Ką perkame vaikams? Trumpas gidas (1)

„Auksas ir pelenuose žiba“ – taikliai byloja patarlė. Bet ir antraip: „Ne viskas auksas, kas auksu blizga“ – ir kalbant apie vaikams skirtą literatūrą, deja, daug aktualesnė yra ši antroji. Aktualesnė, nes paprastai knygas su vaikais skaitome ne knygyne, bet namuose, – jau po įsigijimo. Šiandien, kai knygų prekystaliai spalvomis ir viršelių žvilgiu traukia akį kaip niekad, kyla praktiniai klausimai: kaip nepasimesti tėvams ir seneliams gausioje pasiūloje? Kokius pavojus ir nusivylimus kartais maskuoja patraukli prekinė išvaizda? Kas apskritai vyksta vaikams leidžiamų knygų rinkoje Lietuvoje? Siūlome savo skaitytojams trumpą vaikiškų knygelių pirkimo gidą pelams nuo grūdų atskirti. Tikslas – ne perskaityti visas knygynų naujienas (nors bus stengiamasi), o lavinti tėvų-pirkėjų kritišką žiūrą, sveiką jų priekabumą.

Pradėkime nuo knygos nugarėlės teksto ir paprasto pavyzdžio. Bernardinai.lt portale, šalia suaugusiųjų literatūros naujienoms skirtos skilties „Lentyna“, jau esama ir vaikų lektūrai dedikuotos „Lentynėlės“, – tai sveikintina iniciatyva. O pavyzdys toks: sausio pradžioje čia, viena greta kitos atsirado dvi visiškai skirtingos, labai nelygiavertės knygos, aprašytos vienodai patraukliai. Abu aprašomieji tekstai – reklaminiai. Mat šiandien internetinė žiniasklaida kuria vis mažiau informacinio turinio ir vis dažniau perspausdina: pranešimus spaudai, kitus šališkus („patys apie save“) tekstus. Publikuoja ir minėtas leidyklų savireklamas nuo knygų nugarėlių (neabejoju, jog dauguma skaitytojų tai identifikuoja). Ar tai blogai? Didžioji painiava atsiranda, kai greta šių reklamos perspaudų įterpiama viena kita autorinė kritinė apžvalga – tuomet paprastam mirtingajam (t. y. ne filologui) tampa sunku susivokti, kuriame gi tekste mintis reiškia tas, kuris realiai skaitė knygą, o kur – savo prekę giria leidėjas. Grįžkime prie gretimųjų knygų ir jas palyginkime.

Pasakų lobynas. Iš anglų kalbos vertė Vita Šileikienė; iliustracijos: Mirela Tufan, Omar Aranda, Anton Petrov, Suzie Byrne, Melissa Webb, Stevie Mahardhika, Brijbasi. – Kaunas: Vaiga, 2013, 193 p. (kaina vaiga.lt el. parduotuvėje – 39 Lt)

„Pasakų lobynas“ – tobulas pavyzdys, kaip lobstama iš knygų. Tai rinkinys iš aštuonių pasakų, jame „perskaitysite kelias tradicines pasakas iš vokiečių brolių Grimų leidinių <…>, nukeliausite į dano Hanso Kristiano Anderseno sukurtą stebuklų šalį <…>. Nesvarbu, kieno jos sukurtos <…>. Stengėmės, kad šio rinkinio pasakos būtų kaip galima autentiškesnės, nors kiekvienas pasakotojas perteikia jas savitai“ (p. 6) – o perteikia taip „savitai“, kad leidėjas net pamiršo paminėti jų pavardes! Jei ne cituota pretenzija į „autentiškumą“, prikibti būtų sunkiau; dabar gi užteks paminėti, kad nėra kito motyvo pasakas „perteikinėti“ kaip tik vengimas mokėti autorių teisių mokesčius. „Vaiga“, skandalingai pagarsėjusi leidinių nekultūringumu, šįkart netgi nustebino – paminėdama iliustratorių pavardes. Tikrai daug kritikų priverkta dėl Walto Disney’aus įtakoje kurtų, klišėmis tapusių iliustracijų. Šio „lobyno“ iliustracijos ir tiek netempia, nes, pvz., gamta sukurta kompiuteriu dedant vienos gėlės šabloną prie kitos… Nėra abejonės: piešiniai spalvingi, vaikas šią knygą į rankas čiups su dideliu entuziazmu – bet su tokia estetika jo skonio nepalavinsi. Nerekomenduojame (nebent nepasitikite savo atžala ir baiminatės, kad nepakaks nuovokos suprasti pasakų originalus – pvz., iš brolių Grimų autorinių redakcijų).

Carlo Collodi. Pinokio nuotykiai: medinuko istorija [apysaka-pasaka]. Iš italų kalbos vertė Audrius Musteikis; dailininkas Kęstutis Kasparavičius. – Vilnius: Nieko rimto, 2014, 144 p. (kaina niekorimto.lt el. parduotuvėje – 29,99 Lt)

Tai puiki knyga nuo pirmo iki paskutinio puslapio, didaktiką joje atsveria smalsaus nenuoramos patiriamų nuotykių lavina ir puikus humoras. Vyksta nuostabus tapsmas – medinukas (egocentriško vaiko įvaizdis) perpranta savo silpnybes, mokosi, ir galiausiai tampa tikru berniuku tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Liūdna skaičiuoti, kiek dešimtmečių prireikė, kad galėtume skaityti visame pasaulyje mėgiamą kūrinį – ir gimtąja kalba, ir verstą iš originalo, ir vertingai iliustruotą. Pirmą kartą apie Pinokį lietuviai skaitė 1926 m. – tuomet tekstas buvo išverstas iš prancūzų kalbos. Vėliau sekė ne viena publikacija Aldonos Liobytės vertimo iš… lenkų kalbos. Šis 2014 m. leidinys – džiugus įvykis ir sektinas leidybos praktikos pavyzdys, pasižymintis kokybiška poligrafija, sąžiningu informavimu, jog tai antrasis leidimas (pirmas 2002 m., bet su juodai baltais ir ne taip gausiais Kasparavičiaus piešinėliais), o iš visų ankstesnių bandymų dar išsiskiria meniškomis, didelėmis ir detaliomis, daugybės šalių vaikams atpažįstamo lietuvių dailininko iliustracijomis. Tai vaikų literatūros klasika; leidinys, kuris be priekaištų (pagaliau!) ir kuris nepasens. Rekomenduojame!

2002 m. leidimas su juodai baltomis iliustracijomis

Šis tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2014 Nr. 3 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu. 

„Sapnų katytė“

Kęstutis Kasparavičius – galybės premijų laimėtojas ir veteranas Metų knygų rinkimuose, tad ir naujausią kūrinį lydi palanki išankstinė nuostata: bus ne bet kas ir ne bet kaip, o rankoje gniaužiama knyga taps malonia patirtimi, – ankstesnėse knygose jo reikštasi kaip ramaus, saugaus ir organiško, atpažinimo džiaugsmą suteikiančio pasaulio kūrėjo.

Gana įprastà, idealaus pasaulio bruožų kupina ir pastarosios Kasparavičiaus istorijos pradžia. Pagrindinė herojė Katytė Piksė gyveno sau Sapnų šalyje, kurioje „viskas buvo tiesiog nuostabu“ (p. 6). Mažutis paradoksas: Sapnų šalis – tai kraštas, kuriame niekas per miegus nesapnuoja („kam sapnuoti? Ir taip visos mūsų dienos kaip sapnas“, p. 9). Pamažu aiškėja, jog ši vieta – nelyg rekvizitų sandėlis, iš kurio trumpam pranyksta tie daiktai, kuriuos dabar… kas nors sapnuoja! „Mūsų šalis bekraštė, be pradžios ir pabaigos. Niekas negalėtų pasakyti, kiek pasaulyje yra sapnų“ (p. 12), – kuria unikalaus ir izoliuoto krašto iliuziją senelė. Tačiau ir šiame pasaulyje tenka eiti į mokyklą, o anūkai senelėms užduoda nuostabos kupinus, klasikinius klausimus: „Tai tu buvai maža?“ (p. 18).

Jokia paslaptis, kad pakeliui į mokyklą vaikams nutinka įvairiausių neplanuotų dalykų. Mergaitiška suknute vilkinti ir sandalais avinti Katytė irgi ne išimtis, – keliaudama debesėliu ji „nejučiom užsnūdo“ (p. 23), o didieji knygelės nuotykiai prasidėjo. Sapnų Katytė netikėtai „atsidūrė smėlio dėžėje“ (p. 24), Onutės pasaulyje, – o gal tik mieste, – kuriame „gyvūnai nekalba“ (p. 27). Ir nors Onutės namo numeris toks pat, kaip Katytės Sapnų šalyje, – skirtumų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, automobiliai. Onutė: „Pas mus jais keliaujama, kad būtų greičiau“ (p. 28). Į jų triukšmą atkreipusi dėmesį, Katytė stebisi: „Mes keliaujame visai kitaip – kad būtų lėčiau“ (p. 28). „Ir dar mes savo šalyje klausomės tylos“ (p. 44), – taip visu ūgiu prieš akis skleidžiasi skubėjimo, laiko neturėjimo gyvenimo būdo kritika. Onutės šuo antrina: „Jau seniai niekas mūsų mieste naktimis nebesapnuoja. […] Tik atsigula ir užminga. O rytą atsibunda, pažvelgia vienas į kitą apsiblaususiomis akimis, kreivai šypteli ir išskuba kas sau. Ir taip kasdien. Kartais pagalvoju, ko jie visi taip skuba? Juk, regis, niekas jų nesiveja“ (p. 47). (Pasiaiškinimas apie ankstesnį „nekalbėjimą“ iš paties šuns nasrų toks: „Jūs kas vakarą spoksote į tą savo televizorių ir jau seniai nesikalbate ne tik su manimi, bet ir tarpusavyje“, p. 47).

Automobilio vairuotojas idealiai įkūnija minėtą už save patį svarbesnių reikalų turintį, cinišką žmogų ir jo žvilgnį į aplinką. Pakėlęs ir atgal per tvorą sviedęs Sapnų Katytę, taria sau: „Primėto visur žaislų, žmogus net pravažiuoti negali“ (p. 33). Tuo tarpu ramaus, neskubraus ir laisvo gyvenimo šalininkas yra čia sutiktasis bevardis katinas: „Visi, kurie turi vardą, kam nors priklauso. O aš niekam nenoriu priklausyti. Esu laisvas katinas“ (p. 34), – visai paprastais žodžiais puoselėjama laisvės vertė. Kieno čia sapnas? O ar yra koks skirtumas, jei knyga patiks visiems, „kurie, vos užmigę, kažką pameta ir visą naktį negali rasti“ (p. 51)?

Knyga yra erdvė fantazuoti, į kurią Kasparavičius kviečia aplenkdamas skaitytojų amžiaus klausimą ir nuoširdžiai, kaip retas temoka: „Skiriu visoms paslaptingoms būtybėms, aplankiusioms ar kada nors dar aplankysiančioms mane sapnuose“ (p. 5). Autorius sukuria smagiai žaismingų alegorijų, pavyzdžiui, – mažajam Katytės broliukui „rūpėjo tik vaikytis debesėlius sode. Ypač Abejonių debesėlius, kurie dažniausiai šmižinėja žemai tarp obelų ir būna be galo įkyrūs. Jie visada prikimba prie tų, kurie turi labai daug klausimų, bet nežino atsakymų į juos“ (p. 9). Išmaniai naudojamasi nonsenso poetika („Praverdamas ar priverdamas langelį gali tylą dar patylinti arba atvirkščiai“, p. 44).

Tačiau leidinyje neišvengta keleto trūkumų. Esama mažos iliustracinės painiavos, t. y. lieka neišspręsta šešėlio vaizdavimo problema (atsiranda pertrūkis loginiame teksto ir iliustracijų santykyje). Taip pat, knygą vartant dienos šviesoje, dalis iliustracijų atrodo purvinos, o lyginant viršelio ir analogišką iliustraciją iš 13 puslapio, mįsle tampa klausimas, kas gi nutiko su spalvų kontrastu šioje Kasparavičiaus publikacijoje.

Taigi lieka neaišku, iliustracijų rengimas spaudai šįkart atspindi leidyklos atsainumą ar autoriaus ir leidėjų nesusikalbėjimą. Pasitaikė ir viena beskonybė – gėlytės prie puslapių numeracijos.

Visgi bendrai iš knygos puslapių sklinda ramybė, o Kasparavičiaus sukurtą sapnų peizažą yra nenuobodu apžiūrinėti. Piešiniuose keistai dera smulkmeniškai išpieštos medžio (grindų, durų,baldų) rievės ir sufantazuoti, neįprasti (tarkime, skraidantys) daiktai. Kasparavičius atsiskleidžia ne tik kaip neįkyrių nonsensiškų siužetų kūrėjas, bet ir kaip talentingas praeities įamžintojas – jei kas sumanys savo vaikams parodyti plėšomus kalendorius ar išnykusias kartonines (!) termometrų (ne elektroninių!) tūteles, tegul iš karto verčia 53-iąjį knygos puslapį.

Prislopintos akvarelės spalvos ir ryški kontūro linija pieštuku, atidumas detalėms ir tikri ūkio rakandai, – jau nusistovėjęs autoriaus braižas. Jo iliustracijų pasaulis – toks, kuriame ant palangių privalomai žydi pelargonijos, o jaunesnieji broliukai visada dėvi jūreivio kostiumėlius. Piešiama autentiška buitis, apvalyta nuo laikinai – tikėkimės – mūsų namus užlūdusių plastikinių daiktų.

 

„Tai buvo nedidelė balta katytė“, – taip prasidėjo viena iš garsiausių XX a. pirmosios pusės trumpųjų lietuviškų istorijų („Kliudžiau“)… „Gyveno kartą maža balta Katytė“, – rašo Kasparavičius XXI a. pradžioje. Atrodo, mūsų literatūrinės pasakos pralinksmėjo. Ir ne tik šitai. Iliustruodamas Kasparavičius visada naudojo santūrias, darnias spalvas, tačiau šios knygos teksto ir iliustracijų deriniu – pasaulinės slow movement kultūros kontekste – jis „ant bangos“ kaip niekada.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-12-06-ruta-lazauskaite-savaites-skaitiniai/91872

Kęstutis Kasparavičius, Sapnų katytė: pasaka. Iliustracijos autoriaus. Vilnius: Nieko rimto, 2011, 59 p.

ISBN 978-609-441-036-9