Skaitome apie krašto istoriją: Vilniaus siaubūnas (2009)

Vilniaus siaubūnas; legendą papasakojo Albina Varnienė, iliustravo Lina Kusaitė. – Vilnius: Alma littera, 2009, 34 p. (knygos ieškokite bibliotekoje ar skaitytų knygų knygyne sena.lt).

Kartais graudu, kartais labiau juokinga, bet daug kas mūsų krašto kultūros istorijoje – labai artimai susiję su Lenkija. Su ja konkuruota ir gyvenant bendroje valstybėje, ir vėliau (ypač – tarpukariu, kariaujant karą dėl Vilniaus). Vienu išraiškingesnių pavyzdžių galėtų būti šį rugsėjį švenčiamas Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, 300 metų karūnavimo jubiliejus. Palyginimui: tikinčiųjų nepaprastai mėgiamas Čenstakavos Marijos paveikslas karūnuotas 1717 m. rugsėjo 8 d.; Trakų – 1718 m. rugsėjo 8 d. Ne išimtis, pasirodo, ir legenda apie Vilniaus baziliską!

Baziliskas – mitinė būtybė, išsiritusi iš kiaušinio, atsiradusi susikergus driežui ir gaidžiui. Kaip pasakoja į miesto istorijos šaltinius įsigilinęs Pavel Lavrinec, „Vilniaus bazilisko siužetas gimė iš konkurencijos su Varšuva. Pirmasis jį paminėjo Adomas Ignacas Naramovskis, Vilniaus universiteto profesorius, istorikas. XVIII a. pr. jis parašė knygelę Facies rerum Sarmaticarum. Barokine lotynų kalba A. I. Naramovskis aprašo keistus įvykius ir istorijas Lietuvoje ir Lenkijoje. / Jis labai detaliai pasakoja apie Varšuvos baziliską. Kur, kokioje gatvėje jis gyveno, kas tuo metu valdė miestą, nurodytas vardas ir pavardė gydytojo, kuris paaiškino, kaip elgtis su bazilisku. Aprašoma, kaip į rūsį leidosi nusikaltėlis, nuteistas mirti. Staiga atsiranda tokie A. I. Naramovskio žodžiai: „O Vilniuje, urve, Žygimanto Augusto laikais irgi gyveno baziliskas, nuo jo kentėjo žmonės.“ / Į tą urvą nuspręsta nuleisti rūtos ryšulėlius. Rūta buvo stebuklingas, magiškas augalas. Pirmas ryšulys iškeltas nubalęs, iš to miestiečiai suprato, kad baziliskas dar gyvas. Antras rūtų ryšulys – jau mažiau nubalęs, o trečiasis – visiškai žalias. Iš to suprasta, kad baziliskas jau nebegyvas. / Jokių detalių, kur tai vyko, kas nuspendė panaudoti rūtas, A. I. Naramovskis neįvardijo. Tas siužetas apie Vilniaus baziliską gyvavo kartu su Varšuvos legenda, apie juos abu rašė padavimų rinkiniuose ar enciklopedijose lotynų ir lenkų kalbomis. Taip buvo iki XX a. vidurio. / Tik Teodoras Narbutas, kurį galima vadinti lietuvių mitologijos kūrėju, pirmas viename darbe XIX a. viduryje šį siužetą apie Vilniaus baziliską susiejo su konkrečia vieta: Bokšto, Subačiaus ir Bastėjos gatvių sankryža. Jis įvedė nugalėtoją, kuris nugalėjo baziliską. Tai buvo toks pat nusikaltėlis, nuteistas mirti ir nugalėjęs pabaisą su veidrodžiu, kaip ir Varšuvos legendoje“ (Alfa.lt publikacija „Kas pakeitė vilniečių mitinės būtybės bazilisko baimę?“).

Tačiau Vilniaus baziliskas – ne tik senųjų, XVI amžių siekiančių miesto legendų dalis. Jį į šiandienių skaitytojų sąmonę – kaip transformuotą pasąmoninį baimių archetipą – įrašė Ričardas Gavelis (Vilniaus pokeris, 1989), o labiau įprastu mitologiniu pavidalu baziliskas veikia istoriniame Kristinos Sabaliauskaitės romane (Silva rerum I–IV, 2008–2016). Tradicinės VU Fizikos fakulteto šventės FiDi personažas Dinas Zauras yra šitos pačios vilnietiškos legendos pratęsinys. Buitinis (ir realiausias) legendos kilmės motyvas – baisus tvaikas, sklidęs dėl šiukšlių, kurias miestiečiai daug metų pylė į griuvėsiais virtusių gynybinių įtvirtinimų duobę.

Apie čia aptartąją būtybę ir pasakojama leidyklos „Alma littera“ serijos „Gražiausios Lietuvos legendos“ paveikslėlių knygoje Vilniaus siaubūnas. Legendą, prisiderinusi prie teksto adresato, papasakojo Albina Varnienė (g. 1935). Kaip ir Narbutas, ji siužetą sieja su šiandieniu Barbakano kalnu, nuo kurio „kaip ant delno atsiveria vaizdas į Užupį, Belmontą, Markučius. Iš čia gerai matyti ir vadinamasis Polocko kelias, kuriuo buvo laukiama atklystant nekviestų svečių“. Užsimenama apie Vilniaus bažnyčių ir miestiečių namų turtus – grobį miesto užpuolikams, apie didįjį Vilniaus nusiaubimą, gaisrą ir kilusį badą, marą 1655 metais (šį miesto istorijos epizodą į eilinio lietuvio sąmonę įrašė visai ne istorijos vadovėliai, o jau minėtas Silva rerum), apie netekčių skausmo ir rūpesčių prislėgtus miesto gyventojus, pradėjusius vaidytis tarpusavyje, apsileidusius ir… pradėjusius šiukšles pilti į gynybinio bokšto griuvėsių duobę! Kartu su dvoku prasideda kiti neramumai: „Vaikščioti toje vietoje darėsi pavojinga. Kažkas ėmė grobti žmones, ypač mažus vaikus ir jaunas mergeles.“ Tolesnį siužetą, prisiminę pasakas apie drakono nugalėjimą, galime nuspėti. Tačiau šįkart įdomu anų amžių atmosfera ir istorinės detalės, leidžiančios šį pasakojimą išgyventi geografiškai autentiškai. „– Aš nemačiau, bet, sako, esama tokių lakštų, kuriuose gali regėti savo atvaizdą kaip ramiame Vilnios vandeny“, – išeitį siūlo jaunuolis. „– Nepagailėsiu brangiausio Venecijos stiklo veidrodžio, tik eiti turėsi tu! – pirmasis apsidžiaugė ir pažadėjo garbingiausias pasitarimo vyras.“

Visų iliustracijų autorė – Lina Kusaitė (https://www.behance.net/gallery/2328458/The-Beast-Of-Vilnius).

Plunksną gerai valdanti Albina Varnienė net žiaurius pasakojimo momentus meniškai sušvelnino, parinko prasmingų palyginimų: „Subliuvo. Suvaitojo. Į plėšrųjį siaubūną žiūrėjo paties bjaurastis. Šito jis neištvėrė. Senos viduramžių knygos nemelavo – bazilisko žvilgsnis žudo, o jis dabar žvelgė į savo paties atvaizdą veidrodyje. Ilgas jo kūnas sutrūkčiojo, sukliuksėjo, lyg jo pilve kas būtų atrišęs milžinišką nuodų maišą.“ Legenda papasakota paprastai, nuosekliai (psichologiškai motyvuotai) ir netgi jaukiai – kiek šitai įmanoma, omenyje turint mitinį pasakojimo pobūdį. Teksto nėra daug – mažiau nei iliustracijų – taigi knygoje labai reikšmingas dailininkės indėlis. Būtent dailininkės Linos Kusaitės (g. 1975) darbas ir meninis braižas paskatino šiai apžvalgai – atrodo, jog metai ėjo, o knyga taip ir liko nepastebėta.

Knygos iliustracijos – saikingai spalvingos ir labai skoningos. Privalumų galima įžvelgti įvairių: realistinis (bet nesubuitintas ir ne „fotografiškas“) Vilniaus architektūros perteikimas, miestiško gyvenimo būdo detalės, tautinių drabužių interpretavimas ir integravimas, labai dinamiški ir netikėti vaizdavimo rakursai… Svarbiausia, jog praeities atmosfera išgauta originaliu būdu: pasirinkus neįprastą foną (popieriaus faktūrą), sukuriamas senoviškumo be senamadiškumo efektas – nearchajinant, netautosakinant pačių iliustracijų. Jos netampa tik puslapius puošiančiais etnografiškais paveikslėliais, o išties pasakoja apie tuos egzotiškus Žygimanto Augusto laikus, kurių nepažįstame. Atrodo, neužsidaryti, neapsiriboti kaimišku etnografiškumu ypač svarbu dabar – kai švenčiame modernaus valstybingumo, atremto į LDK tradiciją, atkūrimo šimtmetį. Šios knygos vaizdinė ir tekstinė interpretacija, skirta vaikams – būtent tokia: pasakojanti apie miesto praeitį, ją integruojanti ir intriguojanti.

Papildymas 2018 10 15: susidomėjusiems – visiškai šviežias Linos Kusaitės interviu danų žurnale Blacklisted.

Ką perkame vaikams? (12) Čiurlionio interpretacijos

Praėjusį rudenį akys galėjo užkliūti už bulvarinės antraštės „Italai nusprendė vaikams nerodyti M. K. Čiurlionio paveikslų“. Kokių ir kodėl? Čia, deja, nesiaiškinsime (nes, kaip jau tikriausiai pastebėjote, tokių straipsnių pavadinimai vis rečiau atspindi juose pateikiamą informaciją – šis nėra išimtis…). Svarbiau, kad Lietuvoje manome kitaip ir kad Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) vis dar įkvepia naujoms interpretacijoms, darbams ir tekstams. Šįkart jie – vaikams.

Išėjau su Čiurlioniu. Tuoj grįšiu; pasakojo Daina Kamarauskienė, iliustravo Julija Tolvaišytė-Leonavičienė. – Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2014, 30 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 6,69 €)

Tai pirmasis muziejaus sumanytos serijos „Mažųjų biblioteka“ leidinys ir pirma tokia knyga – į(si)lipanti į dailės klasiko piešinius, papildanti Čiurlionio pasteles naujomis linijomis bei tekstūromis. Drąsu!

Iliustracijų autorė Julija Tolvaišytė, šaltinis – https://www.behance.net/gallery/23370565/Childrens-book-illustration-Isejau-su-Ciurlioniu

Pasakotojas Vilkyšius supažindina su savu pasauliu: „Aš gyvenu čia. Turiu viską, ko reikia. Net truputėlį daugiau: tris saules, galybę žvaigždžių, keletą mėnulių. Čia medžiai išsiskleidžia kaip skėčiai, jeigu smarkiai lyja lietus. Turiu gėlę, kuri kai jai būna liūdna, – šoka.“ (Pasakojimas pirmuoju asmeniu ir knygos pavadinimas tarsi reikštų, kad Vilkyšius tapatintinas su Čiurlioniu.) „Aušta diena, ir „bičiuliai jau <…> žvalūs, švarūs, sapnus nusiprausę. Traukia kažkur iškilmingai išsirikiavę. <…> „Kokia čia šventė?“ – <…> Taigi saulė teka. Nauja diena prasideda. Einam su saulute pasisveikinti! Smagu kasdieną švęsti. Svarbu nepamiršti…“, – aktualizuojamas Čiurlionio mėgstamas saulės motyvas, išnaudojama didelio-mažo kaita ir žaismė.

Tai vienos dienos istorija, tinkama skaityti ir prieš miegą – mat, stojus vakarui, tamsėja ir knygelės spalvos, o Vilkyšius gražiai atsisveikina: „Letenėlės nuo rasos sušlapo. Net ausų galiukai sudrėko. Gerai, praustis nereikės. Tyliai lendu į savo guolį ir žiūriu, kaip darosi vis tamsiau ir tamsiau. <…> Bet žinau, kad rytoj vėl bus pradžia… Labanakt…“ Pabaigoje dar pateikiama Čiurlionio biografija – trumpai ir (vaikui) suprantamai. Tai išties „pirmoji Lietuvoje knyga vaikams apie M. K. Čiurlionį“: tikra paveikslėlių knyga ir tikra interpretacija, atlikta galvojant apie jos adresatą.

 

Milda Pleitaitė, Kazimieras Momkus. Šiandien karaliai mums pasakas seka; pagal M. K. Čiurlionio paveikslus; su Roko Zubovo CD M. K. Čiurlionio kūriniai fortepijonui. – Vilnius: M. K. Čiurlionio namai, 2015, 48 p. (knygos teirautis mkcnamai.lt)

Dar viena naujiena – „pirmoji pasakų knyga, sukurta pagal M. K. Čiurlionio paveikslus. Pasakos skirtos įvairaus amžiaus vaikams ir jų tėveliams“. Ir šioje siekiama tarsi įžengti į Čiurlionio kūrinius, taigi – juos priartinti, leisti „pažvelgti į dailininko kūrybą kitokiu žvilgsniu“. Visgi, geriau būtų buvę ne „kitokiu“, o čiurlionišku, ir konkretesnei skaitytojų amžiaus kategorijai. Būtent auditorijos aspektas apsunkina knygos vertinimą: jei vaikams – per lėta iliustracijų kaita, per daug lyrizmo, rakursų, per klampūs sakiniai biografiniame Čiurlionio aprašyme; jei vyresniems – per mažai meninės išmonės ir per daug saldumo („Gerai, kad medžio drevėj gyvenanti voveraitė tokia draugiška. Tegu jie nors ir visą dieną medžio viršūnėje svečiuojasi. Netrukdo nesibaigiančios šnekos ruošai. Ji tik iškiša savo smailutes ausytes, pasiklauso, krypteli galvutę ir toliau darbus dirba. Ruduo jau po truputį vis arčiau drevės artinasi. O tada ir žiemužė. Daug darbų pūstauodegės laukia“, p. 21). Knygą sudarantys trylika tekstų (vienas paveikslas – viena trumpa pasaka) nėra lygios meninės vertės: pradžioje kiek sustingę, vėliau jau pagaulesni, žaismingesni, suskambantys ne tik autorinėmis, bet ir čiurlioniškomis intonacijomis (ypač paskutinėje „pasakoje“ – gal kad interpretuota autobiografinė Čiurlionio medžiaga?). Sakmiška atmosfera patraukia ir su paslaptingais, vizionieriškais paveikslais susilieja pasakojimai „Kodėl saulė pamilo pušį?“, „Tiltai“, „Veidrodis“, „Kregždė“. Pridedamas CD – didžiulis leidinio privalumas, keturiolika Roko Zubovo atliekamų kompozicijų fortepijonui suteikia skaitymui nuotaiką, harmonizuoja.

Aleksandras Benua yra sakęs, kad „Čiurlionis daro kažkokį „literatūrinį“ įspūdį, kad jo paveikslus reikia skaityti eilutė po eilutės“. Šios naujos knygos tam – puiki galimybė. Čiurlionis čia spalvingas, turiningas, gilus ir nuotaikingas; tai ir atsvara plastikinėms „vertybėms“, ir proga susipažinti su nuostabaus autoriaus kūriniais (jei ankstesnės tėvų pažintys paliko slogų įspūdį apie M. K. Č. kūrybą – vadinas, atėjo metas šį stereotipą keisti ar bent jau papildyti), o tuomet visiems drauge – į muziejų.

Tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2016 Nr. 5 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

Ką perkame vaikams? Trumpas gidas (5)

Vaikai nėra izoliuoti nei nuo „suaugusiųjų gyvenimo“, nei pasaulio tvarkos dėsnių, – gimimo ir mirties. Prie šių klausimų prisiliesti – vaikui suprantamu būdu – labiausiai padeda pasakos. Tad šįkart – keletas pastabų apie pernykštes knygas, reprezentuojančias (ir) būtinius klausimus (daugiausia dėmesio skiriant pasaulėžiūriniams siužeto aspektams, kad tėvai patys susidarytų nuomonę apie tekstų tinkamumą jų vaikams).

Jurga Ivanauskaitė. Stebuklinga spanguolė: pasaka; iliustravo autorė. – Vilnius: Tyto alba, 2014, 80 p. (kaina tytoalba.lt el. parduotuvėje – 6,5 €)

Tai jau antrasis šio kūrinio vaikams leidimas (gerai iliustruojantis ir pokyčius leidyboje, ir šalies rinkoje: 1991 m. – 45 000, 2014 m. – 2 500 egz. tiražas).

senasis leidimas minkštu viršeliu

Pasakoje svarbiausia – ekologinė laikysena, vaikai mokomi saugoti gamtą. Algiukas, su šeima uogaudamas Čepkelių raiste, nuryja ypatingą spanguolę ir sutinka gamtos vaikus – vuoklių šeimyną, kuri čia atkeliavo iš Anglijos (nes jų namų teritorijoje buvo pastatyta karinė bazė). Gamta sužmoginta: „Paklausyk: liulantis, banguojantis žalsvai gelsvas raisto paviršius, sidabrinėm samanom apkaišytas, auksinėm žolėm ataustas, smaragdiniais lapų nėriniais padabintas, spanguolių rubinais nužertas, pasirodo, yra… Karalienės apsiaustas. ji sau galvą vaivorykštėm juosia, baltais, rožiniais, auksiniais plunksniniais debesimis kaišo, vietoj auskarų po žaibo zigzagą pasikabina…“ (p. 6–8). Netrūksta kūrybiškų sprendimų (žmonės turi Raudonąją knygą, vuokliai – Raudonąją skaistę), lingvistinių žaidimų. Ivanauskaitė rašo jautriai („Net drugeliai ant jo galvos apmirė suglaudę sparnelius ir pasidarė panašūs į mėlynas našlaites“, p. 13), jos magija šabloniška ir todėl neatrodo pavojinga, o paslaptingos aplinkos aprašymai tokie ilgi ir perkrauti, kad skaitant pasimiršta siužetas. Knygelė akivaizdžiai rašyta veikiant hipių judėjimo, pirmųjų ekologinių žygių Lietuvoje ir šaltojo karo, ginklavimosi įtakai – vuoklių motina giriasi marškinėliais su burtažodžiu „NO WAR“; nuolat akcentuojama, kad „atominių bombų bandymai naikina žemę, vandenį, orą, žolę“ (p. 14).

Iliustracijose kur kas labiau atsispinti autorės jaunystės ezoteriniai ieškojimai – jose ilganagiai personažai, fokusininkų skrybėlės ir kt. Derinamas jaukumas ir fantasmagoriškumas, – rezultatas įdomus ir labai ivanauskaitiškas, bet – neabejotina – ne kiekvieno skoniui.

Nors knygelė išraiškingai liudija per 20 metų esmingai išaugusias poligrafijos galimybes, paliktas didelis trūkumas – kaip ir ankstesniame leidime, iliustracijos makete išdėliotos kur papuola, todėl yra pernelyg „pačios sau“ ir teksto neiliustruoja (keista ir tai, kad į šį perleidimą įdėtos ne visos iliustracijos).

Vytautas V. Landsbergis. Dominykas Dvasių karalystėje: pasaka; dailininkas Gediminas Pranckevičius. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2014, 96 p. (kaina dominicus.lt el. parduotuvėje – 7,49 €)

Tai jau ketvirtoji knyga apie Dominyko nuotykius. Autoriaus pristatyti nereikia, netenka abejoti ir jo talentu pasakoti istorijas. Šioje netrūksta pasakinės retorikos („Kur dings arklys – pašoko, mostelėjo baltais karčiais ir jau lėks…“, p. 16), zoologiško šmaikštumo – arklys suima save į kanopas, fazanas siūlo mylimajai savo sparną ir širdį ir pan.

Siužetas: įsižeidęs kurmis nunuodija Dominyką, ir taip prasideda „dvasinė kelionė“ – jis sutinka močiutės Domicelės dvasią, mato pievoje gulintį savo kūną ir gedinčius draugus, kupranugaris raktininkas Petras aprodo rojų ir pragarą (kuriame gyvuliai alksta ir kenčia, mat nemoka vienas kitam padėti ir nusiraškyti aukštai augančių vaisių). Savo likimui pakeisti arklys turi mãža laiko (iki jo kūną užknis duobkasiai šernai), tad, gerosios močiutės patartas, skubiai keliauja pas krokodilą keltininką į Saturną – ne kad perkeltų Užmaršties upe, bet grąžintų atgal (motyvuojama tuo, kad persikėlus laukia „naujo gyvenimo pradžia“, o Dominykas juk dar ne viską Žemėje atlikęs). Aiškinama, kad „kai mirštama su dideliu sielvartu… Kai nebėra jėgų keliauti toliau… Tuomet išėjusiųjų dvasios lieka laukti, kol jas kas nors išvaduos, pasiims, prisimins“ (p. 77), taip nutiko Dominyko tėvams – jie yra beržo viršūnėje plevenančios „dvi gedinčios dvaselės“ (kurias arklys, be abejo, išvaduos). Po visų anapusinių nuotykių pasakoja: „Būdamas ten… pamačiau, pajutau, kad mirties nėra… Ir supratau, kad po šio gyvenimo prasideda kitas gyvenimas, ne mažiau įdomus negu šitas“ (p. 85). Taigi nors pasakojimas gražus (daug pasiaukojimo, net krikščioniškos išminties: „Mūsų miške sakoma labai paprastai – „dantis už dantį!“  – Tu teisus, buvo tokia vilkų taisyklė.. Bet ji jau seniai pasenusi“, p. 33), o baigiamosios išvados teisingos (meilė yra begalinė ir „niekada neturėtų būti liūdna, nes ji niekada nesibaigia…“, p. 91), pati pomirtinio gyvenimo samprata gerokai eklektiška (švelniai tariant). Žinoma, į pasaulį žvelgiantiems sekuliarizuotu žvilgsniu knyga atrodys jautrus ir netgi vykęs bandymas vaikams prabilti apie mirtį…

Šis tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2014 Nr. 11 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.