0

Tarptautinei vaikų literatūros dienai skirtas Kęstučio Kasparavičiaus kreipimasis

„Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius laimėjo tarptautinę atranką ir tapo 2019 metų Tarptautinės vaikų knygos dienos rėmėju. […] Kasmet balandžio 2-ąją, Hanso Christiano Anderseno gimimo dieną, kuri minima nuo 1967 m., vis kitos IBBY priklausančios šalies kūrėjai įgyja teisę kurti plakatą ir rašyti kreipimąsi, kuris verčiamas į įvairias pasaulio kalbas, publikuojamas žiniasklaidoje, skaitomas renginiuose ir kartu su plakatu platinamas visame pasaulyje. Jais pasipuošia įvairios pasaulio bibliotekos, mokyklos, kitos kultūros įstaigos – visi, kuriems svarbi vaikų knyga ir skaitymas. Kreipimasis ir plakatas tampa pagrindiniu Tarptautinės vaikų knygos dienos akcentu“, – pranešama IBBY Lietuvos skyriaus svetainėje.

Kreipimasis-plakatas Lietuvos visuomenei jau buvo pristatytas Vilniaus knygų mugėje, tačiau žinia išties tokia reikšminga ir džiugi, jog neturėtų likti nė vieno, jo nemačiusio.

„Knygos padeda neskubėti“, – tokia pagrindinė visam skaitančiam pasauliui nuskambėjusio Kęstučio Kasparavičiaus kreipimosi mintis. Tinklaraščiui taip pat džiaugsmas, nes pristatydamas vieną jo knygų (Sapnų katytė), daugiausia ir rašė apie neskubėjimą ir to svarbą. „Knygoje viskas vyksta tyliai, tvarkingai ir iš eilės. Gal taip yra todėl, kad jos puslapiai sužymėti skaičiukais ir ramiai, švelniai migdomai šnara verčiami lapai? Knygoje praeities įvykiai ramiai susitinka su įvykiais, kurie dar tik nutiks.“ Argi ne tai ir kuria skaitymo magiją, knygos, kaip atskiros visatos, išgyvenimo džiaugsmą? Skaitykime su vaikais, atraskime, neskubėkime.

 

 

Reklama
0

Apie Lietuvos šaknis (Ką perkame vaikams? #13)

Baigiame simbolinius valstybingumo šimtmečio metus. Ar per juos susimąstėte, kaip vaikams perteikti nelengvą Lietuvos istoriją? Tinkami teminiai leidiniai suteiktų ir pretekstą improvizuotai istorijos valandėlei, ir pažinties su savosiomis šaknimis kryptį – pavyzdžiui, taptų proga papasakoti apie Vilniaus katedrą, kuri „ne kartą buvo praryta liepsnų, sugriauta“, arba kaip, kokiomis aplinkybėmis – lygia greta su modernia tautos ir valstybingumo samprata – gimė mūsų tautinis himnas, kurio eilutėse „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ savo apaštalinei žiniai argumentų ieškojo popiežius Pranciškus.

Vilniaus arkikatedros mįslės; Violeta Indriūnienė, Rita Pauliukevičiūtė, Alina Pavasarytė, Birutė Valečkaitė; dailininkai Artur Shirin, Justina Norkutė-Širin. – Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė, 2017, 18 p. + 1 lapas su lipdukais (kaina Bažnytinio paveldo muziejuje – 15 €).

Tai nemažo būrio specialistų rengta knyga-nuotykis, padedantis pažinti Arkikatedros istoriją: jos požemius, Šv. Kazimiero koplyčią ir varpinę; meno vertybes ir vienas kitą keitusius architektūros stilius; religinę paskirtį ir pamaldumo tradiciją. Mielas angelėlis – arkangelas Mykolas – pakviečia į kelionę laiku ir erdve, kurioje skaitytojo / vartytojo kiekviename puslapyje laukia bent po vieną interaktyvią  detalę / užduotį (atlenkti, išimti, atversti, suklijuoti lipdukus, išrinkti gražiausią…).

Knygos dailininkai Artur Shirin, Justina Norkutė-Širin, dizainerė Mažvydė Kokanauskienė; fotografijų © Sauliaus Jokužio spaustuvė.

Autorių parinkti akcentai, jų seka pasakoja išties šviežią Arkikatedros istoriją – be sovietinių priemaišų, o įdomi kelionė per puslapius baigiama kvietimu užsukti į Šv. Mykolo bažnyčią ir realiai pamatyti ten įsikūrusio Bažnytinio paveldo muziejaus eksponatus. Tekste vartojamas terminas „katedra“, tad adresatui vaikui galėjo būti aptartas katedros–arkikatedros santykis; knygoje likę smulkių korektūros nelygumų, brūkšnių eilučių priekyje. Konservatyvesni galėtų ginčytis, ar esamà šriftų, jų dydžių bei spalvų ir iliustracijų braižo įvairovė – labiau interaktyvus ir lavinantis ar labiau dėmesį blaškantis veiksnys. Tačiau tai nekelia abejonių, jog knyga – linksma, nuotaikinga, unikali; traukianti vaikų akį, keliaujanti po kaimyninių šalių knygų parodas. Pažymėtina, kad ji buvo įvertinta (už dizaino interaktyvumą) šių metų Knygos meno konkurse.

Himno istorija vaikams; rašė Andrius Vaišnys, piešė Rimantas Rolia. – Vilnius: Artseria, 2015, 32 p. + 1 lapas su Lietuvos himno žodžiais ir natomis (kaina knygos.l el. knygyne – 5€).

„– Ar bažnyčią uždarei? <…> Universitetas uždarytas? <…> Ar kunigaikščių rūmai su žeme sulyginti? – Rūsiai tik liko iš tų rūmų“ (p. 5). Priespauda, baimė, represijos, pataikūniška valdininkų moralė, t. y. visa spaudos draudimo laikotarpio atmosfera, šiame tekste perteikta stebėtinai taikliai, – be faktų, pavardžių ir skaičių. Visi įvykiai vaikui rodomi iš jo perspektyvos:„Kartą seniai, bet nelabai, kai Lietuvoje buvo uždrausta vaikams lietuviškai rašyti ir skaityti, į miestą auksuota karieta įvažiavo Jo didenybė Caras. Už kiekvieno medžio gatvėje išsirikiavę rūstūs žandarai nebyliai stebėjo, kad nė vienas praeivis nesumanytų svarbaus svečio trukdyti ir skųstis gyvenimu“ (p. 4); „tuojau liepė žandarams jos tėvelius suimti ir į Sibiro platybes ištremti – tegu esą ten mokosi Carą geruoju minėti ir uždraustų raštų neskaityti“ (p. 12).

Tai žaismingas, dinamiškas, stiprus pasakojimas – iliustracijos tik santūriai jį papildo. Netingėta pažaisti žodžiais („– E, tik sula, bet gali ir atvirkščiai manyti, – atsako laumė“, p. 20), profesionaliai įpinama komizmo („– Gyventojai ne tik skaito, bet ir naujų raidžių prisigalvoja, – parodė policmeisteris Ū raidę“, p. 13). Krauju sulaistytą istorijos periodą autoriaus išmonė pavertė įstabia literatūrine pasaka su laiminga, nebanalia, prasmių nesusiaurinančia pabaiga: iš dangaus po šalį pasklinda himno žodžiai. „Vienur atskamba: „Tegu tavo vaikai eina vien takais dorybės“, iš kitur – „Tegu saulė…“. Ėdžiose šieną ji nudažo aukso spalva, kai galingas choras jai palinki „tamsumas prašalinti““ (p. 30). Ir ši knyga savaip „interaktyvi“ – į seką surašius visas specialiai raudona spalva tekste išskirtas raides, gaunama papildanti žinia apie himną: „Vincas Kudirka parašo „Tautišką giesmę“, panaudodamas Švento Rašto reikšmes, kuri tampa himnu ir kviečia žmones į šviesą. Lietuvos gyventojus kūrinys suvienija <…>.“ Esant reikalui, pratęsti galėsite patys: išspausdinta pirmąkart Varpe 1898 m. lapkričio–gruodžio numeryje; unikalus, nes žodžius ir muziką kūrė tas pats asmuo.

 

artuma-ikona_lt_LT

Tekstas buvo spausdintas žurnale Artuma, 2018 Nr. 12 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

1

Skaitome apie krašto istoriją: Vilniaus siaubūnas (2009)

Vilniaus siaubūnas; legendą papasakojo Albina Varnienė, iliustravo Lina Kusaitė. – Vilnius: Alma littera, 2009, 34 p. (knygos ieškokite bibliotekoje ar skaitytų knygų knygyne sena.lt).

Kartais graudu, kartais labiau juokinga, bet daug kas mūsų krašto kultūros istorijoje – labai artimai susiję su Lenkija. Su ja konkuruota ir gyvenant bendroje valstybėje, ir vėliau (ypač – tarpukariu, kariaujant karą dėl Vilniaus). Vienu išraiškingesnių pavyzdžių galėtų būti šį rugsėjį švenčiamas Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, 300 metų karūnavimo jubiliejus. Palyginimui: tikinčiųjų nepaprastai mėgiamas Čenstakavos Marijos paveikslas karūnuotas 1717 m. rugsėjo 8 d.; Trakų – 1718 m. rugsėjo 8 d. Ne išimtis, pasirodo, ir legenda apie Vilniaus baziliską!

Baziliskas – mitinė būtybė, išsiritusi iš kiaušinio, atsiradusi susikergus driežui ir gaidžiui. Kaip pasakoja į miesto istorijos šaltinius įsigilinęs Pavel Lavrinec, „Vilniaus bazilisko siužetas gimė iš konkurencijos su Varšuva. Pirmasis jį paminėjo Adomas Ignacas Naramovskis, Vilniaus universiteto profesorius, istorikas. XVIII a. pr. jis parašė knygelę Facies rerum Sarmaticarum. Barokine lotynų kalba A. I. Naramovskis aprašo keistus įvykius ir istorijas Lietuvoje ir Lenkijoje. / Jis labai detaliai pasakoja apie Varšuvos baziliską. Kur, kokioje gatvėje jis gyveno, kas tuo metu valdė miestą, nurodytas vardas ir pavardė gydytojo, kuris paaiškino, kaip elgtis su bazilisku. Aprašoma, kaip į rūsį leidosi nusikaltėlis, nuteistas mirti. Staiga atsiranda tokie A. I. Naramovskio žodžiai: „O Vilniuje, urve, Žygimanto Augusto laikais irgi gyveno baziliskas, nuo jo kentėjo žmonės.“ / Į tą urvą nuspręsta nuleisti rūtos ryšulėlius. Rūta buvo stebuklingas, magiškas augalas. Pirmas ryšulys iškeltas nubalęs, iš to miestiečiai suprato, kad baziliskas dar gyvas. Antras rūtų ryšulys – jau mažiau nubalęs, o trečiasis – visiškai žalias. Iš to suprasta, kad baziliskas jau nebegyvas. / Jokių detalių, kur tai vyko, kas nuspendė panaudoti rūtas, A. I. Naramovskis neįvardijo. Tas siužetas apie Vilniaus baziliską gyvavo kartu su Varšuvos legenda, apie juos abu rašė padavimų rinkiniuose ar enciklopedijose lotynų ir lenkų kalbomis. Taip buvo iki XX a. vidurio. / Tik Teodoras Narbutas, kurį galima vadinti lietuvių mitologijos kūrėju, pirmas viename darbe XIX a. viduryje šį siužetą apie Vilniaus baziliską susiejo su konkrečia vieta: Bokšto, Subačiaus ir Bastėjos gatvių sankryža. Jis įvedė nugalėtoją, kuris nugalėjo baziliską. Tai buvo toks pat nusikaltėlis, nuteistas mirti ir nugalėjęs pabaisą su veidrodžiu, kaip ir Varšuvos legendoje“ (Alfa.lt publikacija „Kas pakeitė vilniečių mitinės būtybės bazilisko baimę?“).

Tačiau Vilniaus baziliskas – ne tik senųjų, XVI amžių siekiančių miesto legendų dalis. Jį į šiandienių skaitytojų sąmonę – kaip transformuotą pasąmoninį baimių archetipą – įrašė Ričardas Gavelis (Vilniaus pokeris, 1989), o labiau įprastu mitologiniu pavidalu baziliskas veikia istoriniame Kristinos Sabaliauskaitės romane (Silva rerum I–IV, 2008–2016). Tradicinės VU Fizikos fakulteto šventės FiDi personažas Dinas Zauras yra šitos pačios vilnietiškos legendos pratęsinys. Buitinis (ir realiausias) legendos kilmės motyvas – baisus tvaikas, sklidęs dėl šiukšlių, kurias miestiečiai daug metų pylė į griuvėsiais virtusių gynybinių įtvirtinimų duobę.

Apie čia aptartąją būtybę ir pasakojama leidyklos „Alma littera“ serijos „Gražiausios Lietuvos legendos“ paveikslėlių knygoje Vilniaus siaubūnas. Legendą, prisiderinusi prie teksto adresato, papasakojo Albina Varnienė (g. 1935). Kaip ir Narbutas, ji siužetą sieja su šiandieniu Barbakano kalnu, nuo kurio „kaip ant delno atsiveria vaizdas į Užupį, Belmontą, Markučius. Iš čia gerai matyti ir vadinamasis Polocko kelias, kuriuo buvo laukiama atklystant nekviestų svečių“. Užsimenama apie Vilniaus bažnyčių ir miestiečių namų turtus – grobį miesto užpuolikams, apie didįjį Vilniaus nusiaubimą, gaisrą ir kilusį badą, marą 1655 metais (šį miesto istorijos epizodą į eilinio lietuvio sąmonę įrašė visai ne istorijos vadovėliai, o jau minėtas Silva rerum), apie netekčių skausmo ir rūpesčių prislėgtus miesto gyventojus, pradėjusius vaidytis tarpusavyje, apsileidusius ir… pradėjusius šiukšles pilti į gynybinio bokšto griuvėsių duobę! Kartu su dvoku prasideda kiti neramumai: „Vaikščioti toje vietoje darėsi pavojinga. Kažkas ėmė grobti žmones, ypač mažus vaikus ir jaunas mergeles.“ Tolesnį siužetą, prisiminę pasakas apie drakono nugalėjimą, galime nuspėti. Tačiau šįkart įdomu anų amžių atmosfera ir istorinės detalės, leidžiančios šį pasakojimą išgyventi geografiškai autentiškai. „– Aš nemačiau, bet, sako, esama tokių lakštų, kuriuose gali regėti savo atvaizdą kaip ramiame Vilnios vandeny“, – išeitį siūlo jaunuolis. „– Nepagailėsiu brangiausio Venecijos stiklo veidrodžio, tik eiti turėsi tu! – pirmasis apsidžiaugė ir pažadėjo garbingiausias pasitarimo vyras.“

Visų iliustracijų autorė – Lina Kusaitė (https://www.behance.net/gallery/2328458/The-Beast-Of-Vilnius).

Plunksną gerai valdanti Albina Varnienė net žiaurius pasakojimo momentus meniškai sušvelnino, parinko prasmingų palyginimų: „Subliuvo. Suvaitojo. Į plėšrųjį siaubūną žiūrėjo paties bjaurastis. Šito jis neištvėrė. Senos viduramžių knygos nemelavo – bazilisko žvilgsnis žudo, o jis dabar žvelgė į savo paties atvaizdą veidrodyje. Ilgas jo kūnas sutrūkčiojo, sukliuksėjo, lyg jo pilve kas būtų atrišęs milžinišką nuodų maišą.“ Legenda papasakota paprastai, nuosekliai (psichologiškai motyvuotai) ir netgi jaukiai – kiek šitai įmanoma, omenyje turint mitinį pasakojimo pobūdį. Teksto nėra daug – mažiau nei iliustracijų – taigi knygoje labai reikšmingas dailininkės indėlis. Būtent dailininkės Linos Kusaitės (g. 1975) darbas ir meninis braižas paskatino šiai apžvalgai – atrodo, jog metai ėjo, o knyga taip ir liko nepastebėta.

Knygos iliustracijos – saikingai spalvingos ir labai skoningos. Privalumų galima įžvelgti įvairių: realistinis (bet nesubuitintas ir ne „fotografiškas“) Vilniaus architektūros perteikimas, miestiško gyvenimo būdo detalės, tautinių drabužių interpretavimas ir integravimas, labai dinamiški ir netikėti vaizdavimo rakursai… Svarbiausia, jog praeities atmosfera išgauta originaliu būdu: pasirinkus neįprastą foną (popieriaus faktūrą), sukuriamas senoviškumo be senamadiškumo efektas – nearchajinant, netautosakinant pačių iliustracijų. Jos netampa tik puslapius puošiančiais etnografiškais paveikslėliais, o išties pasakoja apie tuos egzotiškus Žygimanto Augusto laikus, kurių nepažįstame. Atrodo, neužsidaryti, neapsiriboti kaimišku etnografiškumu ypač svarbu dabar – kai švenčiame modernaus valstybingumo, atremto į LDK tradiciją, atkūrimo šimtmetį. Šios knygos vaizdinė ir tekstinė interpretacija, skirta vaikams – būtent tokia: pasakojanti apie miesto praeitį, ją integruojanti ir intriguojanti.

Papildymas 2018 10 15: susidomėjusiems – visiškai šviežias Linos Kusaitės interviu danų žurnale Blacklisted.