0

Skaitome apie krašto istoriją: Vilniaus siaubūnas (2009)

Vilniaus siaubūnas; legendą papasakojo Albina Varnienė, iliustravo Lina Kusaitė. – Vilnius: Alma littera, 2009, 34 p. (knygos ieškokite bibliotekoje ar skaitytų knygų knygyne sena.lt).

Kartais graudu, kartais labiau juokinga, bet daug kas mūsų krašto kultūros istorijoje – labai artimai susiję su Lenkija. Su ja konkuruota ir gyvenant bendroje valstybėje, ir vėliau (ypač – tarpukariu, kariaujant karą dėl Vilniaus). Vienu išraiškingesnių pavyzdžių galėtų būti šį rugsėjį švenčiamas Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, 300 metų karūnavimo jubiliejus. Palyginimui: tikinčiųjų nepaprastai mėgiamas Čenstakavos Marijos paveikslas karūnuotas 1717 m. rugsėjo 8 d.; Trakų – 1718 m. rugsėjo 8 d. Ne išimtis, pasirodo, ir legenda apie Vilniaus baziliską!

Baziliskas – mitinė būtybė, išsiritusi iš kiaušinio, atsiradusi susikergus driežui ir gaidžiui. Kaip pasakoja į miesto istorijos šaltinius įsigilinęs Pavel Lavrinec, „Vilniaus bazilisko siužetas gimė iš konkurencijos su Varšuva. Pirmasis jį paminėjo Adomas Ignacas Naramovskis, Vilniaus universiteto profesorius, istorikas. XVIII a. pr. jis parašė knygelę Facies rerum Sarmaticarum. Barokine lotynų kalba A. I. Naramovskis aprašo keistus įvykius ir istorijas Lietuvoje ir Lenkijoje. / Jis labai detaliai pasakoja apie Varšuvos baziliską. Kur, kokioje gatvėje jis gyveno, kas tuo metu valdė miestą, nurodytas vardas ir pavardė gydytojo, kuris paaiškino, kaip elgtis su bazilisku. Aprašoma, kaip į rūsį leidosi nusikaltėlis, nuteistas mirti. Staiga atsiranda tokie A. I. Naramovskio žodžiai: „O Vilniuje, urve, Žygimanto Augusto laikais irgi gyveno baziliskas, nuo jo kentėjo žmonės.“ / Į tą urvą nuspręsta nuleisti rūtos ryšulėlius. Rūta buvo stebuklingas, magiškas augalas. Pirmas ryšulys iškeltas nubalęs, iš to miestiečiai suprato, kad baziliskas dar gyvas. Antras rūtų ryšulys – jau mažiau nubalęs, o trečiasis – visiškai žalias. Iš to suprasta, kad baziliskas jau nebegyvas. / Jokių detalių, kur tai vyko, kas nuspendė panaudoti rūtas, A. I. Naramovskis neįvardijo. Tas siužetas apie Vilniaus baziliską gyvavo kartu su Varšuvos legenda, apie juos abu rašė padavimų rinkiniuose ar enciklopedijose lotynų ir lenkų kalbomis. Taip buvo iki XX a. vidurio. / Tik Teodoras Narbutas, kurį galima vadinti lietuvių mitologijos kūrėju, pirmas viename darbe XIX a. viduryje šį siužetą apie Vilniaus baziliską susiejo su konkrečia vieta: Bokšto, Subačiaus ir Bastėjos gatvių sankryža. Jis įvedė nugalėtoją, kuris nugalėjo baziliską. Tai buvo toks pat nusikaltėlis, nuteistas mirti ir nugalėjęs pabaisą su veidrodžiu, kaip ir Varšuvos legendoje“ (Alfa.lt publikacija „Kas pakeitė vilniečių mitinės būtybės bazilisko baimę?“).

Tačiau Vilniaus baziliskas – ne tik senųjų, XVI amžių siekiančių miesto legendų dalis. Jį į šiandienių skaitytojų sąmonę – kaip transformuotą pasąmoninį baimių archetipą – įrašė Ričardas Gavelis (Vilniaus pokeris, 1989), o labiau įprastu mitologiniu pavidalu baziliskas veikia istoriniame Kristinos Sabaliauskaitės romane (Silva rerum I–IV, 2008–2016). Tradicinės VU Fizikos fakulteto šventės FiDi personažas Dinas Zauras yra šitos pačios vilnietiškos legendos pratęsinys. Buitinis (ir realiausias) legendos kilmės motyvas – baisus tvaikas, sklidęs dėl šiukšlių, kurias miestiečiai daug metų pylė į griuvėsiais virtusių gynybinių įtvirtinimų duobę.

Apie čia aptartąją būtybę ir pasakojama leidyklos „Alma littera“ serijos „Gražiausios Lietuvos legendos“ paveikslėlių knygoje Vilniaus siaubūnas. Legendą, prisiderinusi prie teksto adresato, papasakojo Albina Varnienė (g. 1935). Kaip ir Narbutas, ji siužetą sieja su šiandieniu Barbakano kalnu, nuo kurio „kaip ant delno atsiveria vaizdas į Užupį, Belmontą, Markučius. Iš čia gerai matyti ir vadinamasis Polocko kelias, kuriuo buvo laukiama atklystant nekviestų svečių“. Užsimenama apie Vilniaus bažnyčių ir miestiečių namų turtus – grobį miesto užpuolikams, apie didįjį Vilniaus nusiaubimą, gaisrą ir kilusį badą, marą 1655 metais (šį miesto istorijos epizodą į eilinio lietuvio sąmonę įrašė visai ne istorijos vadovėliai, o jau minėtas Silva rerum), apie netekčių skausmo ir rūpesčių prislėgtus miesto gyventojus, pradėjusius vaidytis tarpusavyje, apsileidusius ir… pradėjusius šiukšles pilti į gynybinio bokšto griuvėsių duobę! Kartu su dvoku prasideda kiti neramumai: „Vaikščioti toje vietoje darėsi pavojinga. Kažkas ėmė grobti žmones, ypač mažus vaikus ir jaunas mergeles.“ Tolesnį siužetą, prisiminę pasakas apie drakono nugalėjimą, galime nuspėti. Tačiau šįkart įdomu anų amžių atmosfera ir istorinės detalės, leidžiančios šį pasakojimą išgyventi geografiškai autentiškai. „– Aš nemačiau, bet, sako, esama tokių lakštų, kuriuose gali regėti savo atvaizdą kaip ramiame Vilnios vandeny“, – išeitį siūlo jaunuolis. „– Nepagailėsiu brangiausio Venecijos stiklo veidrodžio, tik eiti turėsi tu! – pirmasis apsidžiaugė ir pažadėjo garbingiausias pasitarimo vyras.“

Visų iliustracijų autorė – Lina Kusaitė (https://www.behance.net/gallery/2328458/The-Beast-Of-Vilnius).

Plunksną gerai valdanti Albina Varnienė net žiaurius pasakojimo momentus meniškai sušvelnino, parinko prasmingų palyginimų: „Subliuvo. Suvaitojo. Į plėšrųjį siaubūną žiūrėjo paties bjaurastis. Šito jis neištvėrė. Senos viduramžių knygos nemelavo – bazilisko žvilgsnis žudo, o jis dabar žvelgė į savo paties atvaizdą veidrodyje. Ilgas jo kūnas sutrūkčiojo, sukliuksėjo, lyg jo pilve kas būtų atrišęs milžinišką nuodų maišą.“ Legenda papasakota paprastai, nuosekliai (psichologiškai motyvuotai) ir netgi jaukiai – kiek šitai įmanoma, omenyje turint mitinį pasakojimo pobūdį. Teksto nėra daug – mažiau nei iliustracijų – taigi knygoje labai reikšmingas dailininkės indėlis. Būtent dailininkės Linos Kusaitės (g. 1975) darbas ir meninis braižas paskatino šiai apžvalgai – atrodo, jog metai ėjo, o knyga taip ir liko nepastebėta.

Knygos iliustracijos – saikingai spalvingos ir labai skoningos. Privalumų galima įžvelgti įvairių: realistinis (bet nesubuitintas ir ne „fotografiškas“) Vilniaus architektūros perteikimas, miestiško gyvenimo būdo detalės, tautinių drabužių interpretavimas ir integravimas, labai dinamiški ir netikėti vaizdavimo rakursai… Svarbiausia, jog praeities atmosfera išgauta originaliu būdu: pasirinkus neįprastą foną (popieriaus faktūrą), sukuriamas senoviškumo be senamadiškumo efektas – nearchajinant, netautosakinant pačių iliustracijų. Jos netampa tik puslapius puošiančiais etnografiškais paveikslėliais, o išties pasakoja apie tuos egzotiškus Žygimanto Augusto laikus, kurių nepažįstame. Atrodo, neužsidaryti, neapsiriboti kaimišku etnografiškumu ypač svarbu dabar – kai švenčiame modernaus valstybingumo, atremto į LDK tradiciją, atkūrimo šimtmetį. Šios knygos vaizdinė ir tekstinė interpretacija, skirta vaikams – būtent tokia: pasakojanti apie miesto praeitį, ją integruojanti ir intriguojanti.

Papildymas 2018 10 15: susidomėjusiems – visiškai šviežias Linos Kusaitės interviu danų žurnale Blacklisted.

Reklama
0

Ką perkame vaikams? Trumpas gidas (4)

Kokią suaugusieji turi teisę nurodinėti, kas vaikams turi būti gražu, kas tinkama ir vertinga jiems skaityti?

Apie kritikų bergždžias pastangas nemažai mąstė Gendrutis Morkūnas. Tik patys vaikai gali suprasti vaikiškas knygas, jie intuityviai pamėgsta kai kurių knygų personažus (kad ir pasmerktus „nieko neišmanančių“ kritikų), – rašė jis. Tokia ir yra vienu žingsneliu priekyje einančiojo dalia: imti, kitąkart, ir šauti pro šalį, suklysti vertinant. Tačiau čia pamirštama tiesa, kad kritikas – tai literatūrą mylintis ir ypatingai daug skaitantis asmuo (2012 m. duomenys: Lietuvoje suaugusieji per dieną knygų skaitymui skiria 17 min.). Kompromisinė nuostata gali būti tokia: vaikiškos knygos turi (į)tikti ne suaugusiems, bet „ir suaugusiems“. Geri tekstai pačia bendriausia prasme – nenuobodžiai kalbantys apie amžinus dalykus, bet kaskart įgyjantys naujas prasmes ir kontekstus. Tokie, kurie, skaitant drauge, ir tėvams neliktų nebylūs, – kitaip tariant, būtų meistriškai sumanyti ir turėtų kelis prasminius lygmenis. O nuo nevykusios, vaiko kalbą imituojančios intonacijos, plagiato, lėkštų sakinių literatūrą reikia ginti, nesvarbu, kokio amžiaus žmonėms ji skirta. Be to, kalbant apie vaikų literatūrą, kuri apskritai skirta lavinimui (skaitymo, žodyno, dėmesio sukoncentravimo) – visada galime taikyti ir „darbo iš širdies“ kriterijų. Su tokiomis nuostatomis ir pavartykime dvi knygeles apie katinus.

Saulius Kargaudas. Rainio išdaigos: eilėraščiai; iliustravo Gintaras Jocius. – Vilnius: Alma littera, 2013, 24 p. (kaina pegasas.lt el. parduotuvėje – 20,69 Lt)

2014_Rainio isdaigos

Šį leidinį (vasarą) teko surasti „Pegaso“ knygyno vaikų knygų perkamiausiųjų dešimtuke, o suradus – gerokai nustebti.

Pegaso perkamiausios vasara 2014

Retai kada populiarumu mėgaujasi naujas, visai negirdėtas autorius (ir knyga apie jį nieko nepraneša; tyli net internetas). Juo labiau, kad ir paeiliavimas – toks truputį „beveidis“, anonimiškai neį(si)pareigojantis, nepaliekantis gilesnio įspūdžio: „Ir mamos, ir tėčio klausė / Ir Vytukas, ir Ona, / Štai kodėl čia atsikraustė / Katinėlis – dovana. // Jau geriau nei koks saldainis / Ar pabliaunanti meška – / Tikras katinėlis Rainis / Daug geriau mums už bet ką!!!“ („Kalėdų katinėlis“, p. 3); „Gaisrininkų ekipažas / Rainio gelbėti atvyko! / Kur tas katinėlis mažas? / Tas aukštalipys išdykęs?“ (p. 22) ir pan. Tiesa, esama humoro: „Ta medžioklė – gal ir nieko, / Bet kai grobis toks nartus, / Jau geriau medžioti sliekus / Arba kilimo kutus“ (p. 11), situaciją šiek tiek gelbsti ir sumanyta lavinamoji užduotis („O kad nuotykiai būtų dar įdomesni, piešinėliuose ieškok pasislėpusio nenuoramos peliuko. Būk atidus, ir be vargo jį surasi!“). Opiausias yra paveikslėlių klausimas. Iliustravęs tokius kanoninius kūrinius kaip Justino Marcinkevičiaus Grybų karas, Voro vestuvės, šįkart žinomas dailininkas pasirinko ne mišrią techniką, o eklektišką pačią iliustravimo strategiją. T. y. dalis iliustracijų piešta akvarele, didesnioji – kompiuteriu. Kas antras puslapis atrodo (vaizdavimo stiliaus prasme) tarsi pieštas skirtingų dailininkų, be to, personažų veidai nepatraukliai prirausvinti, šypsenos – dirbtinės. Taigi bendrai kūrybos rezultatas paskaitomas, bet… labai prėskas.

Kargaudas_Rainio isdaigos3

Kargaudas_Rainio isdaigos2

Iliustracijos, pieštos kompiuteriu.

FOT67C7

Akvarele pieštosios – gerokai subtilesnės.

 

Ayano Imai. Batuotas Katinas; iliustracijos autorės. Iš anglų kalbos vertė Tomas Einoris. – Vilnius: Nieko rimto, 2014, 28 p. (kaina niekorimto.lt el. parduotuvėje – 16,99 Lt)

Batuotas Katinas_2014

Ne, tai ne Šarlio Pero pasaka! Klasikinę, visiems žinomą pasaką jauna (g. 1980) iliustratorė seka savitu būdu: viena vertus, naujoviškai ir šmaikščiai, antra vertus – atpažįstamai. Originaliame pavadinime anglų kalba šis žaidybinis santykis su garsiąja pasaka atsispindi kur kas geriau: Batuotas Katinas yra „Puss in Boots“, o Imai savo istoriją pavadino „Puss and Boots“ – taigi „taip pačiai“, bet tik iš pirmo žvilgsnio!.. Nėra ir malūnininko bei trijų jo sūnų.

Batuotas_minta

Čia kalbama apie rinkos kūrimą: įžvalgus katinas įgyvendina sumanymą, padedantį jo šeimininkui batsiuviui nebankrutuoti: „Kai katinas grįžo su naujais batais, siaubūnui jie baisiai patiko, ir jis nutarė, kad būtų neblogai turėti batus kiekvienam padarui, į kurį jis gali pasiversti“ (p. 11).

Screen Shot 2015-02-10 at 12.49.24

Iliustracijos pagaulios ir labai dailios (aplinkos detalės šiek tiek susimbolintos); pasakojimas nenuobodus, bet, tiesa, ir neilgas. Tai universali paveikslėlių knyga, tinkama tiek pavartymui, tiek ir besimokančiajam skaityti (tekstas atspaustas aiškiu, stambiu šriftu). Rekomenduotina knyga – kaip ir kita Imai istorija apie šunelį Česterį (Česteris).

artuma-ikona_lt_LT

Šis tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2014 Nr. 9 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.