0

Apžvalga: Laimė yra lapė (2016, 2017, 2018)

Apie šią knygą, tiesiog nuklotą diplomais, jau kalbėta kalbėta. Tačiau paveikslėlių knyga, išversta į anglų kalbą, o ne atvirkščiai, – tokio retumo įvykis, kad dėmesio jai tikrai nebus per daug.

Evelina Daciūtė. Laimė yra lapė [pasaka]; nupiešė Aušra Kiudulaitė. – Vilnius: Tikra knyga, 2016 (+2017, 2018), 48 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 5,98 €)

Leidyklos „Thames & Hudson“ vertimas pasirodė birželio 19 dieną: 10 balų originaliam knygos viršeliui ir 10 su pliusu – britams.

Ypatingai šilta (ir paprasta – žinoma, nepaprastu būdu) yra knygos dedikacija.

Toks yra ir netradicinis autorių interviu (kuriame jos apklausinėja viena kitą), liudijantis buvus jaukią ir jautrią, intymią (atvirą) kūrybinio proceso nuotaiką ir įvykusį susikalbėjimą. Juk šitai ir yra pagrindinė sėkmingo kūrybinio rezultato prielaida? Evelina klausia Aušros: „Kaip tavo gyvenime atsirado Laimė yra lapė? Ar keitėsi tavo gyvenimas, kai piešei iliustracijas? Kaip vyko kūrybinis procesas?/ Pamenu, kai gavau tavo tekstą su lape ir kokį jis man įspūdį paliko. Tai buvo pirmas kartas, kai pajutau, kad galiu ir noriu istoriją nupiešti. Nebuvau anksčiau to patyrusi. Vis labiau galvoju, kad greičiausiai didelį ispūdį paliko tai, kad nuo pradžių jaučiau, kad knyga bus toks galingas spalvų žaismas. Ta oranžinė, draugaujanti su mėlyna spalva. Sūpynės, lapė, apelsinai, bandelės, berniukas… Galvoje visų pirma atsirado knygos spalva, tik paskui siužetas. Kūrybinio proceso pradžia buvo labai atsargi, vis tikrinau tavo reakciją: vis bijojau pridėti į istoriją per daug to, ko joje nėra parašyta, bet kadangi tu manęs nestabdei, o tik skatinai, tai viskas vyko neįtikėtinai sklandžiai. Geriausiai pamenu tai, kad mes aptardavome kiekvieną atvartą, ir taip keliavome kartu per visą istoriją. Pabaigusi knygą, labiausiai ilgėdavausi kasdieninių mūsų susirašinėjimų.“ Visą autorių interviu galite skaityti čia.

Iliustracijos – dinamiškos, šmaikščios, profesionalios, tačiau tai, kaip visada, ir skonio reikalas (vieniems bus „labai labai, pačios pačiausios“, kažkam – tiesiog „ne jų“; tačiau bent kiek stebintys dailininkų darbus ir leidybos rinką supranta, kad toks stilius šiuo metu – absoliučiai trend dalykas).

Visų iliustracijų autorė – Aušra Kiudulaitė. Knygą (lietuviškąjį leidimą) apipavidalino Inga Dagilė.

Kai kurios iliustracijų detalės – labai šiuolaikiškos savo ironija („Oranžinio kamuolio žvaigždynas“, „Prisukamo apelsino žvaigždynas“, „Tik internetas nedingo“, „Auksinė žuvienė žuvis“ ir pan. užrašai).

 

Siužetas, detalės ir vertybės. Kasdien, gavęs iš mamos drobinį maišelį ir smulkių pinigų, Povilas keliaudavo į kepyklą bandelių trijų asmenų šeimos vakarienei: į priekį – trumpuoju, atgal – ilguoju keliu, kuriame ir sutiko būsimą draugę. „– Dosnumas yra vandenynas. Nori būti vandenyno dalimi? […] Tada pavaišink, prašau, bandele“, – visai paprastu būdu išnirti iš egoizmo jį ragino lapė. Tolesnė personažų draugystė norom nenorom primena Mažąjį Princą (dar ir todėl, kad pirmajame lietuviškame Antoine‘o de Saint-Exupéry knygos vertime vietoj originalios formos („lapinas“, pranc. le renard) buvo pasirinkta – ir nepaprastai prigijo – moteriškoji giminė: „lapė“), į Exupéry kūrybą nurodo ir dar (bent) vienas iliustracinis užrašas („Žemė – draugų planeta“). Panašūs ir egzistenciniai rūpesčiai: „– Tu būsi visada visada?“ – nerimavo Povilas. „– Galbūt kurį laiką eisi šiuo keliu tikėdamasis, kad mane sutiksi. Paskui tyčia neisi. Kad nematytum šitos vietos ir šių sūpynių. O vėliau atsiras kas nos, kas pakeis mane. / Po šio pokalbio jau nebuvo taip, kaip buvo prieš tai. Povilas su nerimu sukdavo į ilgąjį kelią.“ Tai kritinis – nerimo ir širdgėlos – momentas, kurį gyvenime atitinka situacijos, kuomet turime užmigdyti brangų augintinį ar suprantame, kad mūsų šeimos narys nebepasveiks.

Šios, nors ir ne visai tradicinės (gyvenančios medyje), šeimos tėtis karjeros laiptais kopia gana tradiciškai. Apie jo laimėjimus pasakojama su nemãža ironijos (dar viena aliuzija į knygos Mažasis Princas statistiką ir lyginamuosius dydžius mėgstančius suaugusiuosius?). Tėtis „pranešė, kad netrukus jie kelsis į kitą – didesnį – miestą, gyvens naujame – dar aukštesniame – medyje, kuris auga dar didesniame parke, o jis pilotuos dar galingesnį malūnsparnį.“ Visgi pats tėtis nėra tuščias materialistas, bet – panašiau – populiaraus šiandienio pozityviojo mąstymo įkaitas. Todėl berniukui, kuris baiminasi prarasti draugystę, atsakoma: „– Viskas bus dar geriau! […] Gerumo niekada nebūna per daug. Visada gali būti dar geriau, – kaip kirviu nukirto tėtis.“ Didesniame naujame mieste buvo naujas kelias į kepyklą, tačiau nebebuvo lapės ir gerumo. Ar tokia draugystės kulminacija?

Artimojo mirtis, nepriklausomai nuo mūsų tikėjimo ar netikėjimo pomirtine būtimi, visada susijusi su giliu skausmu ir stokos jausmu: mums stinga artumo, ir to negalime pakeisti. Tačiau lapė buvo gyva – jos širdis tebegalėjo rinktis. Ir vieną vakarą Povilas ją rado – belaukiančią ant sūpuoklių; ji buvo ir „prijaukinta“ (vėl tas Exupéry!), ir atsakinga už savo berniuką: „– Aš gi tau sakiau […]. […] Kai aš pajusiu, kad turiu būti kitur, – ten ir eisiu“,  kitaip  tariant – atėjau čia, kad būčiau su tavimi. O tai gražiausi žodžiai, kuriuos vienas individas gali tarti kitam ir giliausias kiekvieno žmogaus troškimas. Todėl nė kiek ne keistas knygos pavadinimas ir jos aktualumas. „Vaikai daug galvoja apie laimę – mus labai nustebino, kad vaikai kalba apie laimę labai giliai“, – sakė Evelina Daciūtė interviu LRT „Labame ryte“ (2017 09 02). Žinoma, ne visiems „laimė yra lapė“; bet juk „lapę“ turime suvokti alegoriškai, o svarbiausias žodis šiame teiginyje – yra. Laimė yra.

Pasiklausyti istorijos galima LRT mediatekoje (skaito aktorė Lina Budzeikaitė).

Pabaigai – dar keli žodžiai apie knygos adresatą. Atmetusi visus plikus faktus (kad kiekvieno vaiko branda – absoliučiai individualus dalykas), knygą žymėčiau kaip tinkamą ir įdomią 1,5–6 metų vaikams. Leidykla nurodo 6–8 metų amžiaus kategoriją. Kodėl toks drastiškas skirtumas? Visų pirma, paveikslėlių knygos beveik niekada nesiečiau su savarankišku vaiko skaitymu, o su edukacija, bendrai tėvų ir vaikų leidžiamu laiku. Antrasis aspektas susijęs su multimedijų pažanga. (Dažniausiai) duodame išmanųjį telefoną į rankas vaikui, neturinčiam nė dviejų metų (nes kelias dešimtis minučių bus šventa ramybė), tačiau neduodame knygos. Ar tai nėra nedidelis paradoksas? Goodreads.com svetainėje vyraujanti The Fox on the Swing  komentatorių  mintis – knyga labai „gyva“: pernelyg gyva, per judri. Ir tai tiesa. Žvelgiant iš ilgametės poligrafijos ir knygos meno istorijos perspektyvos – tiek daug elementų talpinanti knyga yra šių laikų kompromisas. Tačiau būdama būtent tokia, ji gali konkuruoti su jūsų planšete.

Taigi kūrybiškas rezultatas + rinkodaros pastangos = penki tiražai, du spektakliai, populiarumas ir daugybė apdovanojimų.  Linkime leidyklai ir dar vieno tiražo! (O jame – pasitaisyti tas kelias, knygą nuo tobulybės skiriančias korektūros klaidas: „Btitanijos“, „trianalė“, „Meno knygos“ (!) konkursas, ir dar kabutes, kabutes…).

0

Kalėdų noras?

Kad kitais metais galėtume vartyti dailininkės Renatos Liwskos kalėdines knygeles jau lietuviškai – nes jos ramios ir absoliučiai puikios.

Viena, šių metų naujiena, su Marsha Diane Arnold:

81lsy1y8twl

Ir kita, kartu su autore Deborah Underwood:

screenshot2015-07-22at11-56-20am

1437592021037

christmas-quiet-hoping-for-a-snow-day-quiet1

reading-by-the-fire-quiet

christmasquietbook

Atsisiųskite į savo kindle bent Kalėdoms!

Arba tiesiog padovanokite kam nors paprastą Tyliąją knygelę, apie kurią rašyta čia.

 

0

Ką perkame vaikams? (12) Čiurlionio interpretacijos

Praėjusį rudenį akys galėjo užkliūti už bulvarinės antraštės „Italai nusprendė vaikams nerodyti M. K. Čiurlionio paveikslų“. Kokių ir kodėl? Čia, deja, nesiaiškinsime (nes, kaip jau tikriausiai pastebėjote, tokių straipsnių pavadinimai vis rečiau atspindi juose pateikiamą informaciją – šis nėra išimtis…). Svarbiau, kad Lietuvoje manome kitaip ir kad Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) vis dar įkvepia naujoms interpretacijoms, darbams ir tekstams. Šįkart jie – vaikams.

2014_Isejau su Ciurlioniu

Išėjau su Čiurlioniu. Tuoj grįšiu; pasakojo Daina Kamarauskienė, iliustravo Julija Tolvaišytė-Leonavičienė. – Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2014, 30 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 6,69 €)

Tai pirmasis muziejaus sumanytos serijos „Mažųjų biblioteka“ leidinys ir pirma tokia knyga – į(si)lipanti į dailės klasiko piešinius, papildanti Čiurlionio pasteles naujomis linijomis bei tekstūromis. Drąsu!

c5fa2923370565.563237dc2effcf38e1d23370565.563237a505d319abbba23370565.563237cc277146ba76023370565.56323760caf19
Pasakotojas Vilkyšius supažindina su savu pasauliu: „Aš gyvenu čia. Turiu viską, ko reikia. Net truputėlį daugiau: tris saules, galybę žvaigždžių, keletą mėnulių. Čia medžiai išsiskleidžia kaip skėčiai, jeigu smarkiai lyja lietus. Turiu gėlę, kuri kai jai būna liūdna, – šoka.“ (Pasakojimas pirmuoju asmeniu ir knygos pavadinimas tarsi reikštų, kad Vilkyšius tapatintinas su Čiurlioniu.) „Aušta diena, ir „bičiuliai jau <…> žvalūs, švarūs, sapnus nusiprausę. Traukia kažkur iškilmingai išsirikiavę. <…> „Kokia čia šventė?“ – <…> Taigi saulė teka. Nauja diena prasideda. Einam su saulute pasisveikinti! Smagu kasdieną švęsti. Svarbu nepamiršti…“, – aktualizuojamas Čiurlionio mėgstamas saulės motyvas, išnaudojama didelio-mažo kaita ir žaismė.

c66c0b23370565.563237831d0e9f67a8c23370565.56323757910971041a523370565.563237834cd7e

Tai vienos dienos istorija, tinkama skaityti ir prieš miegą – mat, stojus vakarui, tamsėja ir knygelės spalvos, o Vilkyšius gražiai atsisveikina: „Letenėlės nuo rasos sušlapo. Net ausų galiukai sudrėko. Gerai, praustis nereikės. Tyliai lendu į savo guolį ir žiūriu, kaip darosi vis tamsiau ir tamsiau. <…> Bet žinau, kad rytoj vėl bus pradžia… Labanakt…“ Pabaigoje dar pateikiama Čiurlionio biografija – trumpai ir (vaikui) suprantamai. Tai išties „pirmoji Lietuvoje knyga vaikams apie M. K. Čiurlionį“: tikra paveikslėlių knyga ir tikra interpretacija, atlikta galvojant apie jos adresatą.

 

2015_Siandien karaliai mums pasakas seka

Milda Pleitaitė, Kazimieras Momkus. Šiandien karaliai mums pasakas seka; pagal M. K. Čiurlionio paveikslus; su Roko Zubovo CD M. K. Čiurlionio kūriniai fortepijonui. – Vilnius: M. K. Čiurlionio namai, 2015, 48 p. (knygos teirautis mkcnamai.lt)

Dar viena naujiena – „pirmoji pasakų knyga, sukurta pagal M. K. Čiurlionio paveikslus. Pasakos skirtos įvairaus amžiaus vaikams ir jų tėveliams“. Ir šioje siekiama tarsi įžengti į Čiurlionio kūrinius, taigi – juos priartinti, leisti „pažvelgti į dailininko kūrybą kitokiu žvilgsniu“. Visgi, geriau būtų buvę ne „kitokiu“, o čiurlionišku, ir konkretesnei skaitytojų amžiaus kategorijai. Būtent auditorijos aspektas apsunkina knygos vertinimą: jei vaikams – per lėta iliustracijų kaita, per daug lyrizmo, rakursų, per klampūs sakiniai biografiniame Čiurlionio aprašyme; jei vyresniems – per mažai meninės išmonės ir per daug saldumo („Gerai, kad medžio drevėj gyvenanti voveraitė tokia draugiška. Tegu jie nors ir visą dieną medžio viršūnėje svečiuojasi. Netrukdo nesibaigiančios šnekos ruošai. Ji tik iškiša savo smailutes ausytes, pasiklauso, krypteli galvutę ir toliau darbus dirba. Ruduo jau po truputį vis arčiau drevės artinasi. O tada ir žiemužė. Daug darbų pūstauodegės laukia“, p. 21). Knygą sudarantys trylika tekstų (vienas paveikslas – viena trumpa pasaka) nėra lygios meninės vertės: pradžioje kiek sustingę, vėliau jau pagaulesni, žaismingesni, suskambantys ne tik autorinėmis, bet ir čiurlioniškomis intonacijomis (ypač paskutinėje „pasakoje“ – gal kad interpretuota autobiografinė Čiurlionio medžiaga?). Sakmiška atmosfera patraukia ir su paslaptingais, vizionieriškais paveikslais susilieja pasakojimai „Kodėl saulė pamilo pušį?“, „Tiltai“, „Veidrodis“, „Kregždė“. Pridedamas CD – didžiulis leidinio privalumas, keturiolika Roko Zubovo atliekamų kompozicijų fortepijonui suteikia skaitymui nuotaiką, harmonizuoja.

Aleksandras Benua yra sakęs, kad „Čiurlionis daro kažkokį „literatūrinį“ įspūdį, kad jo paveikslus reikia skaityti eilutė po eilutės“. Šios naujos knygos tam – puiki galimybė. Čiurlionis čia spalvingas, turiningas, gilus ir nuotaikingas; tai ir atsvara plastikinėms „vertybėms“, ir proga susipažinti su nuostabaus autoriaus kūriniais (jei ankstesnės tėvų pažintys paliko slogų įspūdį apie M. K. Č. kūrybą – vadinas, atėjo metas šį stereotipą keisti ar bent jau papildyti), o tuomet visiems drauge – į muziejų.

artuma-ikona_lt_LT

Tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2016 Nr. 5 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.