Mokome abėcėlės: Mano pirmoji abėcėlė (2016)

Mano pirmoji abėcėlė, iliustravo Inesa Gervė. – Kaunas: Vaiga, 2016, 32 p.

Knygą išleido „Vaiga“, turinti ypatingai blogą vardą leidybos pasaulyje, pagarsėjusi ir antipremijomis, o pastaruoju metu, iliustruotų knygų pasiūlai ir kokybei ženkliai šoktelėjus, persiorientavusi į lavinamųjų knygų leidyklą-kepyklą*.

Taigi prireikė šiek tiek laiko, kad Mano pirmoji abėcėlė būtų atsiversta be subjektyvių išankstinių nuostatų ir pamatyta kaip autorinis kūrinys. Knyga maloniai spalvinga, marga, raidės – tiesiogine prasme išmargintos.

Smagu, kad Inesa Gervė pasirinko nupiešti tokių objektų, kurie ir nenudėvėti (hamakas, herbas), ir nesenamadiški (lėktuvas, fabrikas, fontanas, fotoaparatas); čiukčius prie „Č“ pasirodė gana netikėtas sprendimas, kita vertus, papildantis prie „E“ esantį eskimą.

Ši abėcėlė – visai be teksto: lietuviškų raidžių, didžiųjų ir mažųjų, vaizdinė „enciklopedija“; 2018 m. išleistas atnaujintas knygos variantas universalesnis amžiaus požiūriu, nes jame pridėti ir skiemenuoti žodžiai (knygelę aptarė ją pamėgusios Lieknos bitės). O kai kurie puslapiai – beveik visai tušti, tyliai bylojantys apie lietuviškos ortografijos specifiką (kažkada juk vis tiek rašysime be nosinių raidžių žodžių šaknyse?).

Knygos vertę sudaro jos paprastumas ir kokybiška meninė raiška – savitas, vientisas, išbaigtas dailininkės darbas (tai jau savaime vertybė! Net jei iliustratorės ir jūsų skoniai ne visai sutampa). Inesa Gervė parengė ir interaktyvią abėcėlę („Android“ operacinei sistemai).

*Kodėl leidykla-kepykla? Toks apibūdinimas gali pasirodyti užgaulokas, tačiau leidyklos požiūrį į autorinį darbą ir kūrybiškumo vertę reprezentuoja jų pačių internetinis puslapis: galime sužinoti prekės aukštį ir plotį, bet niekur nerasime autoriaus pavardės. O juk į darbą buvo įdėta tiek idėjų ir širdies!

Tarptautinei vaikų literatūros dienai skirtas Kęstučio Kasparavičiaus kreipimasis

„Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius laimėjo tarptautinę atranką ir tapo 2019 metų Tarptautinės vaikų knygos dienos rėmėju. […] Kasmet balandžio 2-ąją, Hanso Christiano Anderseno gimimo dieną, kuri minima nuo 1967 m., vis kitos IBBY priklausančios šalies kūrėjai įgyja teisę kurti plakatą ir rašyti kreipimąsi, kuris verčiamas į įvairias pasaulio kalbas, publikuojamas žiniasklaidoje, skaitomas renginiuose ir kartu su plakatu platinamas visame pasaulyje. Jais pasipuošia įvairios pasaulio bibliotekos, mokyklos, kitos kultūros įstaigos – visi, kuriems svarbi vaikų knyga ir skaitymas. Kreipimasis ir plakatas tampa pagrindiniu Tarptautinės vaikų knygos dienos akcentu“, – pranešama IBBY Lietuvos skyriaus svetainėje.

Kreipimasis-plakatas Lietuvos visuomenei jau buvo pristatytas Vilniaus knygų mugėje, tačiau žinia išties tokia reikšminga ir džiugi, jog neturėtų likti nė vieno, jo nemačiusio.

„Knygos padeda neskubėti“, – tokia pagrindinė visam skaitančiam pasauliui nuskambėjusio Kęstučio Kasparavičiaus kreipimosi mintis. Tinklaraščiui taip pat džiaugsmas, nes pristatydamas vieną jo knygų (Sapnų katytė), daugiausia ir rašė apie neskubėjimą ir to svarbą. „Knygoje viskas vyksta tyliai, tvarkingai ir iš eilės. Gal taip yra todėl, kad jos puslapiai sužymėti skaičiukais ir ramiai, švelniai migdomai šnara verčiami lapai? Knygoje praeities įvykiai ramiai susitinka su įvykiais, kurie dar tik nutiks.“ Argi ne tai ir kuria skaitymo magiją, knygos, kaip atskiros visatos, išgyvenimo džiaugsmą? Skaitykime su vaikais, atraskime, neskubėkime.

 

 

Apie Lietuvos šaknis (Ką perkame vaikams? #13)

Baigiame simbolinius valstybingumo šimtmečio metus. Ar per juos susimąstėte, kaip vaikams perteikti nelengvą Lietuvos istoriją? Tinkami teminiai leidiniai suteiktų ir pretekstą improvizuotai istorijos valandėlei, ir pažinties su savosiomis šaknimis kryptį – pavyzdžiui, taptų proga papasakoti apie Vilniaus katedrą, kuri „ne kartą buvo praryta liepsnų, sugriauta“, arba kaip, kokiomis aplinkybėmis – lygia greta su modernia tautos ir valstybingumo samprata – gimė mūsų tautinis himnas, kurio eilutėse „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ savo apaštalinei žiniai argumentų ieškojo popiežius Pranciškus.

Vilniaus arkikatedros mįslės; Violeta Indriūnienė, Rita Pauliukevičiūtė, Alina Pavasarytė, Birutė Valečkaitė; dailininkai Artur Shirin, Justina Norkutė-Širin. – Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė, 2017, 18 p. + 1 lapas su lipdukais (kaina Bažnytinio paveldo muziejuje – 15 €).

Tai nemažo būrio specialistų rengta knyga-nuotykis, padedantis pažinti Arkikatedros istoriją: jos požemius, Šv. Kazimiero koplyčią ir varpinę; meno vertybes ir vienas kitą keitusius architektūros stilius; religinę paskirtį ir pamaldumo tradiciją. Mielas angelėlis – arkangelas Mykolas – pakviečia į kelionę laiku ir erdve, kurioje skaitytojo / vartytojo kiekviename puslapyje laukia bent po vieną interaktyvią  detalę / užduotį (atlenkti, išimti, atversti, suklijuoti lipdukus, išrinkti gražiausią…).

Knygos dailininkai Artur Shirin, Justina Norkutė-Širin, dizainerė Mažvydė Kokanauskienė; fotografijų © Sauliaus Jokužio spaustuvė.

Autorių parinkti akcentai, jų seka pasakoja išties šviežią Arkikatedros istoriją – be sovietinių priemaišų, o įdomi kelionė per puslapius baigiama kvietimu užsukti į Šv. Mykolo bažnyčią ir realiai pamatyti ten įsikūrusio Bažnytinio paveldo muziejaus eksponatus. Tekste vartojamas terminas „katedra“, tad adresatui vaikui galėjo būti aptartas katedros–arkikatedros santykis; knygoje likę smulkių korektūros nelygumų, brūkšnių eilučių priekyje. Konservatyvesni galėtų ginčytis, ar esamà šriftų, jų dydžių bei spalvų ir iliustracijų braižo įvairovė – labiau interaktyvus ir lavinantis ar labiau dėmesį blaškantis veiksnys. Tačiau tai nekelia abejonių, jog knyga – linksma, nuotaikinga, unikali; traukianti vaikų akį, keliaujanti po kaimyninių šalių knygų parodas. Pažymėtina, kad ji buvo įvertinta (už dizaino interaktyvumą) šių metų Knygos meno konkurse.

Himno istorija vaikams; rašė Andrius Vaišnys, piešė Rimantas Rolia. – Vilnius: Artseria, 2015, 32 p. + 1 lapas su Lietuvos himno žodžiais ir natomis (kaina knygos.l el. knygyne – 5€).

„– Ar bažnyčią uždarei? <…> Universitetas uždarytas? <…> Ar kunigaikščių rūmai su žeme sulyginti? – Rūsiai tik liko iš tų rūmų“ (p. 5). Priespauda, baimė, represijos, pataikūniška valdininkų moralė, t. y. visa spaudos draudimo laikotarpio atmosfera, šiame tekste perteikta stebėtinai taikliai, – be faktų, pavardžių ir skaičių. Visi įvykiai vaikui rodomi iš jo perspektyvos:„Kartą seniai, bet nelabai, kai Lietuvoje buvo uždrausta vaikams lietuviškai rašyti ir skaityti, į miestą auksuota karieta įvažiavo Jo didenybė Caras. Už kiekvieno medžio gatvėje išsirikiavę rūstūs žandarai nebyliai stebėjo, kad nė vienas praeivis nesumanytų svarbaus svečio trukdyti ir skųstis gyvenimu“ (p. 4); „tuojau liepė žandarams jos tėvelius suimti ir į Sibiro platybes ištremti – tegu esą ten mokosi Carą geruoju minėti ir uždraustų raštų neskaityti“ (p. 12).

Tai žaismingas, dinamiškas, stiprus pasakojimas – iliustracijos tik santūriai jį papildo. Netingėta pažaisti žodžiais („– E, tik sula, bet gali ir atvirkščiai manyti, – atsako laumė“, p. 20), profesionaliai įpinama komizmo („– Gyventojai ne tik skaito, bet ir naujų raidžių prisigalvoja, – parodė policmeisteris Ū raidę“, p. 13). Krauju sulaistytą istorijos periodą autoriaus išmonė pavertė įstabia literatūrine pasaka su laiminga, nebanalia, prasmių nesusiaurinančia pabaiga: iš dangaus po šalį pasklinda himno žodžiai. „Vienur atskamba: „Tegu tavo vaikai eina vien takais dorybės“, iš kitur – „Tegu saulė…“. Ėdžiose šieną ji nudažo aukso spalva, kai galingas choras jai palinki „tamsumas prašalinti““ (p. 30). Ir ši knyga savaip „interaktyvi“ – į seką surašius visas specialiai raudona spalva tekste išskirtas raides, gaunama papildanti žinia apie himną: „Vincas Kudirka parašo „Tautišką giesmę“, panaudodamas Švento Rašto reikšmes, kuri tampa himnu ir kviečia žmones į šviesą. Lietuvos gyventojus kūrinys suvienija <…>.“ Esant reikalui, pratęsti galėsite patys: išspausdinta pirmąkart Varpe 1898 m. lapkričio–gruodžio numeryje; unikalus, nes žodžius ir muziką kūrė tas pats asmuo.

 

Tekstas buvo spausdintas žurnale Artuma, 2018 Nr. 12 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.