Apžvalga: Laimė yra lapė (2016, 2017, 2018)

Apie šią knygą, tiesiog nuklotą diplomais, jau kalbėta kalbėta. Tačiau paveikslėlių knyga, išversta į anglų kalbą, o ne atvirkščiai, – tokio retumo įvykis, kad dėmesio jai tikrai nebus per daug.

Evelina Daciūtė. Laimė yra lapė [pasaka]; nupiešė Aušra Kiudulaitė. – Vilnius: Tikra knyga, 2016 (+2017, 2018), 48 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 5,98 €)

Leidyklos „Thames & Hudson“ vertimas pasirodė birželio 19 dieną: 10 balų originaliam knygos viršeliui ir 10 su pliusu – britams.

Ypatingai šilta (ir paprasta – žinoma, nepaprastu būdu) yra knygos dedikacija.

Toks yra ir netradicinis autorių interviu (kuriame jos apklausinėja viena kitą), liudijantis buvus jaukią ir jautrią, intymią (atvirą) kūrybinio proceso nuotaiką ir įvykusį susikalbėjimą. Juk šitai ir yra pagrindinė sėkmingo kūrybinio rezultato prielaida? Evelina klausia Aušros: „Kaip tavo gyvenime atsirado Laimė yra lapė? Ar keitėsi tavo gyvenimas, kai piešei iliustracijas? Kaip vyko kūrybinis procesas?/ Pamenu, kai gavau tavo tekstą su lape ir kokį jis man įspūdį paliko. Tai buvo pirmas kartas, kai pajutau, kad galiu ir noriu istoriją nupiešti. Nebuvau anksčiau to patyrusi. Vis labiau galvoju, kad greičiausiai didelį ispūdį paliko tai, kad nuo pradžių jaučiau, kad knyga bus toks galingas spalvų žaismas. Ta oranžinė, draugaujanti su mėlyna spalva. Sūpynės, lapė, apelsinai, bandelės, berniukas… Galvoje visų pirma atsirado knygos spalva, tik paskui siužetas. Kūrybinio proceso pradžia buvo labai atsargi, vis tikrinau tavo reakciją: vis bijojau pridėti į istoriją per daug to, ko joje nėra parašyta, bet kadangi tu manęs nestabdei, o tik skatinai, tai viskas vyko neįtikėtinai sklandžiai. Geriausiai pamenu tai, kad mes aptardavome kiekvieną atvartą, ir taip keliavome kartu per visą istoriją. Pabaigusi knygą, labiausiai ilgėdavausi kasdieninių mūsų susirašinėjimų.“ Visą autorių interviu galite skaityti čia.

Iliustracijos – dinamiškos, šmaikščios, profesionalios, tačiau tai, kaip visada, ir skonio reikalas (vieniems bus „labai labai, pačios pačiausios“, kažkam – tiesiog „ne jų“; tačiau bent kiek stebintys dailininkų darbus ir leidybos rinką supranta, kad toks stilius šiuo metu – absoliučiai trend dalykas).

Visų iliustracijų autorė – Aušra Kiudulaitė. Knygą (lietuviškąjį leidimą) apipavidalino Inga Dagilė.

Kai kurios iliustracijų detalės – šiuolaikiškai ironiškos, oranžiškos ir talpiai intertekstualios (užrašai: „Oranžinio kamuolio žvaigždynas“, „Prisukamo apelsino žvaigždynas“, „Tik internetas nedingo“, „Auksinė žuvienė žuvis“ ir pan.).

 

Siužetas, detalės ir vertybės. Kasdien, gavęs iš mamos drobinį maišelį ir smulkių pinigų, Povilas keliaudavo į kepyklą bandelių trijų asmenų šeimos vakarienei: į priekį – trumpuoju, atgal – ilguoju keliu, kuriame ir sutiko būsimą draugę. „– Dosnumas yra vandenynas. Nori būti vandenyno dalimi? […] Tada pavaišink, prašau, bandele“, – visai paprastu būdu išnirti iš egoizmo jį ragino lapė. Tolesnė personažų draugystė norom nenorom primena Mažąjį Princą (dar ir todėl, kad pirmajame lietuviškame Antoine‘o de Saint-Exupéry knygos vertime vietoj originalios formos („lapinas“, pranc. le renard) buvo pasirinkta – ir nepaprastai prigijo – moteriškoji giminė: „lapė“), į Exupéry kūrybą nurodo ir dar (bent) vienas iliustracinis užrašas („Žemė – draugų planeta“). Panašūs ir egzistenciniai rūpesčiai: „– Tu būsi visada visada?“ – nerimavo Povilas. „– Galbūt kurį laiką eisi šiuo keliu tikėdamasis, kad mane sutiksi. Paskui tyčia neisi. Kad nematytum šitos vietos ir šių sūpynių. O vėliau atsiras kas nos, kas pakeis mane. / Po šio pokalbio jau nebuvo taip, kaip buvo prieš tai. Povilas su nerimu sukdavo į ilgąjį kelią.“ Tai kritinis – nerimo ir širdgėlos – momentas, kurį gyvenime atitinka situacijos, kuomet turime užmigdyti brangų augintinį ar suprantame, kad mūsų šeimos narys nebepasveiks.

Šios, nors ir ne visai tradicinės (gyvenančios medyje), šeimos tėtis karjeros laiptais kopia gana tradiciškai. Apie jo laimėjimus pasakojama su nemãža ironijos (dar viena aliuzija į knygos Mažasis Princas statistiką ir lyginamuosius dydžius mėgstančius suaugusiuosius?). Tėtis „pranešė, kad netrukus jie kelsis į kitą – didesnį – miestą, gyvens naujame – dar aukštesniame – medyje, kuris auga dar didesniame parke, o jis pilotuos dar galingesnį malūnsparnį.“ Visgi pats tėtis nėra tuščias materialistas, bet – panašiau – populiaraus šiandienio pozityviojo mąstymo įkaitas. Todėl berniukui, kuris baiminasi prarasti draugystę, atsakoma: „– Viskas bus dar geriau! […] Gerumo niekada nebūna per daug. Visada gali būti dar geriau, – kaip kirviu nukirto tėtis.“ Didesniame naujame mieste buvo naujas kelias į kepyklą, tačiau nebebuvo lapės ir gerumo. Ar tokia draugystės kulminacija?

Artimojo mirtis, nepriklausomai nuo mūsų tikėjimo ar netikėjimo pomirtine būtimi, visada susijusi su giliu skausmu ir stokos jausmu: mums stinga artumo, ir to negalime pakeisti. Tačiau lapė buvo gyva – jos širdis tebegalėjo rinktis. Ir vieną vakarą Povilas ją rado – belaukiančią ant sūpuoklių; ji buvo ir „prijaukinta“ (vėl tas Exupéry!), ir atsakinga už savo berniuką: „– Aš gi tau sakiau […]. […] Kai aš pajusiu, kad turiu būti kitur, – ten ir eisiu“,  kitaip  tariant – atėjau čia, kad būčiau su tavimi. O tai gražiausi žodžiai, kuriuos vienas individas gali tarti kitam ir giliausias kiekvieno žmogaus troškimas. Todėl nė kiek ne keistas knygos pavadinimas ir jos aktualumas. „Vaikai daug galvoja apie laimę – mus labai nustebino, kad vaikai kalba apie laimę labai giliai“, – sakė Evelina Daciūtė interviu LRT „Labame ryte“ (2017 09 02). Žinoma, ne visiems „laimė yra lapė“; bet juk „lapę“ turime suvokti alegoriškai, o svarbiausias žodis šiame teiginyje – yra. Laimė yra.

Pasiklausyti istorijos galima LRT mediatekoje (skaito aktorė Lina Budzeikaitė).

Pabaigai – dar keli žodžiai apie knygos adresatą. Atmetusi visus plikus faktus (kad kiekvieno vaiko branda – absoliučiai individualus dalykas), knygą žymėčiau kaip tinkamą ir įdomią 1,5–6 metų vaikams. Leidykla nurodo 6–8 metų amžiaus kategoriją. Kodėl toks drastiškas skirtumas? Visų pirma, paveikslėlių knygos beveik niekada nesiečiau su savarankišku vaiko skaitymu, o su edukacija, bendrai tėvų ir vaikų leidžiamu laiku. Antrasis aspektas susijęs su multimedijų pažanga. (Dažniausiai) duodame išmanųjį telefoną į rankas vaikui, neturinčiam nė dviejų metų (nes kelias dešimtis minučių bus šventa ramybė), tačiau neduodame knygos. Ar tai nėra nedidelis paradoksas? Goodreads.com svetainėje vyraujanti The Fox on the Swing  komentatorių  mintis – knyga labai „gyva“: pernelyg gyva, per judri. Ir tai tiesa. Žvelgiant iš ilgametės poligrafijos ir knygos meno istorijos perspektyvos – tiek daug elementų talpinanti knyga yra šių laikų kompromisas. Tačiau būdama būtent tokia, ji gali konkuruoti su jūsų planšete.

Taigi kūrybiškas rezultatas + rinkodaros pastangos = penki tiražai, du spektakliai, populiarumas ir daugybė apdovanojimų.  Linkime leidyklai ir dar vieno tiražo! (O jame – pasitaisyti tas kelias, knygą nuo tobulybės skiriančias korektūros klaidas: „Btitanijos“, „trianalė“, „Meno knygos“ (!) konkursas, ir dar kabutes, kabutes…).

Ką perkame vaikams? Trumpas gidas (9)

Apie vaikų skaitymą drauge su tėvais – kaip dvasinio bendravimo formą – jau šiek tiek rašėme. Minėjome, kad teminė knyga gali tapti reikšmingų pokalbių pradžia, kalbėjimosi apie problemas akstinu ir pan. Todėl ir šįkart – apie kelias, gal ne visai įprastas ir knygynuose rečiau pastebimas, tačiau – subtiliai terapines paveikslėlių knygas.

Nauja leidykla „Burokėlis“ savo debiutui (ir naujų autorių klausimui išspręsti) pasirinko geriausia islandų 2004-ųjų metų knyga pripažintą leidinį, – Mažasis Pabaisiukas sako NE!

Áslaug Jónsdóttir, Kalle Güettler, Rakel Helmsdal. Mažasis Pabaisiukas sako NE!; Dideli pabaisiukai neverkia. Iš islandų kalbos vertė Jurgita Marija Abraitytė. – Vilnius: Burokėlis, 2014, 32 p. (kaina burokelis.lt – po 4,50 €)

Neapsiverčia liežuvis sakyti, kad šios knygos viršelis – patrauklus. Visgi susipažinti verta: tai pirmoji iš istorijų apie Mažąjį ir Didįjį Pabaisiukus, pamėgta Skandinavijoje bei kitose šalyse. Sėkmės paskatintas, autorių kolektyvas kūrė toliau, ir šiuo metu jau išleistos aštuonios knygos; prieš metus Islandijoje buvo minimas Pabaisiukų 10 metų „gimtadienis“, pasirodė elektroninės knygų versijos, spektaklis.

Nesunku suprasti, kad tai – populiari knygų serija. „Burokėlis“ išvertė ir lietuvių skaitytojams pasiūlė dvi pirmąsias, – jas dera aptarti kartu.

Kuo gi jos patrauklios? Tradicinėse folklorinėse istorijose vienas svarbiausių elementų yra gėrio ir blogio opozicija, – iš čia kyla pasakų stiprybė ir išmintis. Tačiau kasdienybėje, ypač mokantis bendravimo, svarbūs ir kiti aspektai. Pvz., šios knygelės parašytos tarsi pagal tą pačią schemą (net prasideda panašiai: „Čia taip ramu ir tylu“; „Čia tylu ir ramu. O čia aš žvejoju tykioje jūroje“), bet iš skirtingų perspektyvų.

Iliustracijų autorė Áslaug Jónsdóttir, šaltinis: http://www.burokelis.lt

Taigi skaitydami jas paeiliui, neįkrentame į stereotopinį manymą, jog pirmasis personažas – neigiamas iš principo, o štai antrasis – teigiamas visose situacijose. Priešingai: galime vaikui parodyti, kad nė vienas jų nėra blogas, o jųdviejų draugystė nesimezga tik dėl nemandagaus elgesio, skirtingų ydų ir silpnybių.

Pirmojoje mokomasi kantrybės, taip pat – ištarti žodį „ne“, nebijoti savo nuomonės, netapti manipuliacijų subjektu (pozityviai santūria prasme, per paprastus ir vaikiškus pavyzdžius: „Tada jis nusprendžia, kad aš turiu nežiūrėti, skaičiuoti ir eiti ieškoti. O mano eilė slėptis n i e k a d a neateina! / Bet aš nedrįstu jam nieko pasakyti“). Tai tikrai vykęs bandymas „legalizuoti“ neigiamas emocijas ir kreipti jas konstruktyvių sprendimų link (išsakomos susikaupusios nuoskaudos; susitariama dėl bendravimo „sąlygų“; „Tada aš pagaliau atidarau duris Didžiajam Pabaisiukui. Jis užeina į svečius ir vaišinasi neriaugėdamas ir nečepsėdamas, ir nemėtydamas obuolių žievelių kur pakliūva“). Be to, nesunku atpažinti ir vaikišką pomėgį išsisukti nuo atsakomybės („Jis sukursto mane erzinti mažuosius krebždukus ir j u o k i a s i, kai jie verkia“) – taigi neilgoje paveikslėlių knygoje apstu dalykų, kuriuos būtų galima aptarti su vaiku.

Antrojoje sprendžiama savivertės problema („Mažasis Pabaisiukas labai gražiai piešia ir viską teisingai rašo. / O mano piešinys b j a u r u s! Tačiau dideli pabaisiukai neverkia“); konkurenciją išgyvenantis Didysis yra užsisklendęs viduje ir nenori bendrauti. Laimei, Mažasis nemoka plaukti, tad Didysis, mandagiai paprašytas, gali jį išmokyti ir atgauti pasitikėjimą savimi, tai reiškia – ir išsivaduoti nuo destruktyvių nuostatų („O viskas, ką darau aš, yra beviltiška!“) ir draugauti. Diegiamas labai svarbus supratimas, kad visi apdovanoti skirtingais gebėjimais.

Tai terapinio pobūdžio knygos, – ne tiek kalbiniams, kiek emociniams įgūdžiams lavinti, įdomios vaikams iki maždaug šešerių metų amžiaus. Teksto nedaug, istorijų sakiniai aiškūs ir raiškūs, dažniausiai trumpi, turi pakartojamąją, problemą ryškinančią tezę („Bet aš nedrįstu jam nieko pasakyti“; „Tačiau dideli pabaisiukai neverkia“).

Apie iliustracijas dera pakalbėti atskirai. Jos tipiškai minimalistinio skandinaviško dizaino (atliktos mišria aplikacijos technika, papildomai kai kurias detales išpiešiant ant viršaus), labai stambios, ekspresyvios. Objektyviai vertinant Lietuvos knygų rinkos kontekste – tai disonuojanti stilistika, mūsų akiai neįprastas net jų koloritas (dera nuraminti, kad antroji knygelė – gerokai spalvingesnė), tad ne visus tėvus knygos „įtikins“ savo vizualumu. Ir visgi – surizikuoti verta. Pavartymui:

http://www.ikimokyklinis.lt/index.php/biblioteka/literatura-vaikams/dideli-pabaisiukai-neverkia/18073

http://www.ikimokyklinis.lt/index.php/biblioteka/literatura-vaikams/mazasis-pabaisiukas-sako-ne/18072

Tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2015 Nr. 6 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

Ką perkame vaikams? Trumpas gidas (6)

Kalbant apie knygas, dažniausiai tėvus kamuoja du klausimai: kada vaikui pradėti garsiai skaityti, ir – iki kelių metų reiktų tai daryti? Su vaikais taisyklių nėra – jų imlumas ir gebėjimas susikaupti nevienodas; net toje pačioje šeimoje vienas skaityti išmoksta greitai ir tarsi savaime, kitas – vėlai ir/arba dėdamas daug pastangų. Ką galima patarti?

Pradėti skaityti (kaip ir dainuoti, deklamuoti) reikia kuo anksčiau, o patį skaitymą – tarkime, 20 minučių kasdien – paversti ritualu, nenutraukiamu ir tada, kai vaikas jau skaito pats (būdinga, jog skaitymas drauge ir skaitymas savarankiškai vaiko išgyvenami kaip skirtingi, nesusiję dalykai, tad staigus, netikėtas to nutraukimas gali ilgam laikui sugadinti emocinį vaiko santykį su knyga). Vėliau, žinoma, skaityti (garsiai) gali ir jis, svarbiausia – skirti laiko tik tam ir būti kartu, paaiškinti nežinomų žodžių reikšmę, aptarti turinį, įsitikinti, kad vaikas tekstą suprato, kartu paanalizuoti svarbius momentus (tėvai naudojasi Penkių pirštų taisykle – jei lape 5 vaikui nežinomi žodžiai – knyga dar per sunki). Jam bręstant ir pereinant nuo žaislinių prie paveikslėlių knygų, perkame ne tik leidinį – tuo pačiu investuojame į bendravimą ir ryšio su vaiku stiprinimą. Tačiau ir vertingos knygos išsirinkimo klausimas lieka svarbus, – taigi, kas geresnio knygynų lentynose?

Deborah Underwood. Tylioji knygelė. Iš anglų kalbos vertė Violeta Palčinskaitė; iliustravo Renata Liwska. – Vilnius: Nieko rimto, 2014, 32 p. (kaina niekorimto.lt el. parduotuvėje – 4,05 €).

Labai miela knygelė – įžvalgiai sumanyta, nepriekaištingai realizuota ir gražiai išleista. Akį traukia kuklaus grožio, jaukios, „minkštos“ iliustracijos; knyga pasakoja apie vis retesnį, reikalingą ir sunkiai žodžiais apibūdinamą dalyką, – apie TYLĄ. O ji būna visokia; pasakojimas tuo ir pradedamas: „Tyla būna labai įvairi. Tačiau visų pirma reikia tyliai pabusti“ (o baigiama vakaro pasakaite, kurią lydi „Tylus labanaktuko bučinys“). Toliau kiekviename puslapyje yra po piešinį ir labai talpų sakinį – iliustruojamos įvairios situacijos, kuriose tyla praverčia ir tampa aukso vertės: jos reikia, kad „susikaupęs nuspalvintum piešinėlį“, ji jauki: „Tyliai šnara muilo putos vonioje“.

Tai ir didaktika („Likau paskutinis, bet ramiai ir tyliai laukiu, kol mane pasiims iš mokyklos“), ir filosofija („Tokioje tyloje geri draugai susikalba ir be žodžių“).

Tiesa, ne visada tyla įtikinanti („Kai pramogų traukinukas šauna aukštyn, sėdime tylūs“), tačiau apskritai knyga „taip nuostabiai subalansuota, kad, rodos, neturi ką dar pridėti […]. Net ir labai talentingam menininkui reikia dar ir sėkmės, kad gimtų toks kūrinėlis“ (Sigutė Ach).

 

Piret Raud. Pono Paukščio istorija. Iš estų kalbos vertė Viltarė Urbaitė; iliustracijos autorės. – Vilnius: Sofoklis, 2013, 39 p. (kaina sofoklis.lt el. parduotuvėje – 2,50 €).

Iliustracijos grafiškos, kiek lakoniškos ir stilizuotos, – šiek tiek primena pačių vaikų piešinius. Tai estų dailininkės, lietuviams pažįstamos iš knygų Paula ir Patrikas, Paula baigia vaikų darželį piešinių, kūryba, tačiau šįkart ji – ir teksto autorė. Jausmas, kad nesi patenkintas savimi, nori kažką (arba viską) gyvenime pakeisti ar bent jau išbandyti, ištrūkti iš įprastos aplinkos – aplanko ir vaikus. Tačiau su mažyliu kalbėtis apie buvimo savimi teikiamą pasitenkinimą ir gyvenimo džiaugsmą – gana sudėtinga; laimei, šis tekstas – būtent apie tai.

Per Paukščio patirtį suprantamai perteikiama filosofinė potekstė: lemta būti tuo, kuo gimei – ne morka, ne kiškiu, ne ežiu, kad ir kaip partaukliai iš pažiūros tai atrodytų: „Būti ežiu jam labai patiko. Ant ežių niekas nesėdi ir niekas nesitiki, kad jie vaikščios į choro repeticijas. Mat ežiai išvis nedainuoja, jie tik pupsi“ (p. 15) ir pan. Pono Paukščio istorija – labai teisinga knyga; tekstas trumpas ir aiškus, o laiminga istorijos pabaiga sudėlioja egzistencinius akcentus.

Gera knyga – tai svarbių diskusijų pradžia, tėvų ir vaikų dvasinio bendravimo forma. O atradus tinkamiausius leidinius jums, – net ir vienas knygos puslapis gali tapti atskira pokalbio su vaiku tema. Šito neužmirškite.

Tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2015 Nr. 1 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.