Apžvalga: Laimė yra lapė (2016, 2017, 2018)

Apie šią knygą, tiesiog nuklotą diplomais, jau kalbėta kalbėta. Tačiau paveikslėlių knyga, išversta į anglų kalbą, o ne atvirkščiai, – tokio retumo įvykis, kad dėmesio jai tikrai nebus per daug.

Evelina Daciūtė. Laimė yra lapė [pasaka]; nupiešė Aušra Kiudulaitė. – Vilnius: Tikra knyga, 2016 (+2017, 2018), 48 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 5,98 €)

Leidyklos „Thames & Hudson“ vertimas pasirodė birželio 19 dieną: 10 balų originaliam knygos viršeliui ir 10 su pliusu – britams.

Ypatingai šilta (ir paprasta – žinoma, nepaprastu būdu) yra knygos dedikacija.

Toks yra ir netradicinis autorių interviu (kuriame jos apklausinėja viena kitą), liudijantis buvus jaukią ir jautrią, intymią (atvirą) kūrybinio proceso nuotaiką ir įvykusį susikalbėjimą. Juk šitai ir yra pagrindinė sėkmingo kūrybinio rezultato prielaida? Evelina klausia Aušros: „Kaip tavo gyvenime atsirado Laimė yra lapė? Ar keitėsi tavo gyvenimas, kai piešei iliustracijas? Kaip vyko kūrybinis procesas?/ Pamenu, kai gavau tavo tekstą su lape ir kokį jis man įspūdį paliko. Tai buvo pirmas kartas, kai pajutau, kad galiu ir noriu istoriją nupiešti. Nebuvau anksčiau to patyrusi. Vis labiau galvoju, kad greičiausiai didelį ispūdį paliko tai, kad nuo pradžių jaučiau, kad knyga bus toks galingas spalvų žaismas. Ta oranžinė, draugaujanti su mėlyna spalva. Sūpynės, lapė, apelsinai, bandelės, berniukas… Galvoje visų pirma atsirado knygos spalva, tik paskui siužetas. Kūrybinio proceso pradžia buvo labai atsargi, vis tikrinau tavo reakciją: vis bijojau pridėti į istoriją per daug to, ko joje nėra parašyta, bet kadangi tu manęs nestabdei, o tik skatinai, tai viskas vyko neįtikėtinai sklandžiai. Geriausiai pamenu tai, kad mes aptardavome kiekvieną atvartą, ir taip keliavome kartu per visą istoriją. Pabaigusi knygą, labiausiai ilgėdavausi kasdieninių mūsų susirašinėjimų.“ Visą autorių interviu galite skaityti čia.

Iliustracijos – dinamiškos, šmaikščios, profesionalios, tačiau tai, kaip visada, ir skonio reikalas (vieniems bus „labai labai, pačios pačiausios“, kažkam – tiesiog „ne jų“; tačiau bent kiek stebintys dailininkų darbus ir leidybos rinką supranta, kad toks stilius šiuo metu – absoliučiai trend dalykas).

Visų iliustracijų autorė – Aušra Kiudulaitė. Knygą (lietuviškąjį leidimą) apipavidalino Inga Dagilė.

Kai kurios iliustracijų detalės – šiuolaikiškai ironiškos, oranžiškos ir talpiai intertekstualios (užrašai: „Oranžinio kamuolio žvaigždynas“, „Prisukamo apelsino žvaigždynas“, „Tik internetas nedingo“, „Auksinė žuvienė žuvis“ ir pan.).

 

Siužetas, detalės ir vertybės. Kasdien, gavęs iš mamos drobinį maišelį ir smulkių pinigų, Povilas keliaudavo į kepyklą bandelių trijų asmenų šeimos vakarienei: į priekį – trumpuoju, atgal – ilguoju keliu, kuriame ir sutiko būsimą draugę. „– Dosnumas yra vandenynas. Nori būti vandenyno dalimi? […] Tada pavaišink, prašau, bandele“, – visai paprastu būdu išnirti iš egoizmo jį ragino lapė. Tolesnė personažų draugystė norom nenorom primena Mažąjį Princą (dar ir todėl, kad pirmajame lietuviškame Antoine‘o de Saint-Exupéry knygos vertime vietoj originalios formos („lapinas“, pranc. le renard) buvo pasirinkta – ir nepaprastai prigijo – moteriškoji giminė: „lapė“), į Exupéry kūrybą nurodo ir dar (bent) vienas iliustracinis užrašas („Žemė – draugų planeta“). Panašūs ir egzistenciniai rūpesčiai: „– Tu būsi visada visada?“ – nerimavo Povilas. „– Galbūt kurį laiką eisi šiuo keliu tikėdamasis, kad mane sutiksi. Paskui tyčia neisi. Kad nematytum šitos vietos ir šių sūpynių. O vėliau atsiras kas nos, kas pakeis mane. / Po šio pokalbio jau nebuvo taip, kaip buvo prieš tai. Povilas su nerimu sukdavo į ilgąjį kelią.“ Tai kritinis – nerimo ir širdgėlos – momentas, kurį gyvenime atitinka situacijos, kuomet turime užmigdyti brangų augintinį ar suprantame, kad mūsų šeimos narys nebepasveiks.

Šios, nors ir ne visai tradicinės (gyvenančios medyje), šeimos tėtis karjeros laiptais kopia gana tradiciškai. Apie jo laimėjimus pasakojama su nemãža ironijos (dar viena aliuzija į knygos Mažasis Princas statistiką ir lyginamuosius dydžius mėgstančius suaugusiuosius?). Tėtis „pranešė, kad netrukus jie kelsis į kitą – didesnį – miestą, gyvens naujame – dar aukštesniame – medyje, kuris auga dar didesniame parke, o jis pilotuos dar galingesnį malūnsparnį.“ Visgi pats tėtis nėra tuščias materialistas, bet – panašiau – populiaraus šiandienio pozityviojo mąstymo įkaitas. Todėl berniukui, kuris baiminasi prarasti draugystę, atsakoma: „– Viskas bus dar geriau! […] Gerumo niekada nebūna per daug. Visada gali būti dar geriau, – kaip kirviu nukirto tėtis.“ Didesniame naujame mieste buvo naujas kelias į kepyklą, tačiau nebebuvo lapės ir gerumo. Ar tokia draugystės kulminacija?

Artimojo mirtis, nepriklausomai nuo mūsų tikėjimo ar netikėjimo pomirtine būtimi, visada susijusi su giliu skausmu ir stokos jausmu: mums stinga artumo, ir to negalime pakeisti. Tačiau lapė buvo gyva – jos širdis tebegalėjo rinktis. Ir vieną vakarą Povilas ją rado – belaukiančią ant sūpuoklių; ji buvo ir „prijaukinta“ (vėl tas Exupéry!), ir atsakinga už savo berniuką: „– Aš gi tau sakiau […]. […] Kai aš pajusiu, kad turiu būti kitur, – ten ir eisiu“,  kitaip  tariant – atėjau čia, kad būčiau su tavimi. O tai gražiausi žodžiai, kuriuos vienas individas gali tarti kitam ir giliausias kiekvieno žmogaus troškimas. Todėl nė kiek ne keistas knygos pavadinimas ir jos aktualumas. „Vaikai daug galvoja apie laimę – mus labai nustebino, kad vaikai kalba apie laimę labai giliai“, – sakė Evelina Daciūtė interviu LRT „Labame ryte“ (2017 09 02). Žinoma, ne visiems „laimė yra lapė“; bet juk „lapę“ turime suvokti alegoriškai, o svarbiausias žodis šiame teiginyje – yra. Laimė yra.

Pasiklausyti istorijos galima LRT mediatekoje (skaito aktorė Lina Budzeikaitė).

Pabaigai – dar keli žodžiai apie knygos adresatą. Atmetusi visus plikus faktus (kad kiekvieno vaiko branda – absoliučiai individualus dalykas), knygą žymėčiau kaip tinkamą ir įdomią 1,5–6 metų vaikams. Leidykla nurodo 6–8 metų amžiaus kategoriją. Kodėl toks drastiškas skirtumas? Visų pirma, paveikslėlių knygos beveik niekada nesiečiau su savarankišku vaiko skaitymu, o su edukacija, bendrai tėvų ir vaikų leidžiamu laiku. Antrasis aspektas susijęs su multimedijų pažanga. (Dažniausiai) duodame išmanųjį telefoną į rankas vaikui, neturinčiam nė dviejų metų (nes kelias dešimtis minučių bus šventa ramybė), tačiau neduodame knygos. Ar tai nėra nedidelis paradoksas? Goodreads.com svetainėje vyraujanti The Fox on the Swing  komentatorių  mintis – knyga labai „gyva“: pernelyg gyva, per judri. Ir tai tiesa. Žvelgiant iš ilgametės poligrafijos ir knygos meno istorijos perspektyvos – tiek daug elementų talpinanti knyga yra šių laikų kompromisas. Tačiau būdama būtent tokia, ji gali konkuruoti su jūsų planšete.

Taigi kūrybiškas rezultatas + rinkodaros pastangos = penki tiražai, du spektakliai, populiarumas ir daugybė apdovanojimų.  Linkime leidyklai ir dar vieno tiražo! (O jame – pasitaisyti tas kelias, knygą nuo tobulybės skiriančias korektūros klaidas: „Btitanijos“, „trianalė“, „Meno knygos“ (!) konkursas, ir dar kabutes, kabutes…).

Ką perkame vaikams? (11) Abėcėlės

Raidžių pažinimas – svarbi ikimokyklinukų ugdymo dalis. Kaip sėkmingai susipažinti su abėcėle? Kuo pasižymi tam skirti leidiniai?

Monika Baltrušaitytė. Abėcėlė. Pažink raideles!; dailininkė Lina Žutautienė. – Vilnius: Briedis, 2013, 36 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 3,76 €)

Tekstas balansuoja ant banalumo ribos, tačiau didelis knygos privalumas – nupieštos ir sueiliuotos visos raidės (pasirodo, lietuviška abėcėlė tokia sudėtinga, kad ne visiems autoriams pavyksta nepamesti raidžių…). Stengtasi surasti naujų iliustruojančių žodžių (Č – čigonė su kortomis, D – drakonas su sparnais, I – indėnas su pypke, K – stora karvė…), eiliuojama raidė tekste išskirta spalviškai, o kiekvienas posmas baigiasi jos įtvirtinimu: „Du drugiai ir dinozauras / visada išliks draugais, / jų draugystė pažymėta / raudonos spalvos dažais. / Jei „D“ raidę įsiminsi, / sparnelius užsiauginsi. […] Hienos šypsosi kandžiai, / traukiny joms ne vieta, / plėšrūs žvėrys jos labai / dvi – drąsesnės nei viena. / Jei hienoms netrukdysi, / raidę „H“ tu išraizgysi“ ir pan.

Tėvams patiks kieti viršeliai ir sąlyginai gera kaina, tačiau bendrą leidinio kokybę gadina saldūs, lėkšti piešiniai, šabloniškas jų fonas (žydras su kvailokais debesėliais), didelis knygos formatas šį trūkumą tik pabrėžia; nykštukai prie N iš tiesų nupiešti gražiausiai ir pagrįstai atsidūrė ant viršelio. Šįkart dailininkės Žutautės (ir Kakės Makės gimdytojos!) iliustracijos nė kiek neįkvepia, – bet gal jos atitiko užsakovų skonį?

 

Kazys Jakubėnas. Abėcėlė; iliustravo Taida Balčiūnienė. – Vilnius: Alma littera, 2014, 32 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 4,17 €)

„Baltrus žino, kad saldaus / Bitės prineša medaus“; „Ėsk, karvute, žalią šieną, / Ėsk ir duok mums balto pieno!“ – turbūt trečia karta auga su šiais paprastais posmais, tad nėra reikalo daugiau cituoti. Kartu su spalvingomis Balčiūnienės iliustracijomis, – ji yra mūsų literatūros klasika, jos „aukso fondas“ (o kur dar dainomis, žaidimais tapusios eilės iš kitų poeto knygelių, iki šiol perleidžiamų įvairiuose vaikams skirtos poezijos rinkiniuose). Tačiau ši populiarumo nenustojanti Abėcėlė turi ir kitą savo istorijos pusę. Jakubėnas buvo Kazio Binkio mokinys, poetas ir vertėjas, opozicionierius, jaunystėje, deja – karštas socialistas. Gyveno neilgai (1908–1950), kalėjo prie visų valdžių, paskutinįkart – už antitarybinę veiklą; 1947 m. paleistas, 1950-aisiais – rastas negyvas neaiškiomis aplinkybėmis. Tuometiniams Rašytojų sąjungos nariams drausta dalyvauti laidotuvėse (šiuo metu kai kuriuose šaltiniuose jau drąsiau rašoma, kad „saugumiečių tardymo metu mirtinai nukankintas“ ir kad iki šiol Rasose nėra paminklo, žyminčio rašytojo amžino poilsio vietą. Gal noriai jo kūrinius leidžiančios leidyklos tuo pasirūpins?). Ši nemirtinga knyga tik dar kartą parodo, kokie skirtingi likimai būna autorių ir jų kūrinių. Pirmą kartą Abėcėlė išleista 1958 m. (Jakubėnas politiškai „reabilituotas“ 1957 m.) ir nenustoja savo populiarumo: 2012 m. tiražas 3 000 egz.; 2013 m. versijos su garsais – 3 000 egz.; 2014 – 1 500 egz.; „Presvikos“ 2013 m. versija su garsais, be Balčiūnienės iliustracijų – 3 000 egz., – tai Lietuvos mastu itin daug.

1979 m. – pirmas leidimas su Taidos Balčiūnienės iliustracijomis

Tačiau tai paradoksalus, natūraliems literatūros raidoms dėsniams prieštaraujantis populiarumas: eiliavimas smagus ir išraiškingas, talentingas, bet jau senstelėjęs, istoriškas. Abėcėlės vietą seniai turėjo užimti – arba sakykime: papildyti, paįvairinti, – naujesni lygiaverčio stiprumo tekstai. Deja, ne: pranašesnio teksto (ir vaizdo) vis neatsiranda, ir knygelei tenka nepaliaujamai „dirbti“, redaktoriams – diedas keisti į senis, įterpti paaiškinimus ties VLKK ne(į)tinkančia eilute „Futbolistai muša golą“ ir pan. Gana įprasta, kad tokio tipo leidiniuose abėcėlė – visos raidės, pageidautina ir mažosios – pateikiamà pakartotinai, knygos pradžioje ar pabaigoje; Abėcėlėje – pradžioje ir tik didžiosios. Pats didžiausias leidinio „siurprizas“ tėvams – tai abėcėlės sandara: ji iki šiol perspausdinama be jokių nosinių raidžių, tačiau su dviraidžiu CH (priminsime, kad iš viso dviraidžių yra trys: dz, dž, ch, tačiau jie laikomi atskiromis raidėmis: d ir z, d ir ž, c ir h)! Gal pokariu tokios smulkmenos nerūpėjo, gal poetas net užsakymo iš leidyklos neturėjo. Tačiau šiandien tai didelis trūkumas ir absoliutus leidybinis nesusipratimas. Šiaip ar taip – dėl skirtingo tarimo ypatybių – nebūna anoniminių abėcėlių be tautybės, o nusprendę vaiką mokyti angliškos (vokiškos, ispaniškos…) abėcėlės, tam skirtą leidinį ir pirktume.

 

Maksas Melmanas, Olegas Aleksejevas. Abėčėlė; iliustratorė Elena Dvoreckaja. – Vilnius: Tikra knyga, 2015, 42 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 5,39 €)

Tai knygelė su nuotaika – žaismingumas bei noras išsiskirti atsispindi jau pavadinime. Neatskiriama jos dalis – animuota abėcėlės daina, kurios tekstas ir pateikiamas knygoje; melodija maloni ir neklausiusiems vertėtų su ja susipažinti (dainą bei programėlę rasite http://www.abecele.com). Iliustracijos – abstrakčios ir stambios, gruboko charakterio, taip pat iš animuotos dainos. Greta įprastinių žodžių (citrina, ežys, ėriukas, zylė) įsiterpia ir retesni (jūreivis, kapitonas, riestainis) bei vilnietiško kolorito „Čeburekas – tai skanu“.

Iliustracijų autorė Elena Dvoreckaja, šaltinis: tikraknyga.lt

Sugalvota pokštų („O – oranžinė ožka“), atsižvelgta į lietuviškos abėcėlės sunkumus ir ieškota būdo tai pateikti lengviau vaikui įsimenama forma – „lia lia lia lapė“, „upė, ūūūsai (nors seka turėtų būti: U Ų Ū). Taigi autoriai nesilaiko nuomonės, kad raides reikia mokytis tam tikra tvarka, ir specialiuose atvertimuose (knygos viduryje bei pabaigoje) jos pateikiamos sumaišytos.

Visgi neatleistina, kad iš knygos pradingo raidė Y; dera pagirti vaiko amžiaus poreikius atitinkantį knygos formatą, tačiau minusas yra plonas, slidus ir teplus (jautrus pirštų antspaudams) popierius. Bendrai Abėčėlės projektas su savais rezultatais – didelis postūmis mūsų rinkoje; tačiau tėvams kartu su vaikais teks apsispręsti, kiek jiems priimtinas didžiagalvių didžiaburnių personažų įsitvirtinimas (reklamose, knygų grafikoje, žaislų pramonėje).

Gal ne visos su raidėmis supažindinančios knygos pateko į akiratį, bet akivaizdu: kelis pageidautinus kriterijus atitinkančio leidinio – patogaus (mažam) vaikui formato, tvirto popieriaus, sklandžiai sueiliuoto, kruopščiai iliustruoto ir su visomis lietuviškos abėcėlės raidėmis – nepavyko rasti. Gal jo Lietuvoje dar ir nėra?

Tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2015 Nr. 10 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

Ką perkame vaikams? Trumpas gidas (8)

Pastaruoju metu akivaizdžiai padaugėjo knygų vaikams. Tiesą sakant, pagausėjo ne tik leidinių, bet ir pačių leidyklų: 2014 m. naujų atsirado bent keturios. Ar tai reiškia, kad padaugėjo ir talentingų vaikų literatūros kūrėjų? Kas tie nauji leidėjai ir jų autoriai?

Dainius Šukys. Višta, kurią prarijo rūkas; iliustracijos autoriaus. – Vilnius: Tikra knyga, 2014, 44 p. (kaina manoknyga.lt el. knygyne – 5,63 €)

Tai naujos leidyklos pati pirmoji knyga (pirma ji ir pačiam autoriui). Tačiau tai – tikrai ne atsitiktinio, o stipraus, susiformavusio autoriaus debiutas (jau išleistas tęsinys Ežys, kuris mylėjo slapta; akivaizdu, kad kūrinių bus ir daugiau). Serijos pavadinimas – „Linksmojo tvarto nutikimai“ – teisingai charakterizuoja tekstą, o knyga pateisina juo sukeltus lūkesčius: pasakojime tiršta detalių ir epitetų, siužeto vingių, komiškų poteksčių; gausu ir personažų (tad ši paveikslėlių knyga – ne patiems mažiausiesiems, o vaikams maždaug nuo 4 metų).

Iliustracijų autorius Dainius Šukys, šaltinis: www.tikraknyga.lt/knygos/vista-kuria-prarijo-rukas-pasaka-vaikams

Sodybos gyventojų žvėrių charakteriai stiprūs, išraiškingi; šmaikštumas vietomis suaugėliškas (pvz., šiek tiek persistengta su „kontūzytu“ ežiu; taip pat neaišku, kodėl p. 36 paršas nupieštas su grandinėmis), bet apskritai knygos įspūdis labai geras: autorius susidorojo tiek su dialogais, tiek ir su sodybos, skęstančios vakaro sutemose, įtaigiu pavaizdavimu. Iliustracijos gyvos, drąsios, dinamiškos, žãvi jų laisva maniera. Įdėta daug energijos, piešta negailint nei spalvų, nei linijų: vartant apima labai retas jausmas, – kad dailininkui buvo malonu jas piešti. Kritikuotinas dalykas – tik teksto maketavimas (eilutės, kurios akivaizdžiai per ilgos neseniai skaityti išmokusiam vaikui).

 

Raimondas J. Nabus. Debesėlis: [pasaka]; iliustravo Viktorija Dambrauskaitė. – Vilnius: Mažoji raidė, 2014, 48 p. (kaina mazojiraide.lt el. parduotuvėje – 5 €)

Nabus nėra naujokas – 2013 m. išleido Žalios pėdos, o aptariamoji yra antra – bet ne paskutinė – jo knyga. Nauja leidykla „Mažoji raidė“ savo el. svetainėje prisistato išradingai, pastangos bent minimaliai išsiskirti regimos ir knygelėje – jos gale yra keli puslapiai, skirti nuspalvinti pačiam vaikui. Autorius pasakoja apie Debesėlį – tikrai ne retą vaikų literatūros personažą; šioje istorijoje jis plaukia dangumi ir įstringa pušyje.

Iliustracijų autorė Viktorija Dambrauskaitė, šaltinis: http://www.manoknyga.lt/knyga/debeselis.html#

Tekstas įdomus personažais (Debesėliui padeda Diena ir Saulė, broliai Rytas ir Vakaras), vertingi jo akcentai padrąsinimo reikalingam vaikui: „Skrisk, mažyli. Tu gali. Ir atmink, kad tankiausias pušies vainikas yra mūsų pačių baimė. Jei kartą ją nugalėsi – daugiau niekas tavęs nesulaikys“ (p. 40). Tai giedrų, skaidrių emocijų knyga, tačiau grakštus teksto lyrizmas truputį perdėtas, gal net trukdo sekti pasakojimo giją („Jo saule žvilgantys plaukai linksmai žaidė su linguojančiais krūmų šešėliais, o pavasariu kvepianti pienių pūkų pagalvė švelniai glostė jo ramų veidą“, p. 15). Todėl ypač pagirti reiktų dailininkę, – jos gaivių pavasariškų tonų iliustracijos tekstą profesionaliai papildo, padaro šią knygą įsimintinesnę.

 

Maud Roegiers. Princesei pučia pilvą; iliustracijos autorės. Vertė Inga Liaubaitė. – Vilnius: Burokėlis, 2015, 25 p. (kaina manoknyga.lt el. knygyne – 5,27 €)

Jau pavadinimas išduoda, apie kokius praktinius / fiziologinius rūpesčius kalbama jaunos belgų autorės knygoje. Mergaitė Ema nori tapti princese; nepavyksta, nes „turi didžiulę bėdą: nei dieną, nei naktį negali nustoti pirsčioti“.

Iliustracijų autorė Maud Roegiers, šaltinis: http://burokelis.lt/product/princesei-pucia-pilva/

Kol plėtojamas siužetas (Ema įtaria, kad pilve apsigyveno mažas žmogeliukas, kuris susikuria ugnį ir leidžia dūmus lauk… Ir vykdo savo planą, kaip iškrapštyti jį lauk) – tai graži ir žaisminga, saviironiška knyga. Tačiau pabaiga staigi ir, akivaizdu, ne visus tėvus pradžiugins moralas: planą įgyvendinus, pirdaliukai nesiliauja, tėtis guodžia ir moko, – esą tai nieko tokio, svarbu, kad tyliai.

Mažylei pučia pilvą, o mama kaip tyčia svogūnus pjausto…

Akcentuojama besąlyginė meilė vaikui, tačiau užmiršta – ar dėl neaiškių priežasčių nepasinaudota proga – vaiką edukuoti, per veikėjo patirtį – ir jam pačiam duoti pasitikėjimą suteikiančių žinių. Lietuva priklauso prie šalių, kuriose dėl „garsiai ir neskaniai“ – viešoje vietoje – priimta atsiprašyti ir jausti šiokią tokią gėdą, tad, panašu, ši knyga mums liks truputį svetima. Knyga gražiai iliustruota, tad, reikia tikėtis, leidykla pasirūpins ir  kitų – netgi sakytume, dar profesionaliau ir subtiliau – iliustruotų Maud Roegiers knygų išleidimu.

Naujų leidyklų – t. y. jose dirbančių jaunų kolektyvų – rengiamos knygos, jų savitumas ir spalvingumas pirmiausia atspindi šiuolaikinių tėvų ir jų vaikų poreikių įvairovę. Bet kartu tai išryškina ir naujų kūrėjų klausimą, (į)rodo, jog talentai ne tik neatsiranda „lygioje vietoje“, bet ir ugdomi jie labai, labai pamažu.

 

Tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2015 Nr. 4 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.