Italo Gianni Rodari (1920–1980) – „Čipolino nuotykių“ autoriaus – pristatinėti kaip ir nereikia. 1950 metais komunistų partija jį paskyrė naujo žurnalo vaikams „Il Pioniere“ redaktoriumi Romoje. O 1951-aisiais jis išleido savo pirmąsias dvi vaikiškas knygas, vėliau – dar ir dar. Ir daug keliavo po Tarybų Sąjungą… Tad „politiškai teisingo“ rašytojo knygų vertimai anais laikais į lietuvių kalbą nebuvo vilkinami. Galėtume tuo „džiaugtis“, nepamišdami, jog italų rašytojas daugybę savo istorijų sukūrė įkvėptas būtent… politinės ideologijos. Tačiau juk tekstai buvo originalūs ir prasmigi, ir rusų sukurtas animacinis filmukas – labai vykęs. Laimei, vaikai tokių paikų dalykų kaip „politika“ ir „ideologija“ smagiose autoriaus knygose tikrai neieško, o šių smulkių faktinių detalių nežinant, – komunistinė potekstė gal apskritai neįžvelgiama.
Knygelė vaikams „Kiti nutikimai orbitoje“ – taip pat iš anų laikų, pirmąkart pasirodžiusi 1962 metais, tik, matyt, likusi užgožta daugybės kitų puikių ir populiarių autoriaus kūrinių. O gal bijota vartotojiškos visuomenės ir skalsos užuomazgų (kaip tuo metu būtų suprasti „robotai išsimokėtinai“ ar tarpusavyje mirtinai konkuruojantys skalbimo miltelių agentai?). Kaip visada, leidykla „Nieko rimto“ pirmoji skuba leisti tai, kas Europoje žinoma, vertinga ir seniai įsisavinta, o su Hanso Kristiano Anderseno medalio laureatais – kažin, ar galima prašauti pro šalį.
Knygos pavadinimas pasufleruoja, kur vyks visų dvylikos pasakaičių veiksmas. Ir nors knygos adresatai – šios kartos vaikai – jau retas kuris gavo žaisti metalinėse raketose iš tarybinių žaidimų aikštelių, tolimos planetos ir noras išskristi, kosmoso nuotykiai, tikėtina, vistiek vilioja. Ateiviai, lėkštės ir raketos, – jokia ne naujiena, žinant Gianni Rodari kūrybos kontekstą ar dar menant skaitytas pasakas iš vaikystės.
Rašydamas vaikams autorius, atrodo, labiausiai laikosi paprastumo principo, ir tekstas jo gaunasi lengvas, sklandus: „Šiandien radijas ir televizija apraizgė visą planetos paviršių didžiuliu ir jautriu tinklu. Naujienos kaip žuvytės pakliūva į šį tinklą ir per keletą akimirkų nuskrieja nuo vieno ašigalio iki kito“ (p. 134). Dažnai išnyra kapitalizmo kritika, bet, nenuginčysi, Rodari nuogąstavimai apie pasaulio ateitį ne be pagrindo, o kai kurie – jau arti išsipildymo ribos. Pasakoje „Viskas prasidėjo nuo krokodilo“ kalbėdamas apie prekybos agentų nežabotą konkurenciją, rašo, kaip buvusioje kalnų vietoje dabar „puikuojasi bjaurus užrašas: ,Kur praeina Ziru, ten visada švaru.‘ Apšviestas naktį, jis matyti net iš Mėnulio. Tarpplanetinė reklama, ponai. Šios galaktikos naujovė“ (p. 76). Jo vaizduojamoje ateityje „Visa besisukanti erdvėje Žemė virto reklaminiu balionu“ (p. 77), o juk „viskas prasidėjo nuo“, – kaip ir pasakos pavadinime, – visai nekaltų ir nereikšmingų dalykų! Visgi šalia destruktyvaus polinkio į vartojimą autorius nepamiršta įlieti optimizmo ir vilties, kaip antai pasakoje apie skraidantį namą, kurio gyventojams „Saulė yra visados […]. Ji šviečia net ir virš pačios baisiausios audros. Reikia tik iki jos pakilti“ (p. 153).
Taigi nepriekaištingu stiliumi ir pasakų motyvais Gianno Rodari nenustebina, nors sukurtas buitinių robotų paveikslas vertas dar kelių papildomų sakinių. Pasakoje „Robotas, kuris norėjo miegoti“ kalbama apie „didįjį miego išradimą“ ir gausią robotų bendruomenę. Tai labai nuotaikinga pasaka, kurios herojai sėkmingai kovoja už savo teises, o sukurtas robotų įvaizdis – maloniai ne metalinis. „2222 metais visoje planetoje buityje buvo plačiai naudojami robotai. Vienas iš tokių buvo Katerinas“ (p. 38). Pasakojama, kiek įvairių namų ruošos darbų jis moka, ir kaip naktį, nuobodžiaudamas, viską perdaro: perlygina kelnes, dažo ir perdažo virtuvės sienas (beveik kaip lietuvių mitologinė laumė, nežinanti, kada sustoti). Reguliari naktinė žmonių veikla – miegas – jam kelia rūpestį: „Bet ką gi galima matyti užmerktomis akimis?“ (p. 40). Pamažu Katerinas pradeda gudrauti, iš vaikų sužino, kaip reikia „skaičiuoti avis“ ir kokiu tikslu tai daroma. Galiausiai „jis knarkė, bet jo leidžiamam garsui apibūdinti reikėtų rasti tinkamesnį veiksmažodį – gražų ir muzikalų. Juk vis dėlto tai elektroninė muzika!“ (p. 54). Kalbėjimas apie elektroninę muziką 1962 metais ir dar šiame netikėtame kontekste turėtų bet kuriam paniurusiam skaitovui – pavyzdžiui, išvargusiam tėčiui – trumpam praskaidrinti nuotaiką, o vaikams, be abejonės, tiks Linos Žutautės moderniškos knygos iliustracijos (taigi ir linksmi robotų portretai).
Gianni Rodari, Kiti nutikimai orbitoje. Iš italų kalbos vertė Birutė Žindžiūtė-Michelini; iliustravo Lina Žutautė. Vilnius: Nieko rimto, 2010, 175, [9] p. Serija H. Ch. Anderseno medalis
Šis tekstas jau buvo publikuotas, tačiau, man atrodo, pranykęs šalia daugybės tekstų apie suaugusiųjų knygas. Todėl kartoju; jis pasiekiamas adresu: www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-06-30-ruta-lazauskaite-savaites-skaitiniai/65224. O knygos reklamą rasite čia: vaikams.skaitymometai.lt/index.php?-78551001
Skaitome vaikams 