0

Ką perkame vaikams? (12) Čiurlionio interpretacijos

Praėjusį rudenį akys galėjo užkliūti už bulvarinės antraštės „Italai nusprendė vaikams nerodyti M. K. Čiurlionio paveikslų“. Kokių ir kodėl? Čia, deja, nesiaiškinsime (nes, kaip jau tikriausiai pastebėjote, tokių straipsnių pavadinimai vis rečiau atspindi juose pateikiamą informaciją – šis nėra išimtis…). Svarbiau, kad Lietuvoje manome kitaip ir kad Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) vis dar įkvepia naujoms interpretacijoms, darbams ir tekstams. Šįkart jie – vaikams.

2014_Isejau su Ciurlioniu

Išėjau su Čiurlioniu. Tuoj grįšiu; pasakojo Daina Kamarauskienė, iliustravo Julija Tolvaišytė-Leonavičienė. – Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2014, 30 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 6,69 €)

Tai pirmasis muziejaus sumanytos serijos „Mažųjų biblioteka“ leidinys ir pirma tokia knyga – į(si)lipanti į dailės klasiko piešinius, papildanti Čiurlionio pasteles naujomis linijomis bei tekstūromis. Drąsu!

c5fa2923370565.563237dc2effcf38e1d23370565.563237a505d319abbba23370565.563237cc277146ba76023370565.56323760caf19
Pasakotojas Vilkyšius supažindina su savu pasauliu: „Aš gyvenu čia. Turiu viską, ko reikia. Net truputėlį daugiau: tris saules, galybę žvaigždžių, keletą mėnulių. Čia medžiai išsiskleidžia kaip skėčiai, jeigu smarkiai lyja lietus. Turiu gėlę, kuri kai jai būna liūdna, – šoka.“ (Pasakojimas pirmuoju asmeniu ir knygos pavadinimas tarsi reikštų, kad Vilkyšius tapatintinas su Čiurlioniu.) „Aušta diena, ir „bičiuliai jau <…> žvalūs, švarūs, sapnus nusiprausę. Traukia kažkur iškilmingai išsirikiavę. <…> „Kokia čia šventė?“ – <…> Taigi saulė teka. Nauja diena prasideda. Einam su saulute pasisveikinti! Smagu kasdieną švęsti. Svarbu nepamiršti…“, – aktualizuojamas Čiurlionio mėgstamas saulės motyvas, išnaudojama didelio-mažo kaita ir žaismė.

c66c0b23370565.563237831d0e9f67a8c23370565.56323757910971041a523370565.563237834cd7e

Tai vienos dienos istorija, tinkama skaityti ir prieš miegą – mat, stojus vakarui, tamsėja ir knygelės spalvos, o Vilkyšius gražiai atsisveikina: „Letenėlės nuo rasos sušlapo. Net ausų galiukai sudrėko. Gerai, praustis nereikės. Tyliai lendu į savo guolį ir žiūriu, kaip darosi vis tamsiau ir tamsiau. <…> Bet žinau, kad rytoj vėl bus pradžia… Labanakt…“ Pabaigoje dar pateikiama Čiurlionio biografija – trumpai ir (vaikui) suprantamai. Tai išties „pirmoji Lietuvoje knyga vaikams apie M. K. Čiurlionį“: tikra paveikslėlių knyga ir tikra interpretacija, atlikta galvojant apie jos adresatą.

 

2015_Siandien karaliai mums pasakas seka

Milda Pleitaitė, Kazimieras Momkus. Šiandien karaliai mums pasakas seka; pagal M. K. Čiurlionio paveikslus; su Roko Zubovo CD M. K. Čiurlionio kūriniai fortepijonui. – Vilnius: M. K. Čiurlionio namai, 2015, 48 p. (knygos teirautis mkcnamai.lt)

Dar viena naujiena – „pirmoji pasakų knyga, sukurta pagal M. K. Čiurlionio paveikslus. Pasakos skirtos įvairaus amžiaus vaikams ir jų tėveliams“. Ir šioje siekiama tarsi įžengti į Čiurlionio kūrinius, taigi – juos priartinti, leisti „pažvelgti į dailininko kūrybą kitokiu žvilgsniu“. Visgi, geriau būtų buvę ne „kitokiu“, o čiurlionišku, ir konkretesnei skaitytojų amžiaus kategorijai. Būtent auditorijos aspektas apsunkina knygos vertinimą: jei vaikams – per lėta iliustracijų kaita, per daug lyrizmo, rakursų, per klampūs sakiniai biografiniame Čiurlionio aprašyme; jei vyresniems – per mažai meninės išmonės ir per daug saldumo („Gerai, kad medžio drevėj gyvenanti voveraitė tokia draugiška. Tegu jie nors ir visą dieną medžio viršūnėje svečiuojasi. Netrukdo nesibaigiančios šnekos ruošai. Ji tik iškiša savo smailutes ausytes, pasiklauso, krypteli galvutę ir toliau darbus dirba. Ruduo jau po truputį vis arčiau drevės artinasi. O tada ir žiemužė. Daug darbų pūstauodegės laukia“, p. 21). Knygą sudarantys trylika tekstų (vienas paveikslas – viena trumpa pasaka) nėra lygios meninės vertės: pradžioje kiek sustingę, vėliau jau pagaulesni, žaismingesni, suskambantys ne tik autorinėmis, bet ir čiurlioniškomis intonacijomis (ypač paskutinėje „pasakoje“ – gal kad interpretuota autobiografinė Čiurlionio medžiaga?). Sakmiška atmosfera patraukia ir su paslaptingais, vizionieriškais paveikslais susilieja pasakojimai „Kodėl saulė pamilo pušį?“, „Tiltai“, „Veidrodis“, „Kregždė“. Pridedamas CD – didžiulis leidinio privalumas, keturiolika Roko Zubovo atliekamų kompozicijų fortepijonui suteikia skaitymui nuotaiką, harmonizuoja.

Aleksandras Benua yra sakęs, kad „Čiurlionis daro kažkokį „literatūrinį“ įspūdį, kad jo paveikslus reikia skaityti eilutė po eilutės“. Šios naujos knygos tam – puiki galimybė. Čiurlionis čia spalvingas, turiningas, gilus ir nuotaikingas; tai ir atsvara plastikinėms „vertybėms“, ir proga susipažinti su nuostabaus autoriaus kūriniais (jei ankstesnės tėvų pažintys paliko slogų įspūdį apie M. K. Č. kūrybą – vadinas, atėjo metas šį stereotipą keisti ar bent jau papildyti), o tuomet visiems drauge – į muziejų.

artuma-ikona_lt_LT

Tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2016 Nr. 5 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

Reklama
0

Ką perkame vaikams? Trumpas gidas (5)

Vaikai nėra izoliuoti nei nuo „suaugusiųjų gyvenimo“, nei pasaulio tvarkos dėsnių, – gimimo ir mirties. Prie šių klausimų prisiliesti – vaikui suprantamu būdu – labiausiai padeda pasakos. Tad šįkart – keletas pastabų apie pernykštes knygas, reprezentuojančias (ir) būtinius klausimus (daugiausia dėmesio skiriant pasaulėžiūriniams siužeto aspektams, kad tėvai patys susidarytų nuomonę apie tekstų tinkamumą jų vaikams).

2014_Stebuklinga spanguole

Jurga Ivanauskaitė. Stebuklinga spanguolė: pasaka; iliustravo autorė. – Vilnius: Tyto alba, 2014, 80 p. (kaina tytoalba.lt el. parduotuvėje – 6,5 €)

Tai jau antrasis šio kūrinio vaikams leidimas (gerai iliustruojantis ir pokyčius leidyboje, ir šalies rinkoje: 1991 m. – 45 000, 2014 m. – 2 500 egz. tiražas).

spanguole 1 leidimas

senasis leidimas minkštu viršeliu

Pasakoje svarbiausia – ekologinė laikysena, vaikai mokomi saugoti gamtą. Algiukas, su šeima uogaudamas Čepkelių raiste, nuryja ypatingą spanguolę ir sutinka gamtos vaikus – vuoklių šeimyną, kuri čia atkeliavo iš Anglijos (nes jų namų teritorijoje buvo pastatyta karinė bazė). Gamta sužmoginta: „Paklausyk: liulantis, banguojantis žalsvai gelsvas raisto paviršius, sidabrinėm samanom apkaišytas, auksinėm žolėm ataustas, smaragdiniais lapų nėriniais padabintas, spanguolių rubinais nužertas, pasirodo, yra… Karalienės apsiaustas. ji sau galvą vaivorykštėm juosia, baltais, rožiniais, auksiniais plunksniniais debesimis kaišo, vietoj auskarų po žaibo zigzagą pasikabina…“ (p. 6–8). Netrūksta kūrybiškų sprendimų (žmonės turi Raudonąją knygą, vuokliai – Raudonąją skaistę), lingvistinių žaidimų. Ivanauskaitė rašo jautriai („Net drugeliai ant jo galvos apmirė suglaudę sparnelius ir pasidarė panašūs į mėlynas našlaites“, p. 13), jos magija šabloniška ir todėl neatrodo pavojinga, o paslaptingos aplinkos aprašymai tokie ilgi ir perkrauti, kad skaitant pasimiršta siužetas. Knygelė akivaizdžiai rašyta veikiant hipių judėjimo, pirmųjų ekologinių žygių Lietuvoje ir šaltojo karo, ginklavimosi įtakai – vuoklių motina giriasi marškinėliais su burtažodžiu „NO WAR“; nuolat akcentuojama, kad „atominių bombų bandymai naikina žemę, vandenį, orą, žolę“ (p. 14).

Screen Shot 2015-03-06 at 12.59.12Iliustracijose kur kas labiau atsispinti autorės jaunystės ezoteriniai ieškojimai – jose ilganagiai personažai, fokusininkų skrybėlės ir kt. Derinamas jaukumas ir fantasmagoriškumas, – rezultatas įdomus ir labai ivanauskaitiškas, bet – neabejotina – ne kiekvieno skoniui.

jurgadail5_1_iliustr2a

Nors knygelė išraiškingai liudija per 20 metų esmingai išaugusias poligrafijos galimybes, paliktas didelis trūkumas – kaip ir ankstesniame leidime, iliustracijos makete išdėliotos kur papuola, todėl yra pernelyg „pačios sau“ ir teksto neiliustruoja (keista ir tai, kad į šį perleidimą įdėtos ne visos iliustracijos).

2014_Dominykas Dvasiu karalysteje

Vytautas V. Landsbergis. Dominykas Dvasių karalystėje: pasaka; dailininkas Gediminas Pranckevičius. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2014, 96 p. (kaina dominicus.lt el. parduotuvėje – 7,49 €)

Tai jau ketvirtoji knyga apie Dominyko nuotykius. Autoriaus pristatyti nereikia, netenka abejoti ir jo talentu pasakoti istorijas. Šioje netrūksta pasakinės retorikos („Kur dings arklys – pašoko, mostelėjo baltais karčiais ir jau lėks…“, p. 16), zoologiško šmaikštumo – arklys suima save į kanopas, fazanas siūlo mylimajai savo sparną ir širdį ir pan.

DDK2-500x500

Siužetas: įsižeidęs kurmis nunuodija Dominyką, ir taip prasideda „dvasinė kelionė“ – jis sutinka močiutės Domicelės dvasią, mato pievoje gulintį savo kūną ir gedinčius draugus, kupranugaris raktininkas Petras aprodo rojų ir pragarą (kuriame gyvuliai alksta ir kenčia, mat nemoka vienas kitam padėti ir nusiraškyti aukštai augančių vaisių). Savo likimui pakeisti arklys turi mãža laiko (iki jo kūną užknis duobkasiai šernai), tad, gerosios močiutės patartas, skubiai keliauja pas krokodilą keltininką į Saturną – ne kad perkeltų Užmaršties upe, bet grąžintų atgal (motyvuojama tuo, kad persikėlus laukia „naujo gyvenimo pradžia“, o Dominykas juk dar ne viską Žemėje atlikęs). Aiškinama, kad „kai mirštama su dideliu sielvartu… Kai nebėra jėgų keliauti toliau… Tuomet išėjusiųjų dvasios lieka laukti, kol jas kas nors išvaduos, pasiims, prisimins“ (p. 77), taip nutiko Dominyko tėvams – jie yra beržo viršūnėje plevenančios „dvi gedinčios dvaselės“ (kurias arklys, be abejo, išvaduos). Po visų anapusinių nuotykių pasakoja: „Būdamas ten… pamačiau, pajutau, kad mirties nėra… Ir supratau, kad po šio gyvenimo prasideda kitas gyvenimas, ne mažiau įdomus negu šitas“ (p. 85). Taigi nors pasakojimas gražus (daug pasiaukojimo, net krikščioniškos išminties: „Mūsų miške sakoma labai paprastai – „dantis už dantį!“  – Tu teisus, buvo tokia vilkų taisyklė.. Bet ji jau seniai pasenusi“, p. 33), o baigiamosios išvados teisingos (meilė yra begalinė ir „niekada neturėtų būti liūdna, nes ji niekada nesibaigia…“, p. 91), pati pomirtinio gyvenimo samprata gerokai eklektiška (švelniai tariant). Žinoma, į pasaulį žvelgiantiems sekuliarizuotu žvilgsniu knyga atrodys jautrus ir netgi vykęs bandymas vaikams prabilti apie mirtį…

DDK4-500x500DDK3

artuma-ikona_lt_LT

Šis tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2014 Nr. 11 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

0

Ką perkame vaikams? Trumpas gidas (4)

Kokią suaugusieji turi teisę nurodinėti, kas vaikams turi būti gražu, kas tinkama ir vertinga jiems skaityti?

Apie kritikų bergždžias pastangas nemažai mąstė Gendrutis Morkūnas. Tik patys vaikai gali suprasti vaikiškas knygas, jie intuityviai pamėgsta kai kurių knygų personažus (kad ir pasmerktus „nieko neišmanančių“ kritikų), – rašė jis. Tokia ir yra vienu žingsneliu priekyje einančiojo dalia: imti, kitąkart, ir šauti pro šalį, suklysti vertinant. Tačiau čia pamirštama tiesa, kad kritikas – tai literatūrą mylintis ir ypatingai daug skaitantis asmuo (2012 m. duomenys: Lietuvoje suaugusieji per dieną knygų skaitymui skiria 17 min.). Kompromisinė nuostata gali būti tokia: vaikiškos knygos turi (į)tikti ne suaugusiems, bet „ir suaugusiems“. Geri tekstai pačia bendriausia prasme – nenuobodžiai kalbantys apie amžinus dalykus, bet kaskart įgyjantys naujas prasmes ir kontekstus. Tokie, kurie, skaitant drauge, ir tėvams neliktų nebylūs, – kitaip tariant, būtų meistriškai sumanyti ir turėtų kelis prasminius lygmenis. O nuo nevykusios, vaiko kalbą imituojančios intonacijos, plagiato, lėkštų sakinių literatūrą reikia ginti, nesvarbu, kokio amžiaus žmonėms ji skirta. Be to, kalbant apie vaikų literatūrą, kuri apskritai skirta lavinimui (skaitymo, žodyno, dėmesio sukoncentravimo) – visada galime taikyti ir „darbo iš širdies“ kriterijų. Su tokiomis nuostatomis ir pavartykime dvi knygeles apie katinus.

Saulius Kargaudas. Rainio išdaigos: eilėraščiai; iliustravo Gintaras Jocius. – Vilnius: Alma littera, 2013, 24 p. (kaina pegasas.lt el. parduotuvėje – 20,69 Lt)

2014_Rainio isdaigos

Šį leidinį (vasarą) teko surasti „Pegaso“ knygyno vaikų knygų perkamiausiųjų dešimtuke, o suradus – gerokai nustebti.

Pegaso perkamiausios vasara 2014

Retai kada populiarumu mėgaujasi naujas, visai negirdėtas autorius (ir knyga apie jį nieko nepraneša; tyli net internetas). Juo labiau, kad ir paeiliavimas – toks truputį „beveidis“, anonimiškai neį(si)pareigojantis, nepaliekantis gilesnio įspūdžio: „Ir mamos, ir tėčio klausė / Ir Vytukas, ir Ona, / Štai kodėl čia atsikraustė / Katinėlis – dovana. // Jau geriau nei koks saldainis / Ar pabliaunanti meška – / Tikras katinėlis Rainis / Daug geriau mums už bet ką!!!“ („Kalėdų katinėlis“, p. 3); „Gaisrininkų ekipažas / Rainio gelbėti atvyko! / Kur tas katinėlis mažas? / Tas aukštalipys išdykęs?“ (p. 22) ir pan. Tiesa, esama humoro: „Ta medžioklė – gal ir nieko, / Bet kai grobis toks nartus, / Jau geriau medžioti sliekus / Arba kilimo kutus“ (p. 11), situaciją šiek tiek gelbsti ir sumanyta lavinamoji užduotis („O kad nuotykiai būtų dar įdomesni, piešinėliuose ieškok pasislėpusio nenuoramos peliuko. Būk atidus, ir be vargo jį surasi!“). Opiausias yra paveikslėlių klausimas. Iliustravęs tokius kanoninius kūrinius kaip Justino Marcinkevičiaus Grybų karas, Voro vestuvės, šįkart žinomas dailininkas pasirinko ne mišrią techniką, o eklektišką pačią iliustravimo strategiją. T. y. dalis iliustracijų piešta akvarele, didesnioji – kompiuteriu. Kas antras puslapis atrodo (vaizdavimo stiliaus prasme) tarsi pieštas skirtingų dailininkų, be to, personažų veidai nepatraukliai prirausvinti, šypsenos – dirbtinės. Taigi bendrai kūrybos rezultatas paskaitomas, bet… labai prėskas.

Kargaudas_Rainio isdaigos3

Kargaudas_Rainio isdaigos2

kompiuteriu pieštos

FOT67C7

akvarele pieštosios – gerokai subtilesnės

 

Ayano Imai. Batuotas Katinas; iliustracijos autorės. Iš anglų kalbos vertė Tomas Einoris. – Vilnius: Nieko rimto, 2014, 28 p. (kaina niekorimto.lt el. parduotuvėje – 16,99 Lt)

Batuotas Katinas_2014

Ne, tai ne Šarlio Pero pasaka! Klasikinę, visiems žinomą pasaką jauna (g. 1980) iliustratorė seka savitu būdu: viena vertus, naujoviškai ir šmaikščiai, antra vertus – atpažįstamai. Originaliame pavadinime anglų kalba šis žaidybinis santykis su garsiąja pasaka atsispindi kur kas geriau: Batuotas Katinas yra „Puss in Boots“, o Imai savo istoriją pavadino „Puss and Boots“ – taigi „taip pačiai“, bet tik iš pirmo žvilgsnio!.. Nėra ir malūnininko bei trijų jo sūnų.

Batuotas_minta

Čia kalbama apie rinkos kūrimą: įžvalgus katinas įgyvendina sumanymą, padedantį jo šeimininkui batsiuviui nebankrutuoti: „Kai katinas grįžo su naujais batais, siaubūnui jie baisiai patiko, ir jis nutarė, kad būtų neblogai turėti batus kiekvienam padarui, į kurį jis gali pasiversti“ (p. 11).

Screen Shot 2015-02-10 at 12.49.24

Iliustracijos pagaulios ir labai dailios (aplinkos detalės šiek tiek susimbolintos); pasakojimas nenuobodus, bet, tiesa, ir neilgas. Tai universali paveikslėlių knyga, tinkama tiek pavartymui, tiek ir besimokančiajam skaityti (tekstas atspaustas aiškiu, stambiu šriftu). Rekomenduotina knyga – kaip ir kita Imai istorija apie šunelį Česterį (Česteris).

artuma-ikona_lt_LT

Šis tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2014 Nr. 9 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.