Kad kitais metais galėtume vartyti dailininkės Renatos Liwskos kalėdines knygeles jau lietuviškai – nes jos ramios ir absoliučiai puikios.
Viena, šių metų naujiena, su Marsha Diane Arnold:
Ir kita, kartu su autore Deborah Underwood:
Atsisiųskite į savo kindle bent Kalėdoms!
Arba tiesiog padovanokite kam nors paprastą Tyliąją knygelę, apie kurią rašyta čia.
Kalbant apie knygas, dažniausiai tėvus kamuoja du klausimai: kada vaikui pradėti garsiai skaityti, ir – iki kelių metų reiktų tai daryti? Su vaikais taisyklių nėra – jų imlumas ir gebėjimas susikaupti nevienodas; net toje pačioje šeimoje vienas skaityti išmoksta greitai ir tarsi savaime, kitas – vėlai ir/arba dėdamas daug pastangų. Ką galima patarti?
Pradėti skaityti (kaip ir dainuoti, deklamuoti) reikia kuo anksčiau, o patį skaitymą – tarkime, 20 minučių kasdien – paversti ritualu, nenutraukiamu ir tada, kai vaikas jau skaito pats (būdinga, jog skaitymas drauge ir skaitymas savarankiškai vaiko išgyvenami kaip skirtingi, nesusiję dalykai, tad staigus, netikėtas to nutraukimas gali ilgam laikui sugadinti emocinį vaiko santykį su knyga). Vėliau, žinoma, skaityti (garsiai) gali ir jis, svarbiausia – skirti laiko tik tam ir būti kartu, paaiškinti nežinomų žodžių reikšmę, aptarti turinį, įsitikinti, kad vaikas tekstą suprato, kartu paanalizuoti svarbius momentus (tėvai naudojasi Penkių pirštų taisykle – jei lape 5 vaikui nežinomi žodžiai – knyga dar per sunki). Jam bręstant ir pereinant nuo žaislinių prie paveikslėlių knygų, perkame ne tik leidinį – tuo pačiu investuojame į bendravimą ir ryšio su vaiku stiprinimą. Tačiau ir vertingos knygos išsirinkimo klausimas lieka svarbus, – taigi, kas geresnio knygynų lentynose?
Deborah Underwood. Tylioji knygelė. Iš anglų kalbos vertė Violeta Palčinskaitė; iliustravo Renata Liwska. – Vilnius: Nieko rimto, 2014, 32 p. (kaina niekorimto.lt el. parduotuvėje – 4,05 €).
Labai miela knygelė – įžvalgiai sumanyta, nepriekaištingai realizuota ir gražiai išleista. Akį traukia kuklaus grožio, jaukios, „minkštos“ iliustracijos; knyga pasakoja apie vis retesnį, reikalingą ir sunkiai žodžiais apibūdinamą dalyką, – apie TYLĄ. O ji būna visokia; pasakojimas tuo ir pradedamas: „Tyla būna labai įvairi. Tačiau visų pirma reikia tyliai pabusti“ (o baigiama vakaro pasakaite, kurią lydi „Tylus labanaktuko bučinys“). Toliau kiekviename puslapyje yra po piešinį ir labai talpų sakinį – iliustruojamos įvairios situacijos, kuriose tyla praverčia ir tampa aukso vertės: jos reikia, kad „susikaupęs nuspalvintum piešinėlį“, ji jauki: „Tyliai šnara muilo putos vonioje“.
Tai ir didaktika („Likau paskutinis, bet ramiai ir tyliai laukiu, kol mane pasiims iš mokyklos“), ir filosofija („Tokioje tyloje geri draugai susikalba ir be žodžių“).
Tiesa, ne visada tyla įtikinanti („Kai pramogų traukinukas šauna aukštyn, sėdime tylūs“), tačiau apskritai knyga „taip nuostabiai subalansuota, kad, rodos, neturi ką dar pridėti […]. Net ir labai talentingam menininkui reikia dar ir sėkmės, kad gimtų toks kūrinėlis“ (Sigutė Ach).
Piret Raud. Pono Paukščio istorija. Iš estų kalbos vertė Viltarė Urbaitė; iliustracijos autorės. – Vilnius: Sofoklis, 2013, 39 p. (kaina sofoklis.lt el. parduotuvėje – 2,50 €).
Iliustracijos grafiškos, kiek lakoniškos ir stilizuotos, – šiek tiek primena pačių vaikų piešinius. Tai estų dailininkės, lietuviams pažįstamos iš knygų Paula ir Patrikas, Paula baigia vaikų darželį piešinių, kūryba, tačiau šįkart ji – ir teksto autorė. Jausmas, kad nesi patenkintas savimi, nori kažką (arba viską) gyvenime pakeisti ar bent jau išbandyti, ištrūkti iš įprastos aplinkos – aplanko ir vaikus. Tačiau su mažyliu kalbėtis apie buvimo savimi teikiamą pasitenkinimą ir gyvenimo džiaugsmą – gana sudėtinga; laimei, šis tekstas – būtent apie tai.
Per Paukščio patirtį suprantamai perteikiama filosofinė potekstė: lemta būti tuo, kuo gimei – ne morka, ne kiškiu, ne ežiu, kad ir kaip partaukliai iš pažiūros tai atrodytų: „Būti ežiu jam labai patiko. Ant ežių niekas nesėdi ir niekas nesitiki, kad jie vaikščios į choro repeticijas. Mat ežiai išvis nedainuoja, jie tik pupsi“ (p. 15) ir pan. Pono Paukščio istorija – labai teisinga knyga; tekstas trumpas ir aiškus, o laiminga istorijos pabaiga sudėlioja egzistencinius akcentus.
Gera knyga – tai svarbių diskusijų pradžia, tėvų ir vaikų dvasinio bendravimo forma. O atradus tinkamiausius leidinius jums, – net ir vienas knygos puslapis gali tapti atskira pokalbio su vaiku tema. Šito neužmirškite.
Tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2015 Nr. 1 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.
Hansas Christianas Andersenas…
Jis tiek davė vaikų literatūrai apskritai ir literatūrinei pasakai konkrečiai, jog Tarptautinei vaikų knygų dienai švęsti pasirinktas jo gimtadienis (balandžio 2-oji), o Anderseno medalis (kartais vadinamas „mažuoju Nobeliu“) tebėra pats svarbiausias iš apdovanojimų, teikiamų vaikų rašytojams ir dailininkams. Visas pasaulis pamilo šį neišvaizdų keistuolį už subtilias jo pasakas. Pamilo ir leidėjai, tik dėl kitų priežasčių… Todėl tęsiame trumpą gidą po plačias lentynas.
Kokia prasmė kalbėti apie blogas knygas? Argi nepakaktų išvardinti gerąsias? „Nepakaktų, nes blogos knygos vagia laiką“, – Vilniaus knygų mugėje akcentavo Kęstutis Urba, žinomiausias vaikų literatūros specialistas Lietuvoje. Tęsiant mintį, blogos knygos vagia ir pinigus – ne kiekviena šeima galės sau leisti įsigyti dar vieną Anderseno knygą, kai lentynoje jau guli kažkas andersenišku pavadinimu. Tą kažką ir apžiūrėkime.
Gražiausios Anderseno pasakos. Iš prancūzų kalbos vertė Margarita Šeškuvienė; iliustravo Jean-Noël Rochut. – Kaunas: Vaiga, 2013, 224 p. (kaina vaiga.lt el. parduotuvėje – 29 Lt)
Formaliai žiūrint (ir ieškant knygos ikimokyklinukui), knyga turi du privalumus: trumpos, stambiu šriftu atspausdintos istorijos ir gausios iliustracijos, kuriose – Anderseno sukurti personažai. O kas dar? Daugiau nieko! Tai ypatingai skurdžia kalba atpasakoti, iki koktumo sutrumpinti 25 pasakų siužetai, iš kurių eliminuoti psichologiniai veikėjų išgyvenimai ir moraliniai pasirinkimai, ryšys tarp veiksmų ir pasekmių. Jokių poteksčių ir jokio anderseniškojo svajingumo. „Apkaltinta raganavimu, ji buvo nuteista sudeginti ant laužo. Kalėjimo vienutėje jai davė numegztus marškinius ir likusias dilgėles; karalaitė galėjo tęsti darbą, nors beveik neturėjo vilties kada nors pamatyti savo brolius. Bausmės vykdymo dieną broliai ją rado ir, pavirtę laukinėmis gulbėmis, skraidė virš vežimo“ („Laukinės gulbės“, p. 108) – daugiau panašumo su policijos raportu, o ne Anderseno plunksna. „Čia daroma dvejopa skriauda: ir Andersenui, ir tiems, kurie tą knygutę nupirktų. Perskaitęs ją gali manyti, kad Andersenas visai nemokėjo rašyti pasakų, kuomet po teisybei jis gerai jas rašė“, – Kazys Grinius 1905 m. „Varpe“ rašė apie leidinį, pasirodžiusį iš skurdo (ir spaudos draudimo metu); šiandien gi tokie leidžiami iš gobšumo. Apgaulės būdu, Anderseną afišuojant ant viršelio (bet ne kaip autorių! Mat tekstą atpasakojo kažkokia Agnès Wanderwiele, kurios pavardė nepatenka į bibliografinius duomenis), knygą spausdinant Kinijoj, sukuriamas paklausus produktas. Jei šį beviltišką ir glebų tekstą leidėjas išdrįso pavadinti „Gražiausiomis Anderseno pasakomis“, kodėl tad nedrįstama pavadinti to ciniška Anderseno profanacija?
Kitas žadą atimantis dalykas – šios knygos iliustracijos. Išties, tokių įdomybių dar neteko matyti. Pirmoji iliustracija iš pasakos apie Coliukę, antroji – iš „Laukinių gulbių“:
Tai kartojasi visoje knygoje. Taigi, adaptuotos iliustracijos adaptuotoms pasakoms..?
Nuoširdžiai nerekomenduojame: geriau jokio teksto negu toks. Knygoje nutylėta (dar vienas nesąžiningo verslo bruožas), bet tai, deja, jau antras knygos leidimas (pirmas 2011, libis.lt informacija). Kaip šaunu būtų, jei tokių knygų pirkėjų mažėtų, ir trečiasis tiražas nebepasirodytų…
Hans Christian Andersen. Pasakos [Coliukė. Undinėlė. Bjaurusis ančiukas. Laukinės gulbės. Lakštingala]. Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė; dailininkė Kaarina Kaila. – Vilnius: Nieko rimto, 2014, 152 p. (kaina niekorimto.lt el. parduotuvėje – 27,99 Lt)
Leidyklos el. svetainėje yra galimybė šią knygą (ne tik šią) „pavartyti“. Reikia pasakyti, realybėje ji – dar gi gražesnė.
Suomės Kailos iliustracijos (kiekviename atvarte – bent po vieną) subtiliai papildo tekstų lyriškumą ir paslaptingumą; neužgožia savąja interpretacija, ir, kas retai pasitaiko – nenusaldina Anderseno personažų, kurių dažniausi bruožai – kantrybė, širdies gerumas, pamaldumas. Taip! Labiausiai nustebsite skaitydami taip labai visiems pažįstamą pasaką – „Laukines gulbes“. Teksto įtaigumas tikrai kitoks, kuomet naujame vertime Dievo vardas rašomas didžiąja raide, Elzytės tikėjimas tampa pasitikėjimu Viešpačiu, anoniminis visagalis – geruoju Dievu (kuriam karštai meldžiamasi kas vakarą)…
Įvado autorės žodžiais kviečiu: „Neuždarykime Anderseno vaikystėje. Skaitykime jį ir suaugę. Ypač suaugę.“ Ir ypač – verstas iš originalo kalbos, perteikiančias tikrąsias pasakininko idėjas. Mat daugybę kartų išauginęs Balčikonio vertimas buvo atliktas iš tarpinės – vokiečių – kalbos, be to, redaguotas ir kupiūruotas pagal komunizmo cenzūros principus (pvz., iš „Undinėlės“ dingęs smilkymas bažnyčioje ir pan. religiniai dalykai). Rekomenduojame; tiesa, dėl savotiško pasakų „netrumpumo“ knyga tinkamesnė mokyklinio amžiaus vaikams, o skaitymui su jaunesniais labai tiktų kitos – pavieniui, kaip paveikslėlių knygos – „Nieko rimto“ leidyklos išleistos pasakos („Skiltuvas“, „Coliukė“, „Mergaitė su degtukais“ ir pan.).
Šis tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2014 Nr. 4 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.
Skaitome vaikams 