Kiekvienai demokratinei visuomenei būdinga idėjų ir nuomonių įvairovė. Šiais laikais, galima sakyti, kiekvienas netgi turime savo asmeninę filosofiją, na, o kūrybingi žmonės – rašytojai, menininkai – dar ir naudojasi galimybe išpažįstamas vertybes paskleisti per savo kūrinius. Tačiau kokias vertybes ir ar visada – kūrybingai?
Rasa Joni. Mano draugas Paukštelis: [apysaka]; iliustracijų dailininkė Rasa Joni. – Vilnius: Joni Art, 2014, 63 p. (kaina „Pegaso“ knygyne – 7,19 €).
Knyga keista tiek turinio, tiek struktūros požiūriu. Pradedama „Interviu su Paukšteliu“, toliau seka skyreliai „Paukštelis“, „Paukštelis ir aš“, „Paukštelis ir kiti žmonės“, „Paukštelis ir kiti miško žvėreliai“, „Paukštelis ir kiti paukščiai“… Neskanų žinyno įspūdį – apie egoizmu ir susireikšminimu sergantį individą – stiprina ir tokios charakteristikos (nelyg iš ligos istorijos): Paukšteliui „Būdingi pasikartojantys nevalingi veiksmai esant aštrioms emocijoms, mirksėjimas akimis, nosies krapštymas“ (p. 11). Po tekstu prikaišiota neaiškios paskirties „paaiškinimų“ (pvz.: „Žandenos – po ausimis klijuojami ūsai“, p. 38), kurių iškreipta prasmė pasakojime nėra paaiškinama ar kitaip motyvuojama.
Nepaisant labai vertingų minčių apie kiekvieno iš mūsų menkumą Visatoje (knygos tekste visada rašoma kosmose), dvasinę harmoniją ir pagarbą vienas kitam (Paukštelis „Nemano, kad kas nors yra vertingesnis už ką nors kitą“, p. 54), pirmiausia šiame kūrinyje nuvilia suvelti ir infantilūs sakiniai („[žmonės] apskritai tik kalba ir patys nežino, ką galvoja, nes niekada nesustoja ir nepasiklauso savo minčių, kad žinotų, ką galvoja“, p. 16), ypač piktnaudžiaujama žodžiu visoks: „Į jo garbanas nuolat įsivelia visokių šapukų, lapukų, šiukšliukų, vabaliukų, grybukų ir visokių kitokių negerumų“ (p. 36), „Ten buvo visokių visokiausių knygų, didelių, mažų, spalvotų ir bespalvių“ (p. 40).
Prieštaravimai lydi ir knygos pristatymą: anot Kęstučio Urbos, „neabejotina, kad šio kūrinio žodžiai ir spalvos skleidžia artumo poreikį“; tačiau visas tekstas – ir kontekstiškai, ir pažodžiui propaguoja užsivėrimą pasauliui ir kraštutinį individualizmą („Mėgsta būti vienas, nes jis pilnas savaime, jam nereikia kitų, kad jį papildytų“, p. 54). Pasikliaudami filosofijos akmens stropiai ieškančiu Paukšteliu („priima visas gyvenimo aplinkybes ir nevertina jų kaip blogų ar gerų“, p. 54), ir mėsos valgymo neturėtume traktuoti nei kaip gero ar blogo, juo labiau – vegetarystėje įžvelgti moralinio pranašumo. Visgi šiuo požiūriu Paukštelis nėra tolerancijos pavyzdys, su atsakomybe siejami vien jo mitybos įpročiai: „Visada prisiima atsakomybę už savo veiksmus, todėl nevalgo gyvūnų“ (p. 54).
Iliustracijų autorė Rasa Joni, šaltinis: <http://illustratingbooks.com/my_friend_birdie/>.
Cituoti būtų galima daug, apie ateivius ir sapnininkus, Reiki, energetinius laukus ar skyrelį, kaip Paukštelis praeitame gyvenime buvo arbatinuku. Tačiau tekste stebina ne tai. Net liberaliausiai nusiteikusių ir su religija nieko bendra neturinčių tėvų nenudžiugins čia diegiama nuostata, jog visas pasaulis blogas, pradedant pasakotojo – berniuko Martyno – tėvais, kurie tik žiūrėjo televizorių („Man visada trūko spalvų ir gamtos. Tik aš to dar nežinojau, mat tėvai manęs mažo neveždavo nei į mišką, nei prie ežero“, p. 14), baigiant Paukštelio sugeriamąja misija – mat jis „iš aplinkos siurbia visą blogį, o kai jo prisikaupia per daug, reikia jį neutralizuoti. Tada jis paverkia ir vėl būna ramus ir linksmas. / Paukštelis yra absorbentas – jis sugeria viso pasaulio blogį“ (p. 24). Nors deklaruojama, kad istorija yra apie draugystę, tėra šie du draugai; pvz., Paukštelis įsimyli pamaivą Marcę, tačiau užsimezgusi draugystė nutrūksta ir istorijos pabaigoje Marcė savo elgesiu ne pasitaiso, o smunka dar žemiau, apsimeluoja.
Taigi apskritai knygos pasaulyje – du teigiami personažai, o antagonisto vietoje – visa visuomenė (plg. skyrelio pavadinimas: „Žiema žmonių širdyse“). Skaitytojas vaikas skatinamas tapatintis su aplinkos nesuprastu personažu („jam jie [žmonės] labai rūpi, jis niekaip nesupranta, kodėl jie tokie nelaimingi. / Bet žmonės beveik niekada negalvoja apie Paukštelį“, p. 16). Tuo pačiu – jausti nepasitikėjimą tokia visuomene: nuolat kartojama, kokie žmonės skubantys, negeri (tuo tarpu Paukštelis pasirūpina žmonių išmestu šuneliu). Tad tekste nuo pasaulio atsiribojama. Tačiau argi visi žmonės tokie, – visi nežino, ką patys galvoja, visi nemoka džiaugtis ir t. t.? Reikia mokyti vaiką jausti savo emocijas ir neiti su minia, bet ar šia knyga siūlomas būdas nėra kraštutinis?
Iliustratorės Rasos Joni(kaitės) stiprybė – faktūros pajautimas ir mokėjimas su ja žaisti – šioje knygoje atsiskleidė visu ryškumu. Belieka pripažintai dailininkei palinkėti sėkmingai tęsti pradėtus darbus, o kalbant apie tekstus – priminti, kad meninės transformacijos nepatyrusius savo trauminius rašinius psichologai pataria paprasčiausiai sudeginti.
Tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2015 Nr. 3 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.
Papildymas: 2015 08 04 publikuotas tekstas išsitrynė, todėl publikacijos numeris (7) su bendroje chronologijoje pasimetė.
Skaitome vaikams 