0

Apie Lietuvos šaknis (Ką perkame vaikams? #13)

Baigiame simbolinius valstybingumo šimtmečio metus. Ar per juos susimąstėte, kaip vaikams perteikti nelengvą Lietuvos istoriją? Tinkami teminiai leidiniai suteiktų ir pretekstą improvizuotai istorijos valandėlei, ir pažinties su savosiomis šaknimis kryptį – pavyzdžiui, taptų proga papasakoti apie Vilniaus katedrą, kuri „ne kartą buvo praryta liepsnų, sugriauta“, arba kaip, kokiomis aplinkybėmis – lygia greta su modernia tautos ir valstybingumo samprata – gimė mūsų tautinis himnas, kurio eilutėse „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ savo apaštalinei žiniai argumentų ieškojo popiežius Pranciškus.

Vilniaus arkikatedros mįslės; Violeta Indriūnienė, Rita Pauliukevičiūtė, Alina Pavasarytė, Birutė Valečkaitė; dailininkai Artur Shirin, Justina Norkutė-Širin. – Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė, 2017, 18 p. + 1 lapas su lipdukais (kaina Bažnytinio paveldo muziejuje – 15 €).

Tai nemažo būrio specialistų rengta knyga-nuotykis, padedantis pažinti Arkikatedros istoriją: jos požemius, Šv. Kazimiero koplyčią ir varpinę; meno vertybes ir vienas kitą keitusius architektūros stilius; religinę paskirtį ir pamaldumo tradiciją. Mielas angelėlis – arkangelas Mykolas – pakviečia į kelionę laiku ir erdve, kurioje skaitytojo / vartytojo kiekviename puslapyje laukia bent po vieną interaktyvią  detalę / užduotį (atlenkti, išimti, atversti, suklijuoti lipdukus, išrinkti gražiausią…).

Knygos dailininkai Artur Shirin, Justina Norkutė-Širin, dizainerė Mažvydė Kokanauskienė; fotografijų © Sauliaus Jokužio spaustuvė.

Autorių parinkti akcentai, jų seka pasakoja išties šviežią Arkikatedros istoriją – be sovietinių priemaišų, o įdomi kelionė per puslapius baigiama kvietimu užsukti į Šv. Mykolo bažnyčią ir realiai pamatyti ten įsikūrusio Bažnytinio paveldo muziejaus eksponatus. Tekste vartojamas terminas „katedra“, tad adresatui vaikui galėjo būti aptartas katedros–arkikatedros santykis; knygoje likę smulkių korektūros nelygumų, brūkšnių eilučių priekyje. Konservatyvesni galėtų ginčytis, ar esamà šriftų, jų dydžių bei spalvų ir iliustracijų braižo įvairovė – labiau interaktyvus ir lavinantis ar labiau dėmesį blaškantis veiksnys. Tačiau tai nekelia abejonių, jog knyga – linksma, nuotaikinga, unikali; traukianti vaikų akį, keliaujanti po kaimyninių šalių knygų parodas. Pažymėtina, kad ji buvo įvertinta (už dizaino interaktyvumą) šių metų Knygos meno konkurse.

Himno istorija vaikams; rašė Andrius Vaišnys, piešė Rimantas Rolia. – Vilnius: Artseria, 2015, 32 p. + 1 lapas su Lietuvos himno žodžiais ir natomis (kaina knygos.l el. knygyne – 5€).

„– Ar bažnyčią uždarei? <…> Universitetas uždarytas? <…> Ar kunigaikščių rūmai su žeme sulyginti? – Rūsiai tik liko iš tų rūmų“ (p. 5). Priespauda, baimė, represijos, pataikūniška valdininkų moralė, t. y. visa spaudos draudimo laikotarpio atmosfera, šiame tekste perteikta stebėtinai taikliai, – be faktų, pavardžių ir skaičių. Visi įvykiai vaikui rodomi iš jo perspektyvos:„Kartą seniai, bet nelabai, kai Lietuvoje buvo uždrausta vaikams lietuviškai rašyti ir skaityti, į miestą auksuota karieta įvažiavo Jo didenybė Caras. Už kiekvieno medžio gatvėje išsirikiavę rūstūs žandarai nebyliai stebėjo, kad nė vienas praeivis nesumanytų svarbaus svečio trukdyti ir skųstis gyvenimu“ (p. 4); „tuojau liepė žandarams jos tėvelius suimti ir į Sibiro platybes ištremti – tegu esą ten mokosi Carą geruoju minėti ir uždraustų raštų neskaityti“ (p. 12).

Tai žaismingas, dinamiškas, stiprus pasakojimas – iliustracijos tik santūriai jį papildo. Netingėta pažaisti žodžiais („– E, tik sula, bet gali ir atvirkščiai manyti, – atsako laumė“, p. 20), profesionaliai įpinama komizmo („– Gyventojai ne tik skaito, bet ir naujų raidžių prisigalvoja, – parodė policmeisteris Ū raidę“, p. 13). Krauju sulaistytą istorijos periodą autoriaus išmonė pavertė įstabia literatūrine pasaka su laiminga, nebanalia, prasmių nesusiaurinančia pabaiga: iš dangaus po šalį pasklinda himno žodžiai. „Vienur atskamba: „Tegu tavo vaikai eina vien takais dorybės“, iš kitur – „Tegu saulė…“. Ėdžiose šieną ji nudažo aukso spalva, kai galingas choras jai palinki „tamsumas prašalinti““ (p. 30). Ir ši knyga savaip „interaktyvi“ – į seką surašius visas specialiai raudona spalva tekste išskirtas raides, gaunama papildanti žinia apie himną: „Vincas Kudirka parašo „Tautišką giesmę“, panaudodamas Švento Rašto reikšmes, kuri tampa himnu ir kviečia žmones į šviesą. Lietuvos gyventojus kūrinys suvienija <…>.“ Esant reikalui, pratęsti galėsite patys: išspausdinta pirmąkart Varpe 1898 m. lapkričio–gruodžio numeryje; unikalus, nes žodžius ir muziką kūrė tas pats asmuo.

 

artuma-ikona_lt_LT

Tekstas buvo spausdintas žurnale Artuma, 2018 Nr. 12 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

Reklama
0

Ką perkame vaikams? (12) Čiurlionio interpretacijos

Praėjusį rudenį akys galėjo užkliūti už bulvarinės antraštės „Italai nusprendė vaikams nerodyti M. K. Čiurlionio paveikslų“. Kokių ir kodėl? Čia, deja, nesiaiškinsime (nes, kaip jau tikriausiai pastebėjote, tokių straipsnių pavadinimai vis rečiau atspindi juose pateikiamą informaciją – šis nėra išimtis…). Svarbiau, kad Lietuvoje manome kitaip ir kad Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) vis dar įkvepia naujoms interpretacijoms, darbams ir tekstams. Šįkart jie – vaikams.

2014_Isejau su Ciurlioniu

Išėjau su Čiurlioniu. Tuoj grįšiu; pasakojo Daina Kamarauskienė, iliustravo Julija Tolvaišytė-Leonavičienė. – Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2014, 30 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 6,69 €)

Tai pirmasis muziejaus sumanytos serijos „Mažųjų biblioteka“ leidinys ir pirma tokia knyga – į(si)lipanti į dailės klasiko piešinius, papildanti Čiurlionio pasteles naujomis linijomis bei tekstūromis. Drąsu!

c5fa2923370565.563237dc2effcf38e1d23370565.563237a505d319abbba23370565.563237cc277146ba76023370565.56323760caf19
Pasakotojas Vilkyšius supažindina su savu pasauliu: „Aš gyvenu čia. Turiu viską, ko reikia. Net truputėlį daugiau: tris saules, galybę žvaigždžių, keletą mėnulių. Čia medžiai išsiskleidžia kaip skėčiai, jeigu smarkiai lyja lietus. Turiu gėlę, kuri kai jai būna liūdna, – šoka.“ (Pasakojimas pirmuoju asmeniu ir knygos pavadinimas tarsi reikštų, kad Vilkyšius tapatintinas su Čiurlioniu.) „Aušta diena, ir „bičiuliai jau <…> žvalūs, švarūs, sapnus nusiprausę. Traukia kažkur iškilmingai išsirikiavę. <…> „Kokia čia šventė?“ – <…> Taigi saulė teka. Nauja diena prasideda. Einam su saulute pasisveikinti! Smagu kasdieną švęsti. Svarbu nepamiršti…“, – aktualizuojamas Čiurlionio mėgstamas saulės motyvas, išnaudojama didelio-mažo kaita ir žaismė.

c66c0b23370565.563237831d0e9f67a8c23370565.56323757910971041a523370565.563237834cd7e

Tai vienos dienos istorija, tinkama skaityti ir prieš miegą – mat, stojus vakarui, tamsėja ir knygelės spalvos, o Vilkyšius gražiai atsisveikina: „Letenėlės nuo rasos sušlapo. Net ausų galiukai sudrėko. Gerai, praustis nereikės. Tyliai lendu į savo guolį ir žiūriu, kaip darosi vis tamsiau ir tamsiau. <…> Bet žinau, kad rytoj vėl bus pradžia… Labanakt…“ Pabaigoje dar pateikiama Čiurlionio biografija – trumpai ir (vaikui) suprantamai. Tai išties „pirmoji Lietuvoje knyga vaikams apie M. K. Čiurlionį“: tikra paveikslėlių knyga ir tikra interpretacija, atlikta galvojant apie jos adresatą.

 

2015_Siandien karaliai mums pasakas seka

Milda Pleitaitė, Kazimieras Momkus. Šiandien karaliai mums pasakas seka; pagal M. K. Čiurlionio paveikslus; su Roko Zubovo CD M. K. Čiurlionio kūriniai fortepijonui. – Vilnius: M. K. Čiurlionio namai, 2015, 48 p. (knygos teirautis mkcnamai.lt)

Dar viena naujiena – „pirmoji pasakų knyga, sukurta pagal M. K. Čiurlionio paveikslus. Pasakos skirtos įvairaus amžiaus vaikams ir jų tėveliams“. Ir šioje siekiama tarsi įžengti į Čiurlionio kūrinius, taigi – juos priartinti, leisti „pažvelgti į dailininko kūrybą kitokiu žvilgsniu“. Visgi, geriau būtų buvę ne „kitokiu“, o čiurlionišku, ir konkretesnei skaitytojų amžiaus kategorijai. Būtent auditorijos aspektas apsunkina knygos vertinimą: jei vaikams – per lėta iliustracijų kaita, per daug lyrizmo, rakursų, per klampūs sakiniai biografiniame Čiurlionio aprašyme; jei vyresniems – per mažai meninės išmonės ir per daug saldumo („Gerai, kad medžio drevėj gyvenanti voveraitė tokia draugiška. Tegu jie nors ir visą dieną medžio viršūnėje svečiuojasi. Netrukdo nesibaigiančios šnekos ruošai. Ji tik iškiša savo smailutes ausytes, pasiklauso, krypteli galvutę ir toliau darbus dirba. Ruduo jau po truputį vis arčiau drevės artinasi. O tada ir žiemužė. Daug darbų pūstauodegės laukia“, p. 21). Knygą sudarantys trylika tekstų (vienas paveikslas – viena trumpa pasaka) nėra lygios meninės vertės: pradžioje kiek sustingę, vėliau jau pagaulesni, žaismingesni, suskambantys ne tik autorinėmis, bet ir čiurlioniškomis intonacijomis (ypač paskutinėje „pasakoje“ – gal kad interpretuota autobiografinė Čiurlionio medžiaga?). Sakmiška atmosfera patraukia ir su paslaptingais, vizionieriškais paveikslais susilieja pasakojimai „Kodėl saulė pamilo pušį?“, „Tiltai“, „Veidrodis“, „Kregždė“. Pridedamas CD – didžiulis leidinio privalumas, keturiolika Roko Zubovo atliekamų kompozicijų fortepijonui suteikia skaitymui nuotaiką, harmonizuoja.

Aleksandras Benua yra sakęs, kad „Čiurlionis daro kažkokį „literatūrinį“ įspūdį, kad jo paveikslus reikia skaityti eilutė po eilutės“. Šios naujos knygos tam – puiki galimybė. Čiurlionis čia spalvingas, turiningas, gilus ir nuotaikingas; tai ir atsvara plastikinėms „vertybėms“, ir proga susipažinti su nuostabaus autoriaus kūriniais (jei ankstesnės tėvų pažintys paliko slogų įspūdį apie M. K. Č. kūrybą – vadinas, atėjo metas šį stereotipą keisti ar bent jau papildyti), o tuomet visiems drauge – į muziejų.

artuma-ikona_lt_LT

Tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2016 Nr. 5 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

0

Ką perkame vaikams? Trumpas gidas (4)

Kokią suaugusieji turi teisę nurodinėti, kas vaikams turi būti gražu, kas tinkama ir vertinga jiems skaityti?

Apie kritikų bergždžias pastangas nemažai mąstė Gendrutis Morkūnas. Tik patys vaikai gali suprasti vaikiškas knygas, jie intuityviai pamėgsta kai kurių knygų personažus (kad ir pasmerktus „nieko neišmanančių“ kritikų), – rašė jis. Tokia ir yra vienu žingsneliu priekyje einančiojo dalia: imti, kitąkart, ir šauti pro šalį, suklysti vertinant. Tačiau čia pamirštama tiesa, kad kritikas – tai literatūrą mylintis ir ypatingai daug skaitantis asmuo (2012 m. duomenys: Lietuvoje suaugusieji per dieną knygų skaitymui skiria 17 min.). Kompromisinė nuostata gali būti tokia: vaikiškos knygos turi (į)tikti ne suaugusiems, bet „ir suaugusiems“. Geri tekstai pačia bendriausia prasme – nenuobodžiai kalbantys apie amžinus dalykus, bet kaskart įgyjantys naujas prasmes ir kontekstus. Tokie, kurie, skaitant drauge, ir tėvams neliktų nebylūs, – kitaip tariant, būtų meistriškai sumanyti ir turėtų kelis prasminius lygmenis. O nuo nevykusios, vaiko kalbą imituojančios intonacijos, plagiato, lėkštų sakinių literatūrą reikia ginti, nesvarbu, kokio amžiaus žmonėms ji skirta. Be to, kalbant apie vaikų literatūrą, kuri apskritai skirta lavinimui (skaitymo, žodyno, dėmesio sukoncentravimo) – visada galime taikyti ir „darbo iš širdies“ kriterijų. Su tokiomis nuostatomis ir pavartykime dvi knygeles apie katinus.

Saulius Kargaudas. Rainio išdaigos: eilėraščiai; iliustravo Gintaras Jocius. – Vilnius: Alma littera, 2013, 24 p. (kaina pegasas.lt el. parduotuvėje – 20,69 Lt)

2014_Rainio isdaigos

Šį leidinį (vasarą) teko surasti „Pegaso“ knygyno vaikų knygų perkamiausiųjų dešimtuke, o suradus – gerokai nustebti.

Pegaso perkamiausios vasara 2014

Retai kada populiarumu mėgaujasi naujas, visai negirdėtas autorius (ir knyga apie jį nieko nepraneša; tyli net internetas). Juo labiau, kad ir paeiliavimas – toks truputį „beveidis“, anonimiškai neį(si)pareigojantis, nepaliekantis gilesnio įspūdžio: „Ir mamos, ir tėčio klausė / Ir Vytukas, ir Ona, / Štai kodėl čia atsikraustė / Katinėlis – dovana. // Jau geriau nei koks saldainis / Ar pabliaunanti meška – / Tikras katinėlis Rainis / Daug geriau mums už bet ką!!!“ („Kalėdų katinėlis“, p. 3); „Gaisrininkų ekipažas / Rainio gelbėti atvyko! / Kur tas katinėlis mažas? / Tas aukštalipys išdykęs?“ (p. 22) ir pan. Tiesa, esama humoro: „Ta medžioklė – gal ir nieko, / Bet kai grobis toks nartus, / Jau geriau medžioti sliekus / Arba kilimo kutus“ (p. 11), situaciją šiek tiek gelbsti ir sumanyta lavinamoji užduotis („O kad nuotykiai būtų dar įdomesni, piešinėliuose ieškok pasislėpusio nenuoramos peliuko. Būk atidus, ir be vargo jį surasi!“). Opiausias yra paveikslėlių klausimas. Iliustravęs tokius kanoninius kūrinius kaip Justino Marcinkevičiaus Grybų karas, Voro vestuvės, šįkart žinomas dailininkas pasirinko ne mišrią techniką, o eklektišką pačią iliustravimo strategiją. T. y. dalis iliustracijų piešta akvarele, didesnioji – kompiuteriu. Kas antras puslapis atrodo (vaizdavimo stiliaus prasme) tarsi pieštas skirtingų dailininkų, be to, personažų veidai nepatraukliai prirausvinti, šypsenos – dirbtinės. Taigi bendrai kūrybos rezultatas paskaitomas, bet… labai prėskas.

Kargaudas_Rainio isdaigos3

Kargaudas_Rainio isdaigos2

Iliustracijos, pieštos kompiuteriu.

FOT67C7

Akvarele pieštosios – gerokai subtilesnės.

 

Ayano Imai. Batuotas Katinas; iliustracijos autorės. Iš anglų kalbos vertė Tomas Einoris. – Vilnius: Nieko rimto, 2014, 28 p. (kaina niekorimto.lt el. parduotuvėje – 16,99 Lt)

Batuotas Katinas_2014

Ne, tai ne Šarlio Pero pasaka! Klasikinę, visiems žinomą pasaką jauna (g. 1980) iliustratorė seka savitu būdu: viena vertus, naujoviškai ir šmaikščiai, antra vertus – atpažįstamai. Originaliame pavadinime anglų kalba šis žaidybinis santykis su garsiąja pasaka atsispindi kur kas geriau: Batuotas Katinas yra „Puss in Boots“, o Imai savo istoriją pavadino „Puss and Boots“ – taigi „taip pačiai“, bet tik iš pirmo žvilgsnio!.. Nėra ir malūnininko bei trijų jo sūnų.

Batuotas_minta

Čia kalbama apie rinkos kūrimą: įžvalgus katinas įgyvendina sumanymą, padedantį jo šeimininkui batsiuviui nebankrutuoti: „Kai katinas grįžo su naujais batais, siaubūnui jie baisiai patiko, ir jis nutarė, kad būtų neblogai turėti batus kiekvienam padarui, į kurį jis gali pasiversti“ (p. 11).

Screen Shot 2015-02-10 at 12.49.24

Iliustracijos pagaulios ir labai dailios (aplinkos detalės šiek tiek susimbolintos); pasakojimas nenuobodus, bet, tiesa, ir neilgas. Tai universali paveikslėlių knyga, tinkama tiek pavartymui, tiek ir besimokančiajam skaityti (tekstas atspaustas aiškiu, stambiu šriftu). Rekomenduotina knyga – kaip ir kita Imai istorija apie šunelį Česterį (Česteris).

artuma-ikona_lt_LT

Šis tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2014 Nr. 9 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.