0

Ką perkame vaikams? (11) Abėcėlės

Raidžių pažinimas – svarbi ikimokyklinukų ugdymo dalis. Kaip sėkmingai susipažinti su abėcėle? Kuo pasižymi tam skirti leidiniai?

Pazink raideles_Baltrusaityte

Monika Baltrušaitytė. Abėcėlė. Pažink raideles!; dailininkė Lina Žutautienė. – Vilnius: Briedis, 2013, 36 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 3,76 €)

Tekstas balansuoja ant banalumo ribos, tačiau didelis knygos privalumas – nupieštos ir sueiliuotos visos raidės (pasirodo, lietuviška abėcėlė tokia sudėtinga, kad ne visiems autoriams pavyksta nepamesti raidžių…). Stengtasi surasti naujų iliustruojančių žodžių (Č – čigonė su kortomis, D – drakonas su sparnais, I – indėnas su pypke, K – stora karvė…), eiliuojama raidė tekste išskirta spalviškai, o kiekvienas posmas baigiasi jos įtvirtinimu: „Du drugiai ir dinozauras / visada išliks draugais, / jų draugystė pažymėta / raudonos spalvos dažais. / Jei „D“ raidę įsiminsi, / sparnelius užsiauginsi. […] Hienos šypsosi kandžiai, / traukiny joms ne vieta, / plėšrūs žvėrys jos labai / dvi – drąsesnės nei viena. / Jei hienoms netrukdysi, / raidę „H“ tu išraizgysi“ ir pan.

Screen Shot 2016-02-29 at 15.25.53

Tėvams patiks kieti viršeliai ir sąlyginai gera kaina, tačiau bendrą leidinio kokybę gadina saldūs, lėkšti piešiniai, šabloniškas jų fonas (žydras su kvailokais debesėliais), didelis knygos formatas šį trūkumą tik pabrėžia; nykštukai prie N iš tiesų nupiešti gražiausiai ir pagrįstai atsidūrė ant viršelio. Šįkart dailininkės Žutautės (ir Kakės Makės gimdytojos!) iliustracijos nė kiek neįkvepia, – bet gal jos atitiko užsakovų skonį?

 

2014_Jakubenas

Kazys Jakubėnas. Abėcėlė; iliustravo Taida Balčiūnienė. – Vilnius: Alma littera, 2014, 32 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 4,17 €)

„Baltrus žino, kad saldaus / Bitės prineša medaus“; „Ėsk, karvute, žalią šieną, / Ėsk ir duok mums balto pieno!“ – turbūt trečia karta auga su šiais paprastais posmais, tad nėra reikalo daugiau cituoti. Kartu su spalvingomis Balčiūnienės iliustracijomis, – ji yra mūsų literatūros klasika, jos „aukso fondas“ (o kur dar dainomis, žaidimais tapusios eilės iš kitų poeto knygelių, iki šiol perleidžiamų įvairiuose vaikams skirtos poezijos rinkiniuose). Tačiau ši populiarumo nenustojanti Abėcėlė turi ir kitą savo istorijos pusę. Jakubėnas buvo Kazio Binkio mokinys, poetas ir vertėjas, opozicionierius, jaunystėje, deja – karštas socialistas. Gyveno neilgai (1908–1950), kalėjo prie visų valdžių, paskutinįkart – už antitarybinę veiklą; 1947 m. paleistas, 1950-aisiais – rastas negyvas neaiškiomis aplinkybėmis. Tuometiniams Rašytojų sąjungos nariams drausta dalyvauti laidotuvėse (šiuo metu kai kuriuose šaltiniuose jau drąsiau rašoma, kad „saugumiečių tardymo metu mirtinai nukankintas“ ir kad iki šiol Rasose nėra paminklo, žyminčio rašytojo amžino poilsio vietą. Gal noriai jo kūrinius leidžiančios leidyklos tuo pasirūpins?). Ši nemirtinga knyga tik dar kartą parodo, kokie skirtingi likimai būna autorių ir jų kūrinių. Pirmą kartą Abėcėlė išleista 1958 m. (Jakubėnas politiškai „reabilituotas“ 1957 m.) ir nenustoja savo populiarumo: 2012 m. tiražas 3 000 egz.; 2013 m. versijos su garsais – 3 000 egz.; 2014 – 1 500 egz.; „Presvikos“ 2013 m. versija su garsais, be Balčiūnienės iliustracijų – 3 000 egz., – tai Lietuvos mastu itin daug.

Screen Shot 2016-02-24 at 22.23.23

1979 m. – pirmas leidimas su Taidos Balčiūnienės iliustracijomis

Tačiau tai paradoksalus, natūraliems literatūros raidoms dėsniams prieštaraujantis populiarumas: eiliavimas smagus ir išraiškingas, talentingas, bet jau senstelėjęs, istoriškas. Abėcėlės vietą seniai turėjo užimti – arba sakykime: papildyti, paįvairinti, – naujesni lygiaverčio stiprumo tekstai. Deja, ne: pranašesnio teksto (ir vaizdo) vis neatsiranda, ir knygelei tenka nepaliaujamai „dirbti“, redaktoriams – diedas keisti į senis, įterpti paaiškinimus ties VLKK ne(į)tinkančia eilute „Futbolistai muša golą“ ir pan. Gana įprasta, kad tokio tipo leidiniuose abėcėlė – visos raidės, pageidautina ir mažosios – pateikiamà pakartotinai, knygos pradžioje ar pabaigoje; Abėcėlėje – pradžioje ir tik didžiosios. Pats didžiausias leidinio „siurprizas“ tėvams – tai abėcėlės sandara: ji iki šiol perspausdinama be jokių nosinių raidžių, tačiau su dviraidžiu CH (priminsime, kad iš viso dviraidžių yra trys: dz, dž, ch, tačiau jie laikomi atskiromis raidėmis: d ir z, d ir ž, c ir h)! Gal pokariu tokios smulkmenos nerūpėjo, gal poetas net užsakymo iš leidyklos neturėjo. Tačiau šiandien tai didelis trūkumas ir absoliutus leidybinis nesusipratimas. Šiaip ar taip – dėl skirtingo tarimo ypatybių – nebūna anoniminių abėcėlių be tautybės, o nusprendę vaiką mokyti angliškos (vokiškos, ispaniškos…) abėcėlės, tam skirtą leidinį ir pirktume.

 

2015_Abecele

Maksas Melmanas, Olegas Aleksejevas. Abėčėlė; iliustratorė Elena Dvoreckaja. – Vilnius: Tikra knyga, 2015, 42 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 5,39 €)

Tai knygelė su nuotaika – žaismingumas bei noras išsiskirti atsispindi jau pavadinime. Neatskiriama jos dalis – animuota abėcėlės daina, kurios tekstas ir pateikiamas knygoje; melodija maloni ir neklausiusiems vertėtų su ja susipažinti (dainą bei programėlę rasite http://www.abecele.com). Iliustracijos – abstrakčios ir stambios, gruboko charakterio, taip pat iš animuotos dainos. Greta įprastinių žodžių (citrina, ežys, ėriukas, zylė) įsiterpia ir retesni (jūreivis, kapitonas, riestainis) bei vilnietiško kolorito „Čeburekas – tai skanu“.

abecele_knyga_Page_03

abecele_knyga_Page_06

Iliustracijų autorė Elena Dvoreckaja, šaltinis: tikraknyga.lt

Sugalvota pokštų („O – oranžinė ožka“), atsižvelgta į lietuviškos abėcėlės sunkumus ir ieškota būdo tai pateikti lengviau vaikui įsimenama forma – „lia lia lia lapė“, „upė, ūūūsai (nors seka turėtų būti: U Ų Ū). Taigi autoriai nesilaiko nuomonės, kad raides reikia mokytis tam tikra tvarka, ir specialiuose atvertimuose (knygos viduryje bei pabaigoje) jos pateikiamos sumaišytos.

abecele_knyga_Page_12

Visgi neatleistina, kad iš knygos pradingo raidė Y; dera pagirti vaiko amžiaus poreikius atitinkantį knygos formatą, tačiau minusas yra plonas, slidus ir teplus (jautrus pirštų antspaudams) popierius. Bendrai Abėčėlės projektas su savais rezultatais – didelis postūmis mūsų rinkoje; tačiau tėvams kartu su vaikais teks apsispręsti, kiek jiems priimtinas didžiagalvių didžiaburnių personažų įsitvirtinimas (reklamose, knygų grafikoje, žaislų pramonėje).

abecele_knyga_Page_05

Gal ne visos su raidėmis supažindinančios knygos pateko į akiratį, bet akivaizdu: kelis pageidautinus kriterijus atitinkančio leidinio – patogaus (mažam) vaikui formato, tvirto popieriaus, sklandžiai sueiliuoto, kruopščiai iliustruoto ir su visomis lietuviškos abėcėlės raidėmis – nepavyko rasti. Gal jo Lietuvoje dar ir nėra?

artuma-ikona_lt_LT

Tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2015 Nr. 10 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

Reklama
0

Ką perkame vaikams? Trumpas gidas (3)

Dailininkas ir rašytojas Kęstutis Kasparavičius (beje, šių metų birželio 2 d. sulaukęs garbingo 60 metų jubiliejaus) ne viename interviu yra užsiminęs, jog labiausiai jam patinka iliustruoti… savo knygas. Tai visai nekeista: kokybišką paveikslėlių knygą turime suvokti kaip kūrybingą vienos idėjos, bendros vizijos realizaciją. Bendradarbiavimas būna ir sudėtingas – kartais trūksta susikalbėjimo dėl vizijos, o kartais jos apskritai stokojama… Taip iliustruotojai, kūrybines ambicijas siejantys su gilia teksto ir vaizdo tarpusavio derme, ir pradeda rašyti – juk dailininkas Kasparavičius tokiu atveju idealiai žino, kokių iliustracijų savo istorijai nori rašytojas Kasparavičius… Pasižvalgykime po lentynas, kaip sekasi kitiems lietuvių menininkams piešti ir rašyti vaikams.

 

Lina Žutautė. Kakė Makė ir pabėgusios ausys [pasaka]. – Vilnius: Alma littera, 2014, 34 p. (trečias nenurodytas tiražas; kaina „Pegaso“ knygyne 17,39 Lt)

2014_Kake Make ir pabegusios ausys

Mažai teksto, bet daug detaliai iliustruotų prasmingų situacijų, kuriose veikia vietoje nenustygstantis ir labai smagus personažas – štai ko reikia skaitytojams nuo 3 metų, bet kas pavyksta ne kiekvienam! Pati rašydama ir pati iliustruodama, Žutautė sukūrė labai dinamišką ir ryškiaspalvį (tačiau skoningai ir saikingai ryškiaspalvį), labai didaktišką (tačiau pačia pozityviausia, neįkyriausia prasme) pasakojimą – knygą, kurioje „yra kur akis paganyti“.

Kake2

Tad ne atsitiktinumas, kad jau pirmoji autorės knyga „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“ IBBY pripažinta geriausia 2010 m. knyga jauniausiems skaitytojams. „Ak, ta Kakė Makė! Negirdėjo mamos, negirdėjo tėčio, nesiklausė senelės. Ir taip kasdien, mažiausiai po tris kartus! Tad nieko nuostabaus, kad vieną kartą nutiko neįtikėtinas dalykas“, – pristatoma knygos nugarėlėje. Kake3Kakę Makę lengva pamilti, tą supranti iškart. Be abejo, tą suprato ir leidėjas (jau pasirodė 3 knygos, 2 garso knygos, 3 spalvinimo knygelės, 5 užduočių knygos, interaktyvi animuota istorija, puodelis, dėlionė, marškinėliai, rankinukas…). Tikėkimės, aktyvūs rinkodaros sprendimai nepaakins autorės publikuoti Kakės Makės serijoje tokių naujų knygų, kurios kokybe nusileistų pirmosioms, ir atsižvelgs į kūrybinio susikaupimo bei leidybinių pauzių svarbą. Kol kas – tai labai vykusių knygų serija; pagrįstai galime teigti, kad nors profesionaliai ir įdomiai iliustravo ne vieną „svetimą“ knygą, iki Kakės Makės pasirodymo dailininkės talentas nebuvo atskleistas taip ryškiai. Iliustracijos (jos pasakoja daugiau nei tekstas) sudomins ir visai mažus skaitytojus; Žutautei pavyko šmaikščiai perteikti ir „nekaltą“ vaiko matymą, tad tėvams pasakojimas kels malonią, atlaidžią šypseną. Beveik nėra abejonių, kad Kakė Makė patiks visiems: tai knyga, kurią vaikui norėsis vartyti ir vartyti, – tad kaip be jos asmeninėje bibliotekėlėje?

kake

 

Nomeda Marčėnaitė. Lėlė; iliustracijos autorės. – Vilnius: Tyto alba, 2012, 81 p. (antras nenurodytas tiražas; kaina tytoalba.lt el. parduotuvėje – 23 Lt)

2014_Lele

Įtraukta į 2012 m. geriausių knygų vaikams penketuką. Lyriškas, emociškai gilus pasakojimas apie fiziškai paliktą – taigi ir dvasiškai apleidžiamą – vaiką (motina išvyksta į Airiją, dukra paliekama močiutei). Tekstas polifoniškas – žinome, ką viena sau pagalvojo mergaitė (jos mintys rašomos kursyvu), toliau seka pasakotojos autobiografiškos (?) refleksijos, pvz.: „Niekada nemačiau, kaip į vežimą kraunamas šienas, niekada nebuvau ant tokio kvapnaus žolinio kalno užsiropštus […]. O mergaitei pasisekė. Gal ir man dar kada pasiseks“ (p. 49).

lele_pradzia

Marcenaite4Pozityviai (šiek tiek reklamiškai) pasakojant apie „pramogas“ kaime, tiesiamas tiltas tarp šiuolaikinių vaikų užsiėmimų ir „amžinų“: miegoti ant šieno, statytis būstą, laidoti vabalėlius. Liūdina religinės praktikos reprezentavimas vien per draudimus („bijok Dievo, vaikeli. [K]o tu taip šauki? Klaupkis ant kelių“, p. 40), mergaitei absoliučiai nesuvokiamus – juk anksčiau ji „niekada nebuvo mačiusi vyro su suknele“ (p. 40). Tokias močiutes su anūkėm matom kaimuose dažną vasaros sekmadienį, tad ar Marčėnaitė kalta, kad atsilankymą bažnyčioje ji pavaizdavo būtent taip (pasirinkdama klišę)?

„Lėlė“ – įrodymas, kad stipriems kūrėjams idėjos realizavimo būdas nėra esminis. Mišri technika čia naudojama su nusimanymu, vaizdai subtiliai įsilieja į harmoningą istoriją apie savęs ieškojimą ir atradimą (turėkime omenyje, jog šioje srityje – tai autorės debiutas).

Marcenaite2

Etnografiškas iliustracijų charakteris puikiai tinka su į pasakojimą įpinamu tautos istorijos motyvu – ant aukšto surasta praradusi kūną lėlė priklausė į Sibirą ištremtai mergaitei: „Tuo tarsi parodoma, kad visi mes turim praeitį, o ji gali būti ir skaudi“ (Inga Mitunevičiūtė). Įsimintina knyga mokyklinio amžiaus vaikams, dar ir „interaktyvi“ – vėlgi savaip, senoviškai – knygos gale iš specialaus atvarto galima išsikirpti lėlę ir jos apdarus.

Istorijos pabaiga laiminga! Tačiau knyga turi ir nenuneigiamo liūdnumo, jos puslapiai persmelkti kažkokio vidinio skausmo. Ar Jums taip nepasirodė? Pasidalinkite savo vaikų skaitymo patirtimi ir įspūdžiais.

 

artuma-ikona_lt_LT

 

Šis tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2014 Nr. 7/8 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

0

„Kiti nutikimai orbitoje“

Italo Gianni Rodari (1920–1980) – „Čipolino nuotykių“ autoriaus – pristatinėti kaip ir nereikia. 1950 metais komunistų partija jį paskyrė naujo žurnalo vaikams „Il Pioniere“ redaktoriumi Romoje. O 1951-aisiais jis išleido savo pirmąsias dvi vaikiškas knygas, vėliau – dar ir dar. Ir daug keliavo po Tarybų Sąjungą… Tad „politiškai teisingo“ rašytojo knygų vertimai anais laikais į lietuvių kalbą nebuvo vilkinami. Galėtume tuo „džiaugtis“, nepamišdami, jog italų rašytojas daugybę savo istorijų sukūrė įkvėptas būtent… politinės ideologijos. Tačiau juk tekstai buvo originalūs ir prasmigi, ir rusų sukurtas animacinis filmukas – labai vykęs. Laimei, vaikai tokių paikų dalykų kaip „politika“ ir „ideologija“ smagiose autoriaus knygose tikrai neieško, o šių smulkių faktinių detalių nežinant, – komunistinė potekstė gal apskritai neįžvelgiama.

Knygelė vaikams „Kiti nutikimai orbitoje“ – taip pat iš anų laikų, pirmąkart pasirodžiusi 1962 metais, tik, matyt, likusi užgožta daugybės kitų puikių ir populiarių autoriaus kūrinių. O gal bijota vartotojiškos visuomenės ir skalsos užuomazgų (kaip tuo metu būtų suprasti „robotai išsimokėtinai“ ar tarpusavyje mirtinai konkuruojantys skalbimo miltelių agentai?). Kaip visada, leidykla „Nieko rimto“ pirmoji skuba leisti tai, kas Europoje žinoma, vertinga ir seniai įsisavinta, o su Hanso Kristiano Anderseno medalio laureatais – kažin, ar galima prašauti pro šalį.

Kiti nutikimai orbitoje

Knygos pavadinimas pasufleruoja, kur vyks visų dvylikos pasakaičių veiksmas. Ir nors knygos adresatai – šios kartos vaikai – jau retas kuris gavo žaisti metalinėse raketose iš tarybinių žaidimų aikštelių, tolimos planetos ir noras išskristi, kosmoso nuotykiai, tikėtina, vistiek vilioja. Ateiviai, lėkštės ir raketos, – jokia ne naujiena, žinant Gianni Rodari kūrybos kontekstą ar dar menant skaitytas pasakas iš vaikystės.

Rašydamas vaikams autorius, atrodo, labiausiai laikosi paprastumo principo, ir tekstas jo gaunasi lengvas, sklandus: „Šiandien radijas ir televizija apraizgė visą planetos paviršių didžiuliu ir jautriu tinklu. Naujienos kaip žuvytės pakliūva į šį tinklą ir per keletą akimirkų nuskrieja nuo vieno ašigalio iki kito“ (p. 134). Dažnai išnyra kapitalizmo kritika, bet, nenuginčysi, Rodari nuogąstavimai apie pasaulio ateitį ne be pagrindo, o kai kurie – jau arti išsipildymo ribos. Pasakoje „Viskas prasidėjo nuo krokodilo“ kalbėdamas apie prekybos agentų nežabotą konkurenciją, rašo, kaip buvusioje kalnų vietoje dabar „puikuojasi bjaurus užrašas: ,Kur praeina Ziru, ten visada švaru.‘ Apšviestas naktį, jis matyti net iš Mėnulio. Tarpplanetinė reklama, ponai. Šios galaktikos naujovė“ (p. 76). Jo vaizduojamoje ateityje „Visa besisukanti erdvėje Žemė virto reklaminiu balionu“ (p. 77), o juk „viskas prasidėjo nuo“, – kaip ir pasakos pavadinime, – visai nekaltų ir nereikšmingų dalykų! Visgi šalia destruktyvaus polinkio į vartojimą autorius nepamiršta įlieti optimizmo ir vilties, kaip antai pasakoje apie skraidantį namą, kurio gyventojams „Saulė yra visados […]. Ji šviečia net ir virš pačios baisiausios audros. Reikia tik iki jos pakilti“ (p. 153).

Taigi nepriekaištingu stiliumi ir pasakų motyvais Gianno Rodari nenustebina, nors sukurtas buitinių robotų paveikslas vertas dar kelių papildomų sakinių. Pasakoje „Robotas, kuris norėjo miegoti“ kalbama apie „didįjį miego išradimą“ ir gausią robotų bendruomenę. Tai labai nuotaikinga pasaka, kurios herojai sėkmingai kovoja už savo teises, o sukurtas robotų įvaizdis – maloniai ne metalinis. „2222 metais visoje planetoje buityje buvo plačiai naudojami robotai. Vienas iš tokių buvo Katerinas“ (p. 38). Pasakojama, kiek įvairių namų ruošos darbų jis moka, ir kaip naktį, nuobodžiaudamas, viską perdaro: perlygina kelnes, dažo ir perdažo virtuvės sienas (beveik kaip lietuvių mitologinė laumė, nežinanti, kada sustoti). Reguliari naktinė žmonių veikla – miegas – jam kelia rūpestį: „Bet ką gi galima matyti užmerktomis akimis?“ (p. 40). Pamažu Katerinas pradeda gudrauti, iš vaikų sužino, kaip reikia „skaičiuoti avis“ ir kokiu tikslu tai daroma. Galiausiai „jis knarkė, bet jo leidžiamam garsui apibūdinti reikėtų rasti tinkamesnį veiksmažodį – gražų ir muzikalų. Juk vis dėlto tai elektroninė muzika!“ (p. 54). Kalbėjimas apie elektroninę muziką 1962 metais ir dar šiame netikėtame kontekste turėtų bet kuriam paniurusiam skaitovui – pavyzdžiui, išvargusiam tėčiui – trumpam praskaidrinti nuotaiką, o vaikams, be abejonės, tiks Linos Žutautės moderniškos knygos iliustracijos (taigi ir linksmi robotų portretai).

Gianni Rodari, Kiti nutikimai orbitoje. Iš italų kalbos vertė Birutė Žindžiūtė-Michelini; iliustravo Lina Žutautė. Vilnius: Nieko rimto, 2010, 175, [9] p. Serija H. Ch. Anderseno medalis

Šis tekstas jau buvo publikuotas, tačiau, man atrodo, pranykęs šalia daugybės tekstų apie suaugusiųjų knygas. Todėl kartoju; jis pasiekiamas adresu: www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-06-30-ruta-lazauskaite-savaites-skaitiniai/65224. O knygos reklamą rasite čia: vaikams.skaitymometai.lt/index.php?-78551001