz., šios knygelės parašytos tarsi pagal tą pačią schemą (net prasideda panašiai: „Čia taip ramu ir tylu“; „Čia tylu ir ramu. O čia aš žvejoju tykioje jūroje“), bet iš skirtingų perspektyvų.

Iliustracijų autorė Áslaug Jónsdóttir, šaltinis: http://www.burokelis.lt

Taigi skaitydami jas paeiliui, neįkrentame į stereotopinį manymą, jog pirmasis personažas – neigiamas iš principo, o štai antrasis – teigiamas visose situacijose. Priešingai: galime vaikui parodyti, kad nė vienas jų nėra blogas, o jųdviejų draugystė nesimezga tik dėl nemandagaus elgesio, skirtingų ydų ir silpnybių.

Pirmojoje mokomasi kantrybės, taip pat – ištarti žodį „ne“, nebijoti savo nuomonės, netapti manipuliacijų subjektu (pozityviai santūria prasme, per paprastus ir vaikiškus pavyzdžius: „Tada jis nusprendžia, kad aš turiu nežiūrėti, skaičiuoti ir eiti ieškoti. O mano eilė slėptis n i e k a d a neateina! / Bet aš nedrįstu jam nieko pasakyti“). Tai tikrai vykęs bandymas „legalizuoti“ neigiamas emocijas ir kreipti jas konstruktyvių sprendimų link (išsakomos susikaupusios nuoskaudos; susitariama dėl bendravimo „sąlygų“; „Tada aš pagaliau atidarau duris Didžiajam Pabaisiukui. Jis užeina į svečius ir vaišinasi neriaugėdamas ir nečepsėdamas, ir nemėtydamas obuolių žievelių kur pakliūva“). Be to, nesunku atpažinti ir vaikišką pomėgį išsisukti nuo atsakomybės („Jis sukursto mane erzinti mažuosius krebždukus ir j u o k i a s i, kai jie verkia“) – taigi neilgoje paveikslėlių knygoje apstu dalykų, kuriuos būtų galima aptarti su vaiku.

Antrojoje sprendžiama savivertės problema („Mažasis Pabaisiukas labai gražiai piešia ir viską teisingai rašo. / O mano piešinys b j a u r u s! Tačiau dideli pabaisiukai neverkia“); konkurenciją išgyvenantis Didysis yra užsisklendęs viduje ir nenori bendrauti. Laimei, Mažasis nemoka plaukti, tad Didysis, mandagiai paprašytas, gali jį išmokyti ir atgauti pasitikėjimą savimi, tai reiškia – ir išsivaduoti nuo destruktyvių nuostatų („O viskas, ką darau aš, yra beviltiška!“) ir draugauti. Diegiamas labai svarbus supratimas, kad visi apdovanoti skirtingais gebėjimais.

Tai terapinio pobūdžio knygos, – ne tiek kalbiniams, kiek emociniams įgūdžiams lavinti, įdomios vaikams iki maždaug šešerių metų amžiaus. Teksto nedaug, istorijų sakiniai aiškūs ir raiškūs, dažniausiai trumpi, turi pakartojamąją, problemą ryškinančią tezę („Bet aš nedrįstu jam nieko pasakyti“; „Tačiau dideli pabaisiukai neverkia“).

Apie iliustracijas dera pakalbėti atskirai. Jos tipiškai minimalistinio skandinaviško dizaino (atliktos mišria aplikacijos technika, papildomai kai kurias detales išpiešiant ant viršaus), labai stambios, ekspresyvios. Objektyviai vertinant Lietuvos knygų rinkos kontekste – tai disonuojanti stilistika, mūsų akiai neįprastas net jų koloritas (dera nuraminti, kad antroji knygelė – gerokai spalvingesnė), tad ne visus tėvus knygos „įtikins“ savo vizualumu. Ir visgi – surizikuoti verta. Pavartymui:

http://www.ikimokyklinis.lt/index.php/biblioteka/literatura-vaikams/dideli-pabaisiukai-neverkia/18073

http://www.ikimokyklinis.lt/index.php/biblioteka/literatura-vaikams/mazasis-pabaisiukas-sako-ne/18072

Tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2015 Nr. 6 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

Ką perkame vaikams? Trumpas gidas (8)

Pastaruoju metu akivaizdžiai padaugėjo knygų vaikams. Tiesą sakant, pagausėjo ne tik leidinių, bet ir pačių leidyklų: 2014 m. naujų atsirado bent keturios. Ar tai reiškia, kad padaugėjo ir talentingų vaikų literatūros kūrėjų? Kas tie nauji leidėjai ir jų autoriai?

Dainius Šukys. Višta, kurią prarijo rūkas; iliustracijos autoriaus. – Vilnius: Tikra knyga, 2014, 44 p. (kaina manoknyga.lt el. knygyne – 5,63 €)

Tai naujos leidyklos pati pirmoji knyga (pirma ji ir pačiam autoriui). Tačiau tai – tikrai ne atsitiktinio, o stipraus, susiformavusio autoriaus debiutas (jau išleistas tęsinys Ežys, kuris mylėjo slapta; akivaizdu, kad kūrinių bus ir daugiau). Serijos pavadinimas – „Linksmojo tvarto nutikimai“ – teisingai charakterizuoja tekstą, o knyga pateisina juo sukeltus lūkesčius: pasakojime tiršta detalių ir epitetų, siužeto vingių, komiškų poteksčių; gausu ir personažų (tad ši paveikslėlių knyga – ne patiems mažiausiesiems, o vaikams maždaug nuo 4 metų).

Iliustracijų autorius Dainius Šukys, šaltinis: www.tikraknyga.lt/knygos/vista-kuria-prarijo-rukas-pasaka-vaikams

Sodybos gyventojų žvėrių charakteriai stiprūs, išraiškingi; šmaikštumas vietomis suaugėliškas (pvz., šiek tiek persistengta su „kontūzytu“ ežiu; taip pat neaišku, kodėl p. 36 paršas nupieštas su grandinėmis), bet apskritai knygos įspūdis labai geras: autorius susidorojo tiek su dialogais, tiek ir su sodybos, skęstančios vakaro sutemose, įtaigiu pavaizdavimu. Iliustracijos gyvos, drąsios, dinamiškos, žãvi jų laisva maniera. Įdėta daug energijos, piešta negailint nei spalvų, nei linijų: vartant apima labai retas jausmas, – kad dailininkui buvo malonu jas piešti. Kritikuotinas dalykas – tik teksto maketavimas (eilutės, kurios akivaizdžiai per ilgos neseniai skaityti išmokusiam vaikui).

 

Raimondas J. Nabus. Debesėlis: [pasaka]; iliustravo Viktorija Dambrauskaitė. – Vilnius: Mažoji raidė, 2014, 48 p. (kaina mazojiraide.lt el. parduotuvėje – 5 €)

Nabus nėra naujokas – 2013 m. išleido Žalios pėdos, o aptariamoji yra antra – bet ne paskutinė – jo knyga. Nauja leidykla „Mažoji raidė“ savo el. svetainėje prisistato išradingai, pastangos bent minimaliai išsiskirti regimos ir knygelėje – jos gale yra keli puslapiai, skirti nuspalvinti pačiam vaikui. Autorius pasakoja apie Debesėlį – tikrai ne retą vaikų literatūros personažą; šioje istorijoje jis plaukia dangumi ir įstringa pušyje.

Iliustracijų autorė Viktorija Dambrauskaitė, šaltinis: http://www.manoknyga.lt/knyga/debeselis.html#

Tekstas įdomus personažais (Debesėliui padeda Diena ir Saulė, broliai Rytas ir Vakaras), vertingi jo akcentai padrąsinimo reikalingam vaikui: „Skrisk, mažyli. Tu gali. Ir atmink, kad tankiausias pušies vainikas yra mūsų pačių baimė. Jei kartą ją nugalėsi – daugiau niekas tavęs nesulaikys“ (p. 40). Tai giedrų, skaidrių emocijų knyga, tačiau grakštus teksto lyrizmas truputį perdėtas, gal net trukdo sekti pasakojimo giją („Jo saule žvilgantys plaukai linksmai žaidė su linguojančiais krūmų šešėliais, o pavasariu kvepianti pienių pūkų pagalvė švelniai glostė jo ramų veidą“, p. 15). Todėl ypač pagirti reiktų dailininkę, – jos gaivių pavasariškų tonų iliustracijos tekstą profesionaliai papildo, padaro šią knygą įsimintinesnę.

 

Maud Roegiers. Princesei pučia pilvą; iliustracijos autorės. Vertė Inga Liaubaitė. – Vilnius: Burokėlis, 2015, 25 p. (kaina manoknyga.lt el. knygyne – 5,27 €)

Jau pavadinimas išduoda, apie kokius praktinius / fiziologinius rūpesčius kalbama jaunos belgų autorės knygoje. Mergaitė Ema nori tapti princese; nepavyksta, nes „turi didžiulę bėdą: nei dieną, nei naktį negali nustoti pirsčioti“.

Iliustracijų autorė Maud Roegiers, šaltinis: http://burokelis.lt/product/princesei-pucia-pilva/

Kol plėtojamas siužetas (Ema įtaria, kad pilve apsigyveno mažas žmogeliukas, kuris susikuria ugnį ir leidžia dūmus lauk… Ir vykdo savo planą, kaip iškrapštyti jį lauk) – tai graži ir žaisminga, saviironiška knyga. Tačiau pabaiga staigi ir, akivaizdu, ne visus tėvus pradžiugins moralas: planą įgyvendinus, pirdaliukai nesiliauja, tėtis guodžia ir moko, – esą tai nieko tokio, svarbu, kad tyliai.

Mažylei pučia pilvą, o mama kaip tyčia svogūnus pjausto…

Akcentuojama besąlyginė meilė vaikui, tačiau užmiršta – ar dėl neaiškių priežasčių nepasinaudota proga – vaiką edukuoti, per veikėjo patirtį – ir jam pačiam duoti pasitikėjimą suteikiančių žinių. Lietuva priklauso prie šalių, kuriose dėl „garsiai ir neskaniai“ – viešoje vietoje – priimta atsiprašyti ir jausti šiokią tokią gėdą, tad, panašu, ši knyga mums liks truputį svetima. Knyga gražiai iliustruota, tad, reikia tikėtis, leidykla pasirūpins ir  kitų – netgi sakytume, dar profesionaliau ir subtiliau – iliustruotų Maud Roegiers knygų išleidimu.

Naujų leidyklų – t. y. jose dirbančių jaunų kolektyvų – rengiamos knygos, jų savitumas ir spalvingumas pirmiausia atspindi šiuolaikinių tėvų ir jų vaikų poreikių įvairovę. Bet kartu tai išryškina ir naujų kūrėjų klausimą, (į)rodo, jog talentai ne tik neatsiranda „lygioje vietoje“, bet ir ugdomi jie labai, labai pamažu.

 

Tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2015 Nr. 4 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

Ką perkame vaikams? Trumpas gidas (6)

Kalbant apie knygas, dažniausiai tėvus kamuoja du klausimai: kada vaikui pradėti garsiai skaityti, ir – iki kelių metų reiktų tai daryti? Su vaikais taisyklių nėra – jų imlumas ir gebėjimas susikaupti nevienodas; net toje pačioje šeimoje vienas skaityti išmoksta greitai ir tarsi savaime, kitas – vėlai ir/arba dėdamas daug pastangų. Ką galima patarti?

Pradėti skaityti (kaip ir dainuoti, deklamuoti) reikia kuo anksčiau, o patį skaitymą – tarkime, 20 minučių kasdien – paversti ritualu, nenutraukiamu ir tada, kai vaikas jau skaito pats (būdinga, jog skaitymas drauge ir skaitymas savarankiškai vaiko išgyvenami kaip skirtingi, nesusiję dalykai, tad staigus, netikėtas to nutraukimas gali ilgam laikui sugadinti emocinį vaiko santykį su knyga). Vėliau, žinoma, skaityti (garsiai) gali ir jis, svarbiausia – skirti laiko tik tam ir būti kartu, paaiškinti nežinomų žodžių reikšmę, aptarti turinį, įsitikinti, kad vaikas tekstą suprato, kartu paanalizuoti svarbius momentus (tėvai naudojasi Penkių pirštų taisykle – jei lape 5 vaikui nežinomi žodžiai – knyga dar per sunki). Jam bręstant ir pereinant nuo žaislinių prie paveikslėlių knygų, perkame ne tik leidinį – tuo pačiu investuojame į bendravimą ir ryšio su vaiku stiprinimą. Tačiau ir vertingos knygos išsirinkimo klausimas lieka svarbus, – taigi, kas geresnio knygynų lentynose?

Deborah Underwood. Tylioji knygelė. Iš anglų kalbos vertė Violeta Palčinskaitė; iliustravo Renata Liwska. – Vilnius: Nieko rimto, 2014, 32 p. (kaina niekorimto.lt el. parduotuvėje – 4,05 €).

Labai miela knygelė – įžvalgiai sumanyta, nepriekaištingai realizuota ir gražiai išleista. Akį traukia kuklaus grožio, jaukios, „minkštos“ iliustracijos; knyga pasakoja apie vis retesnį, reikalingą ir sunkiai žodžiais apibūdinamą dalyką, – apie TYLĄ. O ji būna visokia; pasakojimas tuo ir pradedamas: „Tyla būna labai įvairi. Tačiau visų pirma reikia tyliai pabusti“ (o baigiama vakaro pasakaite, kurią lydi „Tylus labanaktuko bučinys“). Toliau kiekviename puslapyje yra po piešinį ir labai talpų sakinį – iliustruojamos įvairios situacijos, kuriose tyla praverčia ir tampa aukso vertės: jos reikia, kad „susikaupęs nuspalvintum piešinėlį“, ji jauki: „Tyliai šnara muilo putos vonioje“.

Tai ir didaktika („Likau paskutinis, bet ramiai ir tyliai laukiu, kol mane pasiims iš mokyklos“), ir filosofija („Tokioje tyloje geri draugai susikalba ir be žodžių“).

Tiesa, ne visada tyla įtikinanti („Kai pramogų traukinukas šauna aukštyn, sėdime tylūs“), tačiau apskritai knyga „taip nuostabiai subalansuota, kad, rodos, neturi ką dar pridėti […]. Net ir labai talentingam menininkui reikia dar ir sėkmės, kad gimtų toks kūrinėlis“ (Sigutė Ach).

 

Piret Raud. Pono Paukščio istorija. Iš estų kalbos vertė Viltarė Urbaitė; iliustracijos autorės. – Vilnius: Sofoklis, 2013, 39 p. (kaina sofoklis.lt el. parduotuvėje – 2,50 €).

Iliustracijos grafiškos, kiek lakoniškos ir stilizuotos, – šiek tiek primena pačių vaikų piešinius. Tai estų dailininkės, lietuviams pažįstamos iš knygų Paula ir Patrikas, Paula baigia vaikų darželį piešinių, kūryba, tačiau šįkart ji – ir teksto autorė. Jausmas, kad nesi patenkintas savimi, nori kažką (arba viską) gyvenime pakeisti ar bent jau išbandyti, ištrūkti iš įprastos aplinkos – aplanko ir vaikus. Tačiau su mažyliu kalbėtis apie buvimo savimi teikiamą pasitenkinimą ir gyvenimo džiaugsmą – gana sudėtinga; laimei, šis tekstas – būtent apie tai.

Per Paukščio patirtį suprantamai perteikiama filosofinė potekstė: lemta būti tuo, kuo gimei – ne morka, ne kiškiu, ne ežiu, kad ir kaip partaukliai iš pažiūros tai atrodytų: „Būti ežiu jam labai patiko. Ant ežių niekas nesėdi ir niekas nesitiki, kad jie vaikščios į choro repeticijas. Mat ežiai išvis nedainuoja, jie tik pupsi“ (p. 15) ir pan. Pono Paukščio istorija – labai teisinga knyga; tekstas trumpas ir aiškus, o laiminga istorijos pabaiga sudėlioja egzistencinius akcentus.

Gera knyga – tai svarbių diskusijų pradžia, tėvų ir vaikų dvasinio bendravimo forma. O atradus tinkamiausius leidinius jums, – net ir vienas knygos puslapis gali tapti atskira pokalbio su vaiku tema. Šito neužmirškite.

Tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2015 Nr. 1 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.