1

Ką perkame vaikams? Trumpas gidas (10)

Pradėję šių rašinių ciklą, kėlėme sau tikslą į(si)vardyti geros knygos vaikams orientyrus. Jau ne kartą akcentavome meninę jų pusę, kalbėjome apie dailės žinovų įvertintus leidinius. Knygynuose tapo įprasta premijuotas knygas pažymėti reklaminiu skirtuku: „Meniškiausia x metų knyga vaikams“; „Geriausia metų knyga“ ir pan. Ką tai kalba mums, paprastiems pirkėjams?

Pagrindinė, už knygų grožį teikiamų apdovanojimų problema – jog komisijos vertina vien menotyriniu žvilgsniu, t. y. gali premijuoti tiesiog gražią, proporcingai ir kūrybingai sumaketuotą knygą su originaliomis iliustracijomis, tačiau – nebūtinai vertingą savo visuma, nebūtinai – nepriekaištingai tinkančią vaikams.

2014_Verus aureus_Rozalijus sugrizo

Jonas Mačiukevičius. Rozalijus sugrįžo: eiliuota poema. Dailininkas Marius Zavadskis. – Vilnius: Versus aureus, 2014, 36 p. (kaina manoknyga.lt el. knygyne – 5,61 €)

Mačiukevičius (g. 1939) – populiarus sovietmečio prozininkas (1986 m. – LSSR valstybinė premija), aktyvus visuomenės veikėjas (2014 m. – LR Riterio kryžius), pastaruoju metu labiausiai atsidėjęs kūrybai vaikams, parašė ne vieną tekstą istoriniais-tautosakiniais motyvais (Barbora; Birutė; Legenda apie legendą). Naująją knygą Rozalijus sugrįžo iliustravęs Zavadskis apdovanotas Domicelės Tarabildienės premija (už „Gražiausią metų knygą“ vaikams). Dailininko darbo akivaizdžiai nepalengvino tai, kad nėra aišku, kas gi tas Rozalijus…

09d1a419441237.562da74758418

Ar ne todėl pirma didesnė iliustracija atsiranda tik 11 p., o iliustravimo klausimas „išspręstas“ eilėraščius sunumeruojant ir piešiant mažai susijusius piešinėlius greta jų?

aeea5319441237.55bf82834be3d

18901419441237.55bf82834cf37

O ir toliau iliustracijos yra „pačios sau“: eiliuojama apie Coliukę, o iliustracijoje – balerina ant virvelių:

iiqtg46038

Iliustracijų autorius Marius Zavadskis, šaltinis: behance.net/gallery/19441237/Rozalijus

Poemos siužetas: pabalio poetui įgriso balos varlės („vis kvarksėjo, // Nuo kurių, deja, seniai / Jis beveik apkurto. / Tad ir sprendė nekvailai – / Reikia kitur kurtis“, p. 9), jis svajoja apie VIETĄ, – ten auga trys mielos pušys. Pagaliau įsikūręs („Kai Rozalijus klasta / Įsitvirtino, / Laukė diena paprasta / Ir darbelių virtinės“, p. 27), jaučiasi „lyg užgesęs“, dingsta PEGASAS, ir poetas nebegali kurti… Todėl grįžta į „savo pabalį“, stveriasi landšafto darbų: „Gal ir negreitai / Pušelės tos auga, / Bet jas čia augins, / Ir nuo ožkų apsaugos“ (p. 33). Skamba ne visai aiškiai? Stringa rimas? Taigi…

Nelabai aišku, kodėl visoje knygoje prasivardžiuojama, kodėl tiek daug sarkazmo vaikams skirtame tekste. Štai Rozalijaus „eilės-kvailelės“: „Jūs žinokit, varliakojai, / Net mažiausi varliavaikiai, / Nepalikite rytojui, / Ko visai daryt nereikia […] Nepriprask už kitus Atlikt savo darbų […] Net kurmis – tas durnis Coliukę viliojo. Tas kvėša nevėša Kaip veršis gyliojo… […] Žingsnis po žingsnio… Į sielą – giliau. Artimiau pažinsi – Pasiųsi toliau“ (p. 6; 8; 18; 22).

Apie iliustracijas jau rašyta, štai puiki tyrinėtojos Dalios Karatajienės interpretacija (Rubinaitis Nr. 2, 2015):

Screen Shot 2015-11-30 at 16.42.26

Commedia dell’Arte? Pabalio poetas ir baroko pretenzijos? Kažin, ar labai nukentėtų vaikai, jei jų knygos būtų vaikiškai vaikiškos? Pavyzdžiui, kaip leidyklų „Nieko rimto“ ar „Pam MacMillan“ leidiniai..?

BOOKS-e1330527062712

Pačių iliustracijų braižas tikrai originalus; gražūs priešlapiai, šriftas ir bendras leidinio maketas, tačiau knygos neįmanoma skaityti, jos prasmė aiški turbūt tik pačiam autoriui (ar čia knyga apie emigraciją, tėvynės meilę?). Dabartinės pasiūlos kontekste šis silpnas ir neskambus eiliavimas – anachronizmas. Tai knyga, prie kurios antrąkart grįžti tikrai neverta; apskritai nėra priežasčių ją skaityti.

 

2014_Babilaite_Skrisiu

Ieva Babilaitė. Skrisiu. Vilnius: Ieva Babilaitė, 2014, 40 p. (kaina Vilniaus grafikos meno centre (Latako g. 3) – apie 15 €)

Autorė Babilaitė-Ibelhauptienė (g. 1973) – sakralaus meno kūrėja, patyrusi dailininkė, kurianti ir vaikams (ypatingai minėtina jos knyga Čiauškančios raidės, 2010).

Skrisiu – 2014 m. Knygos meno konkurso premiją (bibliofilinių ir eksperimentinių leidinių kategorijoje) pelniusi knyga. Meniška ją sunku pavadinti – ji pati yra menas, meno objektas. Tokie leidiniai paskatina diskusiją: ar jos skirtos (ir) vaikams? Atsakymas visada priklausys nuo tėvų kantrybės ir laiko, skiriamo skaitymui kartu su vaiku. Geometrinių figūrų, permatomų lapų, iškirstų ertmių dėka, versdami puslapį po puslapio, matome dinamiškai besikeičiantį vaizdą – panašiai žavimės ir džiaugiamės besikeičiančiu švytinčiu reginiu kaleidoskope. Kiek apgaulingu, tamsios spalvos viršeliu, tačiau labai skaidraus ir pakylėjančio turinio, apie vaiko-paukščio pirmąjį „budinkšt“ ir norą skristi: „Mama, apvilk mane sparnuotais rūbais!“ Tačiau skrydžio semantika gali būti suprasta įvairiai: ji ir apie gimimo slėpinį, apie tai, kad vaikų laukdami – tarsi skrendame, o galutinis auginimo tikslas – jų pačių skrydis. Gal net atsiras romantiškai nusiteikusių tėvų, kurie į ankstyvą ir daug detalių nereikalaujantį pirmąjį vaiko „Iš kur aš atsiradau?“ atsakys kartu su šia knyga („Saulę apkabinę, tėtis ir mama/Laukia vaikelio“).

show_foto-1

5feda75788e9189eed1c32865508e7cd

Mažo tiražo, unikaliai sumanyta – tai knyga-nuotykis su minimaliu kiekiu teksto, tačiau gebanti kelti estetinį pasigėrėjimą ir teigiamas emocijas. Šiais laikais visi ieškome išskirtinės dovanos, tačiau ne visada pasirenkame autorinį, menišką kūrinį. O be reikalo.

 

artuma-ikona_lt_LT

Tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2015 Nr. 7–8 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

Reklama
0

Ką perkame vaikams? (7) Mano draugas Paukštelis

Kiekvienai demokratinei visuomenei būdinga idėjų ir nuomonių įvairovė. Šiais laikais, galima sakyti, kiekvienas netgi turime savo asmeninę filosofiją, na, o kūrybingi žmonės – rašytojai, menininkai – dar ir naudojasi galimybe išpažįstamas vertybes paskleisti per savo kūrinius. Tačiau kokias vertybes ir ar visada – kūrybingai?

Mano draugas Paukstelis 2014

Rasa Joni. Mano draugas Paukštelis: [apysaka]; iliustracijų dailininkė Rasa Joni. – Vilnius: Joni Art, 2014, 63 p. (kaina „Pegaso“ knygyne – 7,19 €)

Skaisčiai salotinis viršelis palieka labai gerą įspūdį. Autorė – gražiausios 2010 m. knygos vaikams (ir kitų premijų) laureatė, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros (IBBY) Lietuvos skyriaus narė. Norėtųsi vardinti toliau, bet ties čia geri dalykai… pasibaigia.

Knyga keista tiek turinio, tiek struktūros požiūriu. Pradedama „Interviu su Paukšteliu“, toliau seka skyreliai „Paukštelis“, „Paukštelis ir aš“, „Paukštelis ir kiti žmonės“, „Paukštelis ir kiti miško žvėreliai“, „Paukštelis ir kiti paukščiai“… Neskanų žinyno įspūdį – apie egoizmu ir susireikšminimu sergantį individą – stiprina ir tokios charakteristikos (nelyg iš ligos istorijos): Paukšteliui „Būdingi pasikartojantys nevalingi veiksmai esant aštrioms emocijoms, mirksėjimas akimis, nosies krapštymas“ (p. 11). Po tekstu prikaišiota neaiškios paskirties „paaiškinimų“ (pvz.: „Žandenos – po ausimis klijuojami ūsai“, p. 38), kurių iškreipta prasmė pasakojime nėra paaiškinama ar kitaip motyvuojama.

Nepaisant labai vertingų minčių apie kiekvieno iš mūsų menkumą Visatoje (knygos tekste visada rašoma kosmose), dvasinę harmoniją ir pagarbą vienas kitam (Paukštelis „Nemano, kad kas nors yra vertingesnis už ką nors kitą“, p. 54), pirmiausia šiame kūrinyje nuvilia suvelti ir infantilūs sakiniai („[žmonės] apskritai tik kalba ir patys nežino, ką galvoja, nes niekada nesustoja ir nepasiklauso savo minčių, kad žinotų, ką galvoja“, p. 16), ypač piktnaudžiaujama žodžiu visoks: „Į jo garbanas nuolat įsivelia visokių šapukų, lapukų, šiukšliukų, vabaliukų, grybukų ir visokių kitokių negerumų“ (p. 36), „Ten buvo visokių visokiausių knygų, didelių, mažų, spalvotų ir bespalvių“ (p. 40).

Prieštaravimai lydi ir knygos pristatymą: anot Kęstučio Urbos, „neabejotina, kad šio kūrinio žodžiai ir spalvos skleidžia artumo poreikį“; tačiau visas tekstas – ir kontekstiškai, ir pažodžiui propaguoja užsivėrimą pasauliui ir kraštutinį individualizmą („Mėgsta būti vienas, nes jis pilnas savaime, jam nereikia kitų, kad jį papildytų“, p. 54). Pasikliaudami filosofijos akmens stropiai ieškančiu Paukšteliu („priima visas gyvenimo aplinkybes ir nevertina jų kaip blogų ar gerų“, p. 54), ir mėsos valgymo neturėtume traktuoti nei kaip gero ar blogo, juo labiau – vegetarystėje įžvelgti moralinio pranašumo. Visgi šiuo požiūriu Paukštelis nėra tolerancijos pavyzdys, su atsakomybe siejami vien jo mitybos įpročiai: „Visada prisiima atsakomybę už savo veiksmus, todėl nevalgo gyvūnų“ (p. 54).

my_friend_birdie-9

my_friend_birdie-6

my_friend_birdie-25

Iliustracijų autorė Rasa Joni, šaltinis: http://illustratingbooks.com/my_friend_birdie/

Cituoti būtų galima daug, apie ateivius ir sapnininkus, Reiki, energetinius laukus ar skyrelį, kaip Paukštelis praeitame gyvenime buvo arbatinuku. Tačiau tekste stebina ne tai. Net liberaliausiai nusiteikusių ir su religija nieko bendra neturinčių tėvų nenudžiugins čia diegiama nuostata, jog visas pasaulis blogas, pradedant pasakotojo – berniuko Martyno – tėvais, kurie tik žiūrėjo televizorių („Man visada trūko spalvų ir gamtos. Tik aš to dar nežinojau, mat tėvai manęs mažo neveždavo nei į mišką, nei prie ežero“, p. 14), baigiant Paukštelio sugeriamąja misija – mat jis „iš aplinkos siurbia visą blogį, o kai jo prisikaupia per daug, reikia jį neutralizuoti. Tada jis paverkia ir vėl būna ramus ir linksmas. / Paukštelis yra absorbentas – jis sugeria viso pasaulio blogį“ (p. 24). Nors deklaruojama, kad istorija yra apie draugystę, tėra šie du draugai; pvz., Paukštelis įsimyli pamaivą Marcę, tačiau užsimezgusi draugystė nutrūksta ir istorijos pabaigoje Marcė savo elgesiu ne pasitaiso, o smunka dar žemiau, apsimeluoja.

my_friend_birdie-4

my_friend_birdie-3

Taigi apskritai knygos pasaulyje – du teigiami personažai, o antagonisto vietoje – visa visuomenė (plg. skyrelio pavadinimas: „Žiema žmonių širdyse“). Skaitytojas vaikas skatinamas tapatintis su aplinkos nesuprastu personažu („jam jie [žmonės] labai rūpi, jis niekaip nesupranta, kodėl jie tokie nelaimingi. / Bet žmonės beveik niekada negalvoja apie Paukštelį“, p. 16). Tuo pačiu – jausti nepasitikėjimą tokia visuomene: nuolat kartojama, kokie žmonės skubantys, negeri (tuo tarpu Paukštelis pasirūpina žmonių išmestu šuneliu). Tad tekste nuo pasaulio atsiribojama. Tačiau argi visi žmonės tokie, – visi nežino, ką patys galvoja, visi nemoka džiaugtis ir t. t.? Reikia mokyti vaiką jausti savo emocijas ir neiti su minia, bet ar šia knyga siūlomas būdas nėra kraštutinis?

Iliustratorės Rasos Joni(kaitės) stiprybė – faktūros pajautimas ir mokėjimas su ja žaisti – šioje knygoje atsiskleidė visu ryškumu. Belieka pripažintai dailininkei palinkėti sėkmingai tęsti pradėtus darbus, o kalbant apie tekstus – priminti, kad meninės transformacijos nepatyrusius savo trauminius rašinius psichologai pataria paprasčiausiai sudeginti.

my_friend_birdie-19

artuma-ikona_lt_LT

Tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2015 Nr. 3 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

P. S. Rugpjūčio 4 d. publikuotas tekstas paslaptingai išsitrynė, tenka kelti antrąkart.

4

Laimėk naują Rasos Joni knygą!

Visai visai neseniai – Vilniaus knygų mugėje – buvo rašomas nacionalinis diktantas. Ar prisiminėte rašybos taisykles? Dažnai, žiūrinėdama knygų vaikams ketvirtojo viršelio tekstus, negaliu atsistebėti, kas gi rašė ar vertė tuos tekstus: pavyzdžiui čia – gal robotas? Norėdama atkreipti tėvų dėmesį į reklamos ir pačių knygų kokybę, kviečiu suskaičiuoti klaidas vieno didžiausių knygynų tinklo Lietuvoje – „Pegaso“ – mums siūlomą nugarėlės tekstą.

Screen Shot 2015-02-25 at 18.07.35

Originali nuoroda čia. Tikėkimės, knygyno „žmogiškieji ištekliai“ anksčiau ar vėliau atkreips į tai dėmesį..? Šiaip ar taip, „Vaikų ir paaustių psichotagė pskhoterapeutė“ – išties stipru.

Daugiausia klaidų išvardijusiems – dovana! Mylėkime savo kalbą 🙂

Mano draugas Paukstelis 2014

Suskaičiavus:

Screen Shot 2015-03-12 at 11.51.47