Kokią suaugusieji turi teisę nurodinėti, kas vaikams turi būti gražu, kas tinkama ir vertinga jiems skaityti?
Apie kritikų bergždžias pastangas nemažai mąstė Gendrutis Morkūnas. Tik patys vaikai gali suprasti vaikiškas knygas, jie intuityviai pamėgsta kai kurių knygų personažus (kad ir pasmerktus „nieko neišmanančių“ kritikų), – rašė jis. Tokia ir yra vienu žingsneliu priekyje einančiojo dalia: imti, kitąkart, ir šauti pro šalį, suklysti vertinant. Tačiau čia pamirštama tiesa, kad kritikas – tai literatūrą mylintis ir ypatingai daug skaitantis asmuo (2012 m. duomenys: Lietuvoje suaugusieji per dieną knygų skaitymui skiria 17 min.). Kompromisinė nuostata gali būti tokia: vaikiškos knygos turi (į)tikti ne suaugusiems, bet „ir suaugusiems“. Geri tekstai pačia bendriausia prasme – nenuobodžiai kalbantys apie amžinus dalykus, bet kaskart įgyjantys naujas prasmes ir kontekstus. Tokie, kurie, skaitant drauge, ir tėvams neliktų nebylūs, – kitaip tariant, būtų meistriškai sumanyti ir turėtų kelis prasminius lygmenis. O nuo nevykusios, vaiko kalbą imituojančios intonacijos, plagiato, lėkštų sakinių literatūrą reikia ginti, nesvarbu, kokio amžiaus žmonėms ji skirta. Be to, kalbant apie vaikų literatūrą, kuri apskritai skirta lavinimui (skaitymo, žodyno, dėmesio sukoncentravimo) – visada galime taikyti ir „darbo iš širdies“ kriterijų. Su tokiomis nuostatomis ir pavartykime dvi knygeles apie katinus.
Saulius Kargaudas. Rainio išdaigos: eilėraščiai; iliustravo Gintaras Jocius. – Vilnius: Alma littera, 2013, 24 p. (kaina pegasas.lt el. parduotuvėje – 20,69 Lt)
Šį leidinį (vasarą) teko surasti „Pegaso“ knygyno vaikų knygų perkamiausiųjų dešimtuke, o suradus – gerokai nustebti.
Retai kada populiarumu mėgaujasi naujas, visai negirdėtas autorius (ir knyga apie jį nieko nepraneša; tyli net internetas). Juo labiau, kad ir paeiliavimas – toks truputį „beveidis“, anonimiškai neį(si)pareigojantis, nepaliekantis gilesnio įspūdžio: „Ir mamos, ir tėčio klausė / Ir Vytukas, ir Ona, / Štai kodėl čia atsikraustė / Katinėlis – dovana. // Jau geriau nei koks saldainis / Ar pabliaunanti meška – / Tikras katinėlis Rainis / Daug geriau mums už bet ką!!!“ („Kalėdų katinėlis“, p. 3); „Gaisrininkų ekipažas / Rainio gelbėti atvyko! / Kur tas katinėlis mažas? / Tas aukštalipys išdykęs?“ (p. 22) ir pan. Tiesa, esama humoro: „Ta medžioklė – gal ir nieko, / Bet kai grobis toks nartus, / Jau geriau medžioti sliekus / Arba kilimo kutus“ (p. 11), situaciją šiek tiek gelbsti ir sumanyta lavinamoji užduotis („O kad nuotykiai būtų dar įdomesni, piešinėliuose ieškok pasislėpusio nenuoramos peliuko. Būk atidus, ir be vargo jį surasi!“). Opiausias yra paveikslėlių klausimas. Iliustravęs tokius kanoninius kūrinius kaip Justino Marcinkevičiaus Grybų karas, Voro vestuvės, šįkart žinomas dailininkas pasirinko ne mišrią techniką, o eklektišką pačią iliustravimo strategiją. T. y. dalis iliustracijų piešta akvarele, didesnioji – kompiuteriu. Kas antras puslapis atrodo (vaizdavimo stiliaus prasme) tarsi pieštas skirtingų dailininkų, be to, personažų veidai nepatraukliai prirausvinti, šypsenos – dirbtinės. Taigi bendrai kūrybos rezultatas paskaitomas, bet… labai prėskas.
Iliustracijos, pieštos kompiuteriu.
Akvarele pieštosios – gerokai subtilesnės.
Ayano Imai. Batuotas Katinas; iliustracijos autorės. Iš anglų kalbos vertė Tomas Einoris. – Vilnius: Nieko rimto, 2014, 28 p. (kaina niekorimto.lt el. parduotuvėje – 16,99 Lt)
Ne, tai ne Šarlio Pero pasaka! Klasikinę, visiems žinomą pasaką jauna (g. 1980) iliustratorė seka savitu būdu: viena vertus, naujoviškai ir šmaikščiai, antra vertus – atpažįstamai. Originaliame pavadinime anglų kalba šis žaidybinis santykis su garsiąja pasaka atsispindi kur kas geriau: Batuotas Katinas yra „Puss in Boots“, o Imai savo istoriją pavadino „Puss and Boots“ – taigi „taip pačiai“, bet tik iš pirmo žvilgsnio!.. Nėra ir malūnininko bei trijų jo sūnų.
Čia kalbama apie rinkos kūrimą: įžvalgus katinas įgyvendina sumanymą, padedantį jo šeimininkui batsiuviui nebankrutuoti: „Kai katinas grįžo su naujais batais, siaubūnui jie baisiai patiko, ir jis nutarė, kad būtų neblogai turėti batus kiekvienam padarui, į kurį jis gali pasiversti“ (p. 11).
Iliustracijos pagaulios ir labai dailios (aplinkos detalės šiek tiek susimbolintos); pasakojimas nenuobodus, bet, tiesa, ir neilgas. Tai universali paveikslėlių knyga, tinkama tiek pavartymui, tiek ir besimokančiajam skaityti (tekstas atspaustas aiškiu, stambiu šriftu). Rekomenduotina knyga – kaip ir kita Imai istorija apie šunelį Česterį (Česteris).
Šis tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2014 Nr. 9 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.
Skaitome vaikams 