0

Ką perkame vaikams? (12) Čiurlionio interpretacijos

Praėjusį rudenį akys galėjo užkliūti už bulvarinės antraštės „Italai nusprendė vaikams nerodyti M. K. Čiurlionio paveikslų“. Kokių ir kodėl? Čia, deja, nesiaiškinsime (nes, kaip jau tikriausiai pastebėjote, tokių straipsnių pavadinimai vis rečiau atspindi juose pateikiamą informaciją – šis nėra išimtis…). Svarbiau, kad Lietuvoje manome kitaip ir kad Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) vis dar įkvepia naujoms interpretacijoms, darbams ir tekstams. Šįkart jie – vaikams.

2014_Isejau su Ciurlioniu

Išėjau su Čiurlioniu. Tuoj grįšiu; pasakojo Daina Kamarauskienė, iliustravo Julija Tolvaišytė-Leonavičienė. – Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2014, 30 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 6,69 €)

Tai pirmasis muziejaus sumanytos serijos „Mažųjų biblioteka“ leidinys ir pirma tokia knyga – į(si)lipanti į dailės klasiko piešinius, papildanti Čiurlionio pasteles naujomis linijomis bei tekstūromis. Drąsu!

c5fa2923370565.563237dc2effcf38e1d23370565.563237a505d319abbba23370565.563237cc277146ba76023370565.56323760caf19
Pasakotojas Vilkyšius supažindina su savu pasauliu: „Aš gyvenu čia. Turiu viską, ko reikia. Net truputėlį daugiau: tris saules, galybę žvaigždžių, keletą mėnulių. Čia medžiai išsiskleidžia kaip skėčiai, jeigu smarkiai lyja lietus. Turiu gėlę, kuri kai jai būna liūdna, – šoka.“ (Pasakojimas pirmuoju asmeniu ir knygos pavadinimas tarsi reikštų, kad Vilkyšius tapatintinas su Čiurlioniu.) „Aušta diena, ir „bičiuliai jau <…> žvalūs, švarūs, sapnus nusiprausę. Traukia kažkur iškilmingai išsirikiavę. <…> „Kokia čia šventė?“ – <…> Taigi saulė teka. Nauja diena prasideda. Einam su saulute pasisveikinti! Smagu kasdieną švęsti. Svarbu nepamiršti…“, – aktualizuojamas Čiurlionio mėgstamas saulės motyvas, išnaudojama didelio-mažo kaita ir žaismė.

c66c0b23370565.563237831d0e9f67a8c23370565.56323757910971041a523370565.563237834cd7e

Tai vienos dienos istorija, tinkama skaityti ir prieš miegą – mat, stojus vakarui, tamsėja ir knygelės spalvos, o Vilkyšius gražiai atsisveikina: „Letenėlės nuo rasos sušlapo. Net ausų galiukai sudrėko. Gerai, praustis nereikės. Tyliai lendu į savo guolį ir žiūriu, kaip darosi vis tamsiau ir tamsiau. <…> Bet žinau, kad rytoj vėl bus pradžia… Labanakt…“ Pabaigoje dar pateikiama Čiurlionio biografija – trumpai ir (vaikui) suprantamai. Tai išties „pirmoji Lietuvoje knyga vaikams apie M. K. Čiurlionį“: tikra paveikslėlių knyga ir tikra interpretacija, atlikta galvojant apie jos adresatą.

 

2015_Siandien karaliai mums pasakas seka

Milda Pleitaitė, Kazimieras Momkus. Šiandien karaliai mums pasakas seka; pagal M. K. Čiurlionio paveikslus; su Roko Zubovo CD M. K. Čiurlionio kūriniai fortepijonui. – Vilnius: M. K. Čiurlionio namai, 2015, 48 p. (knygos teirautis mkcnamai.lt)

Dar viena naujiena – „pirmoji pasakų knyga, sukurta pagal M. K. Čiurlionio paveikslus. Pasakos skirtos įvairaus amžiaus vaikams ir jų tėveliams“. Ir šioje siekiama tarsi įžengti į Čiurlionio kūrinius, taigi – juos priartinti, leisti „pažvelgti į dailininko kūrybą kitokiu žvilgsniu“. Visgi, geriau būtų buvę ne „kitokiu“, o čiurlionišku, ir konkretesnei skaitytojų amžiaus kategorijai. Būtent auditorijos aspektas apsunkina knygos vertinimą: jei vaikams – per lėta iliustracijų kaita, per daug lyrizmo, rakursų, per klampūs sakiniai biografiniame Čiurlionio aprašyme; jei vyresniems – per mažai meninės išmonės ir per daug saldumo („Gerai, kad medžio drevėj gyvenanti voveraitė tokia draugiška. Tegu jie nors ir visą dieną medžio viršūnėje svečiuojasi. Netrukdo nesibaigiančios šnekos ruošai. Ji tik iškiša savo smailutes ausytes, pasiklauso, krypteli galvutę ir toliau darbus dirba. Ruduo jau po truputį vis arčiau drevės artinasi. O tada ir žiemužė. Daug darbų pūstauodegės laukia“, p. 21). Knygą sudarantys trylika tekstų (vienas paveikslas – viena trumpa pasaka) nėra lygios meninės vertės: pradžioje kiek sustingę, vėliau jau pagaulesni, žaismingesni, suskambantys ne tik autorinėmis, bet ir čiurlioniškomis intonacijomis (ypač paskutinėje „pasakoje“ – gal kad interpretuota autobiografinė Čiurlionio medžiaga?). Sakmiška atmosfera patraukia ir su paslaptingais, vizionieriškais paveikslais susilieja pasakojimai „Kodėl saulė pamilo pušį?“, „Tiltai“, „Veidrodis“, „Kregždė“. Pridedamas CD – didžiulis leidinio privalumas, keturiolika Roko Zubovo atliekamų kompozicijų fortepijonui suteikia skaitymui nuotaiką, harmonizuoja.

Aleksandras Benua yra sakęs, kad „Čiurlionis daro kažkokį „literatūrinį“ įspūdį, kad jo paveikslus reikia skaityti eilutė po eilutės“. Šios naujos knygos tam – puiki galimybė. Čiurlionis čia spalvingas, turiningas, gilus ir nuotaikingas; tai ir atsvara plastikinėms „vertybėms“, ir proga susipažinti su nuostabaus autoriaus kūriniais (jei ankstesnės tėvų pažintys paliko slogų įspūdį apie M. K. Č. kūrybą – vadinas, atėjo metas šį stereotipą keisti ar bent jau papildyti), o tuomet visiems drauge – į muziejų.

artuma-ikona_lt_LT

Tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2016 Nr. 5 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

0

Ką perkame vaikams? Trumpas gidas (4)

Kokią suaugusieji turi teisę nurodinėti, kas vaikams turi būti gražu, kas tinkama ir vertinga jiems skaityti?

Apie kritikų bergždžias pastangas nemažai mąstė Gendrutis Morkūnas. Tik patys vaikai gali suprasti vaikiškas knygas, jie intuityviai pamėgsta kai kurių knygų personažus (kad ir pasmerktus „nieko neišmanančių“ kritikų), – rašė jis. Tokia ir yra vienu žingsneliu priekyje einančiojo dalia: imti, kitąkart, ir šauti pro šalį, suklysti vertinant. Tačiau čia pamirštama tiesa, kad kritikas – tai literatūrą mylintis ir ypatingai daug skaitantis asmuo (2012 m. duomenys: Lietuvoje suaugusieji per dieną knygų skaitymui skiria 17 min.). Kompromisinė nuostata gali būti tokia: vaikiškos knygos turi (į)tikti ne suaugusiems, bet „ir suaugusiems“. Geri tekstai pačia bendriausia prasme – nenuobodžiai kalbantys apie amžinus dalykus, bet kaskart įgyjantys naujas prasmes ir kontekstus. Tokie, kurie, skaitant drauge, ir tėvams neliktų nebylūs, – kitaip tariant, būtų meistriškai sumanyti ir turėtų kelis prasminius lygmenis. O nuo nevykusios, vaiko kalbą imituojančios intonacijos, plagiato, lėkštų sakinių literatūrą reikia ginti, nesvarbu, kokio amžiaus žmonėms ji skirta. Be to, kalbant apie vaikų literatūrą, kuri apskritai skirta lavinimui (skaitymo, žodyno, dėmesio sukoncentravimo) – visada galime taikyti ir „darbo iš širdies“ kriterijų. Su tokiomis nuostatomis ir pavartykime dvi knygeles apie katinus.

Saulius Kargaudas. Rainio išdaigos: eilėraščiai; iliustravo Gintaras Jocius. – Vilnius: Alma littera, 2013, 24 p. (kaina pegasas.lt el. parduotuvėje – 20,69 Lt)

2014_Rainio isdaigos

Šį leidinį (vasarą) teko surasti „Pegaso“ knygyno vaikų knygų perkamiausiųjų dešimtuke, o suradus – gerokai nustebti.

Pegaso perkamiausios vasara 2014

Retai kada populiarumu mėgaujasi naujas, visai negirdėtas autorius (ir knyga apie jį nieko nepraneša; tyli net internetas). Juo labiau, kad ir paeiliavimas – toks truputį „beveidis“, anonimiškai neį(si)pareigojantis, nepaliekantis gilesnio įspūdžio: „Ir mamos, ir tėčio klausė / Ir Vytukas, ir Ona, / Štai kodėl čia atsikraustė / Katinėlis – dovana. // Jau geriau nei koks saldainis / Ar pabliaunanti meška – / Tikras katinėlis Rainis / Daug geriau mums už bet ką!!!“ („Kalėdų katinėlis“, p. 3); „Gaisrininkų ekipažas / Rainio gelbėti atvyko! / Kur tas katinėlis mažas? / Tas aukštalipys išdykęs?“ (p. 22) ir pan. Tiesa, esama humoro: „Ta medžioklė – gal ir nieko, / Bet kai grobis toks nartus, / Jau geriau medžioti sliekus / Arba kilimo kutus“ (p. 11), situaciją šiek tiek gelbsti ir sumanyta lavinamoji užduotis („O kad nuotykiai būtų dar įdomesni, piešinėliuose ieškok pasislėpusio nenuoramos peliuko. Būk atidus, ir be vargo jį surasi!“). Opiausias yra paveikslėlių klausimas. Iliustravęs tokius kanoninius kūrinius kaip Justino Marcinkevičiaus Grybų karas, Voro vestuvės, šįkart žinomas dailininkas pasirinko ne mišrią techniką, o eklektišką pačią iliustravimo strategiją. T. y. dalis iliustracijų piešta akvarele, didesnioji – kompiuteriu. Kas antras puslapis atrodo (vaizdavimo stiliaus prasme) tarsi pieštas skirtingų dailininkų, be to, personažų veidai nepatraukliai prirausvinti, šypsenos – dirbtinės. Taigi bendrai kūrybos rezultatas paskaitomas, bet… labai prėskas.

Kargaudas_Rainio isdaigos3

Kargaudas_Rainio isdaigos2

kompiuteriu pieštos

FOT67C7

akvarele pieštosios – gerokai subtilesnės

 

Ayano Imai. Batuotas Katinas; iliustracijos autorės. Iš anglų kalbos vertė Tomas Einoris. – Vilnius: Nieko rimto, 2014, 28 p. (kaina niekorimto.lt el. parduotuvėje – 16,99 Lt)

Batuotas Katinas_2014

Ne, tai ne Šarlio Pero pasaka! Klasikinę, visiems žinomą pasaką jauna (g. 1980) iliustratorė seka savitu būdu: viena vertus, naujoviškai ir šmaikščiai, antra vertus – atpažįstamai. Originaliame pavadinime anglų kalba šis žaidybinis santykis su garsiąja pasaka atsispindi kur kas geriau: Batuotas Katinas yra „Puss in Boots“, o Imai savo istoriją pavadino „Puss and Boots“ – taigi „taip pačiai“, bet tik iš pirmo žvilgsnio!.. Nėra ir malūnininko bei trijų jo sūnų.

Batuotas_minta

Čia kalbama apie rinkos kūrimą: įžvalgus katinas įgyvendina sumanymą, padedantį jo šeimininkui batsiuviui nebankrutuoti: „Kai katinas grįžo su naujais batais, siaubūnui jie baisiai patiko, ir jis nutarė, kad būtų neblogai turėti batus kiekvienam padarui, į kurį jis gali pasiversti“ (p. 11).

Screen Shot 2015-02-10 at 12.49.24

Iliustracijos pagaulios ir labai dailios (aplinkos detalės šiek tiek susimbolintos); pasakojimas nenuobodus, bet, tiesa, ir neilgas. Tai universali paveikslėlių knyga, tinkama tiek pavartymui, tiek ir besimokančiajam skaityti (tekstas atspaustas aiškiu, stambiu šriftu). Rekomenduotina knyga – kaip ir kita Imai istorija apie šunelį Česterį (Česteris).

artuma-ikona_lt_LT

Šis tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2014 Nr. 9 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

0

Ką perkame vaikams? Trumpas gidas (3)

Dailininkas ir rašytojas Kęstutis Kasparavičius (beje, šių metų birželio 2 d. sulaukęs garbingo 60 metų jubiliejaus) ne viename interviu yra užsiminęs, jog labiausiai jam patinka iliustruoti… savo knygas. Tai visai nekeista: kokybišką paveikslėlių knygą turime suvokti kaip kūrybingą vienos idėjos, bendros vizijos realizaciją. Bendradarbiavimas būna ir sudėtingas – kartais trūksta susikalbėjimo dėl vizijos, o kartais jos apskritai stokojama… Taip iliustruotojai, kūrybines ambicijas siejantys su gilia teksto ir vaizdo tarpusavio derme, ir pradeda rašyti – juk dailininkas Kasparavičius tokiu atveju idealiai žino, kokių iliustracijų savo istorijai nori rašytojas Kasparavičius… Pasižvalgykime po lentynas, kaip sekasi kitiems lietuvių menininkams piešti ir rašyti vaikams.

 

Lina Žutautė. Kakė Makė ir pabėgusios ausys [pasaka]. – Vilnius: Alma littera, 2014, 34 p. (trečias nenurodytas tiražas; kaina „Pegaso“ knygyne 17,39 Lt)

2014_Kake Make ir pabegusios ausys

Mažai teksto, bet daug detaliai iliustruotų prasmingų situacijų, kuriose veikia vietoje nenustygstantis ir labai smagus personažas – štai ko reikia skaitytojams nuo 3 metų, bet kas pavyksta ne kiekvienam! Pati rašydama ir pati iliustruodama, Žutautė sukūrė labai dinamišką ir ryškiaspalvį (tačiau skoningai ir saikingai ryškiaspalvį), labai didaktišką (tačiau pačia pozityviausia, neįkyriausia prasme) pasakojimą – knygą, kurioje „yra kur akis paganyti“.

Kake2

Tad ne atsitiktinumas, kad jau pirmoji autorės knyga „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“ IBBY pripažinta geriausia 2010 m. knyga jauniausiems skaitytojams. „Ak, ta Kakė Makė! Negirdėjo mamos, negirdėjo tėčio, nesiklausė senelės. Ir taip kasdien, mažiausiai po tris kartus! Tad nieko nuostabaus, kad vieną kartą nutiko neįtikėtinas dalykas“, – pristatoma knygos nugarėlėje. Kake3Kakę Makę lengva pamilti, tą supranti iškart. Be abejo, tą suprato ir leidėjas (jau pasirodė 3 knygos, 2 garso knygos, 3 spalvinimo knygelės, 5 užduočių knygos, interaktyvi animuota istorija, puodelis, dėlionė, marškinėliai, rankinukas…). Tikėkimės, aktyvūs rinkodaros sprendimai nepaakins autorės publikuoti Kakės Makės serijoje tokių naujų knygų, kurios kokybe nusileistų pirmosioms, ir atsižvelgs į kūrybinio susikaupimo bei leidybinių pauzių svarbą. Kol kas – tai labai vykusių knygų serija; pagrįstai galime teigti, kad nors profesionaliai ir įdomiai iliustravo ne vieną „svetimą“ knygą, iki Kakės Makės pasirodymo dailininkės talentas nebuvo atskleistas taip ryškiai. Iliustracijos (jos pasakoja daugiau nei tekstas) sudomins ir visai mažus skaitytojus; Žutautei pavyko šmaikščiai perteikti ir „nekaltą“ vaiko matymą, tad tėvams pasakojimas kels malonią, atlaidžią šypseną. Beveik nėra abejonių, kad Kakė Makė patiks visiems: tai knyga, kurią vaikui norėsis vartyti ir vartyti, – tad kaip be jos asmeninėje bibliotekėlėje?

kake

 

Nomeda Marčėnaitė. Lėlė; iliustracijos autorės. – Vilnius: Tyto alba, 2012, 81 p. (antras nenurodytas tiražas; kaina tytoalba.lt el. parduotuvėje – 23 Lt)

2014_Lele

Įtraukta į 2012 m. geriausių knygų vaikams penketuką. Lyriškas, emociškai gilus pasakojimas apie fiziškai paliktą – taigi ir dvasiškai apleidžiamą – vaiką (motina išvyksta į Airiją, dukra paliekama močiutei). Tekstas polifoniškas – žinome, ką viena sau pagalvojo mergaitė (jos mintys rašomos kursyvu), toliau seka pasakotojos autobiografiškos (?) refleksijos, pvz.: „Niekada nemačiau, kaip į vežimą kraunamas šienas, niekada nebuvau ant tokio kvapnaus žolinio kalno užsiropštus […]. O mergaitei pasisekė. Gal ir man dar kada pasiseks“ (p. 49).

lele_pradzia

Marcenaite4Pozityviai (šiek tiek reklamiškai) pasakojant apie „pramogas“ kaime, tiesiamas tiltas tarp šiuolaikinių vaikų užsiėmimų ir „amžinų“: miegoti ant šieno, statytis būstą, laidoti vabalėlius. Liūdina religinės praktikos reprezentavimas vien per draudimus („bijok Dievo, vaikeli. [K]o tu taip šauki? Klaupkis ant kelių“, p. 40), mergaitei absoliučiai nesuvokiamus – juk anksčiau ji „niekada nebuvo mačiusi vyro su suknele“ (p. 40). Tokias močiutes su anūkėm matom kaimuose dažną vasaros sekmadienį, tad ar Marčėnaitė kalta, kad atsilankymą bažnyčioje ji pavaizdavo būtent taip (pasirinkdama klišę)?

„Lėlė“ – įrodymas, kad stipriems kūrėjams idėjos realizavimo būdas nėra esminis. Mišri technika čia naudojama su nusimanymu, vaizdai subtiliai įsilieja į harmoningą istoriją apie savęs ieškojimą ir atradimą (turėkime omenyje, jog šioje srityje – tai autorės debiutas).

Marcenaite2

Etnografiškas iliustracijų charakteris puikiai tinka su į pasakojimą įpinamu tautos istorijos motyvu – ant aukšto surasta praradusi kūną lėlė priklausė į Sibirą ištremtai mergaitei: „Tuo tarsi parodoma, kad visi mes turim praeitį, o ji gali būti ir skaudi“ (Inga Mitunevičiūtė). Įsimintina knyga mokyklinio amžiaus vaikams, dar ir „interaktyvi“ – vėlgi savaip, senoviškai – knygos gale iš specialaus atvarto galima išsikirpti lėlę ir jos apdarus.

Istorijos pabaiga laiminga! Tačiau knyga turi ir nenuneigiamo liūdnumo, jos puslapiai persmelkti kažkokio vidinio skausmo. Ar Jums taip nepasirodė? Pasidalinkite savo vaikų skaitymo patirtimi ir įspūdžiais.

 

artuma-ikona_lt_LT

 

Šis tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2014 Nr. 7/8 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.