Vilniaus siaubūnas; legendą papasakojo Albina Varnienė, iliustravo Lina Kusaitė. – Vilnius: Alma littera, 2009, 34 p. (knygos ieškokite bibliotekoje ar skaitytų knygų knygyne sena.lt).
Kartais graudu, kartais labiau juokinga, bet daug kas mūsų krašto kultūros istorijoje – labai artimai susiję su Lenkija. Su ja konkuruota ir gyvenant bendroje valstybėje, ir vėliau (ypač – tarpukariu, kariaujant karą dėl Vilniaus). Vienu išraiškingesnių pavyzdžių galėtų būti šį rugsėjį švenčiamas Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, 300 metų karūnavimo jubiliejus. Palyginimui: tikinčiųjų nepaprastai mėgiamas Čenstakavos Marijos paveikslas karūnuotas 1717 m. rugsėjo 8 d.; Trakų – 1718 m. rugsėjo 8 d. Ne išimtis, pasirodo, ir legenda apie Vilniaus baziliską!
Baziliskas – mitinė būtybė, išsiritusi iš kiaušinio, atsiradusi susikergus driežui ir gaidžiui. Kaip pasakoja į miesto istorijos šaltinius įsigilinęs Pavel Lavrinec, „Vilniaus bazilisko siužetas gimė iš konkurencijos su Varšuva. Pirmasis jį paminėjo Adomas Ignacas Naramovskis, Vilniaus universiteto profesorius, istorikas. XVIII a. pr. jis parašė knygelę Facies rerum Sarmaticarum. Barokine lotynų kalba A. I. Naramovskis aprašo keistus įvykius ir istorijas Lietuvoje ir Lenkijoje. / Jis labai detaliai pasakoja apie Varšuvos baziliską. Kur, kokioje gatvėje jis gyveno, kas tuo metu valdė miestą, nurodytas vardas ir pavardė gydytojo, kuris paaiškino, kaip elgtis su bazilisku. Aprašoma, kaip į rūsį leidosi nusikaltėlis, nuteistas mirti. Staiga atsiranda tokie A. I. Naramovskio žodžiai: „O Vilniuje, urve, Žygimanto Augusto laikais irgi gyveno baziliskas, nuo jo kentėjo žmonės.“ / Į tą urvą nuspręsta nuleisti rūtos ryšulėlius. Rūta buvo stebuklingas, magiškas augalas. Pirmas ryšulys iškeltas nubalęs, iš to miestiečiai suprato, kad baziliskas dar gyvas. Antras rūtų ryšulys – jau mažiau nubalęs, o trečiasis – visiškai žalias. Iš to suprasta, kad baziliskas jau nebegyvas. / Jokių detalių, kur tai vyko, kas nuspendė panaudoti rūtas, A. I. Naramovskis neįvardijo. Tas siužetas apie Vilniaus baziliską gyvavo kartu su Varšuvos legenda, apie juos abu rašė padavimų rinkiniuose ar enciklopedijose lotynų ir lenkų kalbomis. Taip buvo iki XX a. vidurio. / Tik Teodoras Narbutas, kurį galima vadinti lietuvių mitologijos kūrėju, pirmas viename darbe XIX a. viduryje šį siužetą apie Vilniaus baziliską susiejo su konkrečia vieta: Bokšto, Subačiaus ir Bastėjos gatvių sankryža. Jis įvedė nugalėtoją, kuris nugalėjo baziliską. Tai buvo toks pat nusikaltėlis, nuteistas mirti ir nugalėjęs pabaisą su veidrodžiu, kaip ir Varšuvos legendoje“ (Alfa.lt publikacija „Kas pakeitė vilniečių mitinės būtybės bazilisko baimę?“).
Tačiau Vilniaus baziliskas – ne tik senųjų, XVI amžių siekiančių miesto legendų dalis. Jį į šiandienių skaitytojų sąmonę – kaip transformuotą pasąmoninį baimių archetipą – įrašė Ričardas Gavelis (Vilniaus pokeris, 1989), o labiau įprastu mitologiniu pavidalu baziliskas veikia istoriniame Kristinos Sabaliauskaitės romane (Silva rerum I–IV, 2008–2016). Tradicinės VU Fizikos fakulteto šventės FiDi personažas Dinas Zauras yra šitos pačios vilnietiškos legendos pratęsinys. Buitinis (ir realiausias) legendos kilmės motyvas – baisus tvaikas, sklidęs dėl šiukšlių, kurias miestiečiai daug metų pylė į griuvėsiais virtusių gynybinių įtvirtinimų duobę.
Apie čia aptartąją būtybę ir pasakojama leidyklos „Alma littera“ serijos „Gražiausios Lietuvos legendos“ paveikslėlių knygoje Vilniaus siaubūnas. Legendą, prisiderinusi prie teksto adresato, papasakojo Albina Varnienė (g. 1935). Kaip ir Narbutas, ji siužetą sieja su šiandieniu Barbakano kalnu, nuo kurio „kaip ant delno atsiveria vaizdas į Užupį, Belmontą, Markučius. Iš čia gerai matyti ir vadinamasis Polocko kelias, kuriuo buvo laukiama atklystant nekviestų svečių“. Užsimenama apie Vilniaus bažnyčių ir miestiečių namų turtus – grobį miesto užpuolikams, apie didįjį Vilniaus nusiaubimą, gaisrą ir kilusį badą, marą 1655 metais (šį miesto istorijos epizodą į eilinio lietuvio sąmonę įrašė visai ne istorijos vadovėliai, o jau minėtas Silva rerum), apie netekčių skausmo ir rūpesčių prislėgtus miesto gyventojus, pradėjusius vaidytis tarpusavyje, apsileidusius ir… pradėjusius šiukšles pilti į gynybinio bokšto griuvėsių duobę! Kartu su dvoku prasideda kiti neramumai: „Vaikščioti toje vietoje darėsi pavojinga. Kažkas ėmė grobti žmones, ypač mažus vaikus ir jaunas mergeles.“ Tolesnį siužetą, prisiminę pasakas apie drakono nugalėjimą, galime nuspėti. Tačiau šįkart įdomu anų amžių atmosfera ir istorinės detalės, leidžiančios šį pasakojimą išgyventi geografiškai autentiškai. „– Aš nemačiau, bet, sako, esama tokių lakštų, kuriuose gali regėti savo atvaizdą kaip ramiame Vilnios vandeny“, – išeitį siūlo jaunuolis. „– Nepagailėsiu brangiausio Venecijos stiklo veidrodžio, tik eiti turėsi tu! – pirmasis apsidžiaugė ir pažadėjo garbingiausias pasitarimo vyras.“
Visų iliustracijų autorė – Lina Kusaitė (https://www.behance.net/gallery/2328458/The-Beast-Of-Vilnius).
Plunksną gerai valdanti Albina Varnienė net žiaurius pasakojimo momentus meniškai sušvelnino, parinko prasmingų palyginimų: „Subliuvo. Suvaitojo. Į plėšrųjį siaubūną žiūrėjo paties bjaurastis. Šito jis neištvėrė. Senos viduramžių knygos nemelavo – bazilisko žvilgsnis žudo, o jis dabar žvelgė į savo paties atvaizdą veidrodyje. Ilgas jo kūnas sutrūkčiojo, sukliuksėjo, lyg jo pilve kas būtų atrišęs milžinišką nuodų maišą.“ Legenda papasakota paprastai, nuosekliai (psichologiškai motyvuotai) ir netgi jaukiai – kiek šitai įmanoma, omenyje turint mitinį pasakojimo pobūdį. Teksto nėra daug – mažiau nei iliustracijų – taigi knygoje labai reikšmingas dailininkės indėlis. Būtent dailininkės Linos Kusaitės (g. 1975) darbas ir meninis braižas paskatino šiai apžvalgai – atrodo, jog metai ėjo, o knyga taip ir liko nepastebėta.
Knygos iliustracijos – saikingai spalvingos ir labai skoningos. Privalumų galima įžvelgti įvairių: realistinis (bet nesubuitintas ir ne „fotografiškas“) Vilniaus architektūros perteikimas, miestiško gyvenimo būdo detalės, tautinių drabužių interpretavimas ir integravimas, labai dinamiški ir netikėti vaizdavimo rakursai… Svarbiausia, jog praeities atmosfera išgauta originaliu būdu: pasirinkus neįprastą foną (popieriaus faktūrą), sukuriamas senoviškumo be senamadiškumo efektas – nearchajinant, netautosakinant pačių iliustracijų. Jos netampa tik puslapius puošiančiais etnografiškais paveikslėliais, o išties pasakoja apie tuos egzotiškus Žygimanto Augusto laikus, kurių nepažįstame. Atrodo, neužsidaryti, neapsiriboti kaimišku etnografiškumu ypač svarbu dabar – kai švenčiame modernaus valstybingumo, atremto į LDK tradiciją, atkūrimo šimtmetį. Šios knygos vaizdinė ir tekstinė interpretacija, skirta vaikams – būtent tokia: pasakojanti apie miesto praeitį, ją integruojanti ir intriguojanti.
Papildymas 2018 10 15: susidomėjusiems – visiškai šviežias Linos Kusaitės interviu danų žurnale Blacklisted.
Skaitome vaikams 