Mokome abėcėlės: Mano pirmoji abėcėlė (2016)

Mano pirmoji abėcėlė, iliustravo Inesa Gervė. – Kaunas: Vaiga, 2016, 32 p.

Knygą išleido „Vaiga“, turinti ypatingai blogą vardą leidybos pasaulyje, pagarsėjusi ir antipremijomis, o pastaruoju metu, iliustruotų knygų pasiūlai ir kokybei ženkliai šoktelėjus, persiorientavusi į lavinamųjų knygų leidyklą-kepyklą*.

Taigi prireikė šiek tiek laiko, kad Mano pirmoji abėcėlė būtų atsiversta be subjektyvių išankstinių nuostatų ir pamatyta kaip autorinis kūrinys. Knyga maloniai spalvinga, marga, raidės – tiesiogine prasme išmargintos.

Smagu, kad Inesa Gervė pasirinko nupiešti tokių objektų, kurie ir nenudėvėti (hamakas, herbas), ir nesenamadiški (lėktuvas, fabrikas, fontanas, fotoaparatas); čiukčius prie „Č“ pasirodė gana netikėtas sprendimas, kita vertus, papildantis prie „E“ esantį eskimą.

Ši abėcėlė – visai be teksto: lietuviškų raidžių, didžiųjų ir mažųjų, vaizdinė „enciklopedija“; 2018 m. išleistas atnaujintas knygos variantas universalesnis amžiaus požiūriu, nes jame pridėti ir skiemenuoti žodžiai (knygelę aptarė ją pamėgusios Lieknos bitės). O kai kurie puslapiai – beveik visai tušti, tyliai bylojantys apie lietuviškos ortografijos specifiką (kažkada juk vis tiek rašysime be nosinių raidžių žodžių šaknyse?).

Knygos vertę sudaro jos paprastumas ir kokybiška meninė raiška – savitas, vientisas, išbaigtas dailininkės darbas (tai jau savaime vertybė! Net jei iliustratorės ir jūsų skoniai ne visai sutampa). Inesa Gervė parengė ir interaktyvią abėcėlę („Android“ operacinei sistemai).

*Kodėl leidykla-kepykla? Toks apibūdinimas gali pasirodyti užgaulokas, tačiau leidyklos požiūrį į autorinį darbą ir kūrybiškumo vertę reprezentuoja jų pačių internetinis puslapis: galime sužinoti prekės aukštį ir plotį, bet niekur nerasime autoriaus pavardės. O juk į darbą buvo įdėta tiek idėjų ir širdies!

Ką perkame vaikams? Trumpas gidas (2)

Hansas Christianas Andersenas…

Jis tiek davė vaikų literatūrai apskritai ir literatūrinei pasakai konkrečiai, jog Tarptautinei vaikų knygų dienai švęsti pasirinktas jo gimtadienis (balandžio 2-oji), o Anderseno medalis (kartais vadinamas „mažuoju Nobeliu“) tebėra pats svarbiausias iš apdovanojimų, teikiamų vaikų rašytojams ir dailininkams. Visas pasaulis pamilo šį neišvaizdų keistuolį už subtilias jo pasakas. Pamilo ir leidėjai, tik dėl kitų priežasčių… Todėl tęsiame trumpą gidą po plačias lentynas.

Kokia prasmė kalbėti apie blogas knygas? Argi nepakaktų išvardinti gerąsias? „Nepakaktų, nes blogos knygos vagia laiką“, – Vilniaus knygų mugėje akcentavo Kęstutis Urba, žinomiausias vaikų literatūros specialistas Lietuvoje. Tęsiant mintį, blogos knygos vagia ir pinigus – ne kiekviena šeima galės sau leisti įsigyti dar vieną Anderseno knygą, kai lentynoje jau guli kažkas andersenišku pavadinimu. Tą kažką ir apžiūrėkime.

Gražiausios Anderseno pasakos. Iš prancūzų kalbos vertė Margarita Šeškuvienė; iliustravo Jean-Noël Rochut. – Kaunas: Vaiga, 2013, 224 p. (kaina vaiga.lt el. parduotuvėje – 29 Lt)

Formaliai žiūrint (ir ieškant knygos ikimokyklinukui), knyga turi du privalumus: trumpos, stambiu šriftu atspausdintos istorijos ir gausios iliustracijos, kuriose – Anderseno sukurti personažai. O kas dar? Daugiau nieko! Tai ypatingai skurdžia kalba atpasakoti, iki koktumo sutrumpinti 25 pasakų siužetai, iš kurių eliminuoti psichologiniai veikėjų išgyvenimai ir moraliniai pasirinkimai, ryšys tarp veiksmų ir pasekmių. Jokių poteksčių ir jokio anderseniškojo svajingumo. „Apkaltinta raganavimu, ji buvo nuteista sudeginti ant laužo. Kalėjimo vienutėje jai davė numegztus marškinius ir likusias dilgėles; karalaitė galėjo tęsti darbą, nors beveik neturėjo vilties kada nors pamatyti savo brolius. Bausmės vykdymo dieną broliai ją rado ir, pavirtę laukinėmis gulbėmis, skraidė virš vežimo“ („Laukinės gulbės“, p. 108) – daugiau panašumo su policijos raportu, o ne Anderseno plunksna. „Čia daroma dvejopa skriauda: ir Andersenui, ir tiems, kurie tą knygutę nupirktų. Perskaitęs ją gali manyti, kad Andersenas visai nemokėjo rašyti pasakų, kuomet po teisybei jis gerai jas rašė“, – Kazys Grinius 1905 m. „Varpe“ rašė apie leidinį, pasirodžiusį iš skurdo (ir spaudos draudimo metu); šiandien gi tokie leidžiami iš gobšumo. Apgaulės būdu, Anderseną afišuojant ant viršelio (bet ne kaip autorių! Mat tekstą atpasakojo kažkokia Agnès Wanderwiele, kurios pavardė nepatenka į bibliografinius duomenis), knygą spausdinant Kinijoj, sukuriamas paklausus produktas. Jei šį beviltišką ir glebų tekstą leidėjas išdrįso pavadinti „Gražiausiomis Anderseno pasakomis“, kodėl tad nedrįstama pavadinti to ciniška Anderseno profanacija?

Kitas žadą atimantis dalykas – šios knygos iliustracijos. Išties, tokių įdomybių dar neteko matyti. Pirmoji iliustracija iš pasakos apie Coliukę, antroji – iš „Laukinių gulbių“:

Tai kartojasi visoje knygoje. Taigi, adaptuotos iliustracijos adaptuotoms pasakoms..?

Nuoširdžiai nerekomenduojame: geriau jokio teksto negu toks. Knygoje nutylėta (dar vienas nesąžiningo verslo bruožas), bet tai, deja, jau antras knygos leidimas (pirmas 2011, libis.lt informacija). Kaip šaunu būtų, jei tokių knygų pirkėjų mažėtų, ir trečiasis tiražas nebepasirodytų…

 

Hans Christian Andersen. Pasakos [Coliukė. Undinėlė. Bjaurusis ančiukas. Laukinės gulbės. Lakštingala]. Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė; dailininkė Kaarina Kaila. – Vilnius: Nieko rimto, 2014, 152 p. (kaina niekorimto.lt el. parduotuvėje – 27,99 Lt)

Leidyklos el. svetainėje yra galimybė šią knygą (ne tik šią) „pavartyti“. Reikia pasakyti, realybėje ji – dar gi gražesnė.

 

Suomės Kailos iliustracijos (kiekviename atvarte – bent po vieną) subtiliai papildo tekstų lyriškumą ir paslaptingumą; neužgožia savąja interpretacija, ir, kas retai pasitaiko – nenusaldina Anderseno personažų, kurių dažniausi bruožai – kantrybė, širdies gerumas, pamaldumas. Taip! Labiausiai nustebsite skaitydami taip labai visiems pažįstamą pasaką – „Laukines gulbes“. Teksto įtaigumas tikrai kitoks, kuomet naujame vertime Dievo vardas rašomas didžiąja raide, Elzytės tikėjimas tampa pasitikėjimu Viešpačiu, anoniminis visagalis – geruoju Dievu (kuriam karštai meldžiamasi kas vakarą)…

Įvado autorės žodžiais kviečiu: „Neuždarykime Anderseno vaikystėje. Skaitykime jį ir suaugę. Ypač suaugę.“ Ir ypač – verstas iš originalo kalbos, perteikiančias tikrąsias pasakininko idėjas. Mat daugybę kartų išauginęs Balčikonio vertimas buvo atliktas iš tarpinės – vokiečių – kalbos, be to, redaguotas ir kupiūruotas pagal komunizmo cenzūros principus (pvz., iš „Undinėlės“ dingęs smilkymas bažnyčioje ir pan. religiniai dalykai). Rekomenduojame; tiesa, dėl savotiško pasakų „netrumpumo“ knyga tinkamesnė mokyklinio amžiaus vaikams, o skaitymui su jaunesniais labai tiktų kitos – pavieniui, kaip paveikslėlių knygos – „Nieko rimto“ leidyklos išleistos pasakos („Skiltuvas“, „Coliukė“, „Mergaitė su degtukais“ ir pan.).

 

 

 

Šis tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2014 Nr. 4 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

Ką perkame vaikams? Trumpas gidas (1)

„Auksas ir pelenuose žiba“ – taikliai byloja patarlė. Bet ir antraip: „Ne viskas auksas, kas auksu blizga“ – ir kalbant apie vaikams skirtą literatūrą, deja, daug aktualesnė yra ši antroji. Aktualesnė, nes paprastai knygas su vaikais skaitome ne knygyne, bet namuose, – jau po įsigijimo. Šiandien, kai knygų prekystaliai spalvomis ir viršelių žvilgiu traukia akį kaip niekad, kyla praktiniai klausimai: kaip nepasimesti tėvams ir seneliams gausioje pasiūloje? Kokius pavojus ir nusivylimus kartais maskuoja patraukli prekinė išvaizda? Kas apskritai vyksta vaikams leidžiamų knygų rinkoje Lietuvoje? Siūlome savo skaitytojams trumpą vaikiškų knygelių pirkimo gidą pelams nuo grūdų atskirti. Tikslas – ne perskaityti visas knygynų naujienas (nors bus stengiamasi), o lavinti tėvų-pirkėjų kritišką žiūrą, sveiką jų priekabumą.

Pradėkime nuo knygos nugarėlės teksto ir paprasto pavyzdžio. Bernardinai.lt portale, šalia suaugusiųjų literatūros naujienoms skirtos skilties „Lentyna“, jau esama ir vaikų lektūrai dedikuotos „Lentynėlės“, – tai sveikintina iniciatyva. O pavyzdys toks: sausio pradžioje čia, viena greta kitos atsirado dvi visiškai skirtingos, labai nelygiavertės knygos, aprašytos vienodai patraukliai. Abu aprašomieji tekstai – reklaminiai. Mat šiandien internetinė žiniasklaida kuria vis mažiau informacinio turinio ir vis dažniau perspausdina: pranešimus spaudai, kitus šališkus („patys apie save“) tekstus. Publikuoja ir minėtas leidyklų savireklamas nuo knygų nugarėlių (neabejoju, jog dauguma skaitytojų tai identifikuoja). Ar tai blogai? Didžioji painiava atsiranda, kai greta šių reklamos perspaudų įterpiama viena kita autorinė kritinė apžvalga – tuomet paprastam mirtingajam (t. y. ne filologui) tampa sunku susivokti, kuriame gi tekste mintis reiškia tas, kuris realiai skaitė knygą, o kur – savo prekę giria leidėjas. Grįžkime prie gretimųjų knygų ir jas palyginkime.

Pasakų lobynas. Iš anglų kalbos vertė Vita Šileikienė; iliustracijos: Mirela Tufan, Omar Aranda, Anton Petrov, Suzie Byrne, Melissa Webb, Stevie Mahardhika, Brijbasi. – Kaunas: Vaiga, 2013, 193 p. (kaina vaiga.lt el. parduotuvėje – 39 Lt)

„Pasakų lobynas“ – tobulas pavyzdys, kaip lobstama iš knygų. Tai rinkinys iš aštuonių pasakų, jame „perskaitysite kelias tradicines pasakas iš vokiečių brolių Grimų leidinių <…>, nukeliausite į dano Hanso Kristiano Anderseno sukurtą stebuklų šalį <…>. Nesvarbu, kieno jos sukurtos <…>. Stengėmės, kad šio rinkinio pasakos būtų kaip galima autentiškesnės, nors kiekvienas pasakotojas perteikia jas savitai“ (p. 6) – o perteikia taip „savitai“, kad leidėjas net pamiršo paminėti jų pavardes! Jei ne cituota pretenzija į „autentiškumą“, prikibti būtų sunkiau; dabar gi užteks paminėti, kad nėra kito motyvo pasakas „perteikinėti“ kaip tik vengimas mokėti autorių teisių mokesčius. „Vaiga“, skandalingai pagarsėjusi leidinių nekultūringumu, šįkart netgi nustebino – paminėdama iliustratorių pavardes. Tikrai daug kritikų priverkta dėl Walto Disney’aus įtakoje kurtų, klišėmis tapusių iliustracijų. Šio „lobyno“ iliustracijos ir tiek netempia, nes, pvz., gamta sukurta kompiuteriu dedant vienos gėlės šabloną prie kitos… Nėra abejonės: piešiniai spalvingi, vaikas šią knygą į rankas čiups su dideliu entuziazmu – bet su tokia estetika jo skonio nepalavinsi. Nerekomenduojame (nebent nepasitikite savo atžala ir baiminatės, kad nepakaks nuovokos suprasti pasakų originalus – pvz., iš brolių Grimų autorinių redakcijų).

Carlo Collodi. Pinokio nuotykiai: medinuko istorija [apysaka-pasaka]. Iš italų kalbos vertė Audrius Musteikis; dailininkas Kęstutis Kasparavičius. – Vilnius: Nieko rimto, 2014, 144 p. (kaina niekorimto.lt el. parduotuvėje – 29,99 Lt)

Tai puiki knyga nuo pirmo iki paskutinio puslapio, didaktiką joje atsveria smalsaus nenuoramos patiriamų nuotykių lavina ir puikus humoras. Vyksta nuostabus tapsmas – medinukas (egocentriško vaiko įvaizdis) perpranta savo silpnybes, mokosi, ir galiausiai tampa tikru berniuku tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Liūdna skaičiuoti, kiek dešimtmečių prireikė, kad galėtume skaityti visame pasaulyje mėgiamą kūrinį – ir gimtąja kalba, ir verstą iš originalo, ir vertingai iliustruotą. Pirmą kartą apie Pinokį lietuviai skaitė 1926 m. – tuomet tekstas buvo išverstas iš prancūzų kalbos. Vėliau sekė ne viena publikacija Aldonos Liobytės vertimo iš… lenkų kalbos. Šis 2014 m. leidinys – džiugus įvykis ir sektinas leidybos praktikos pavyzdys, pasižymintis kokybiška poligrafija, sąžiningu informavimu, jog tai antrasis leidimas (pirmas 2002 m., bet su juodai baltais ir ne taip gausiais Kasparavičiaus piešinėliais), o iš visų ankstesnių bandymų dar išsiskiria meniškomis, didelėmis ir detaliomis, daugybės šalių vaikams atpažįstamo lietuvių dailininko iliustracijomis. Tai vaikų literatūros klasika; leidinys, kuris be priekaištų (pagaliau!) ir kuris nepasens. Rekomenduojame!

2002 m. leidimas su juodai baltomis iliustracijomis

Šis tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2014 Nr. 3 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.