Apie Lietuvos šaknis (Ką perkame vaikams? #13)

Baigiame simbolinius valstybingumo šimtmečio metus. Ar per juos susimąstėte, kaip vaikams perteikti nelengvą Lietuvos istoriją? Tinkami teminiai leidiniai suteiktų ir pretekstą improvizuotai istorijos valandėlei, ir pažinties su savosiomis šaknimis kryptį – pavyzdžiui, taptų proga papasakoti apie Vilniaus katedrą, kuri „ne kartą buvo praryta liepsnų, sugriauta“, arba kaip, kokiomis aplinkybėmis – lygia greta su modernia tautos ir valstybingumo samprata – gimė mūsų tautinis himnas, kurio eilutėse „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ savo apaštalinei žiniai argumentų ieškojo popiežius Pranciškus.

Vilniaus arkikatedros mįslės; Violeta Indriūnienė, Rita Pauliukevičiūtė, Alina Pavasarytė, Birutė Valečkaitė; dailininkai Artur Shirin, Justina Norkutė-Širin. – Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė, 2017, 18 p. + 1 lapas su lipdukais (kaina Bažnytinio paveldo muziejuje – 15 €).

Tai nemažo būrio specialistų rengta knyga-nuotykis, padedantis pažinti Arkikatedros istoriją: jos požemius, Šv. Kazimiero koplyčią ir varpinę; meno vertybes ir vienas kitą keitusius architektūros stilius; religinę paskirtį ir pamaldumo tradiciją. Mielas angelėlis – arkangelas Mykolas – pakviečia į kelionę laiku ir erdve, kurioje skaitytojo / vartytojo kiekviename puslapyje laukia bent po vieną interaktyvią  detalę / užduotį (atlenkti, išimti, atversti, suklijuoti lipdukus, išrinkti gražiausią…).

Knygos dailininkai Artur Shirin, Justina Norkutė-Širin, dizainerė Mažvydė Kokanauskienė; fotografijų © Sauliaus Jokužio spaustuvė.

Autorių parinkti akcentai, jų seka pasakoja išties šviežią Arkikatedros istoriją – be sovietinių priemaišų, o įdomi kelionė per puslapius baigiama kvietimu užsukti į Šv. Mykolo bažnyčią ir realiai pamatyti ten įsikūrusio Bažnytinio paveldo muziejaus eksponatus. Tekste vartojamas terminas „katedra“, tad adresatui vaikui galėjo būti aptartas katedros–arkikatedros santykis; knygoje likę smulkių korektūros nelygumų, brūkšnių eilučių priekyje. Konservatyvesni galėtų ginčytis, ar esamà šriftų, jų dydžių bei spalvų ir iliustracijų braižo įvairovė – labiau interaktyvus ir lavinantis ar labiau dėmesį blaškantis veiksnys. Tačiau tai nekelia abejonių, jog knyga – linksma, nuotaikinga, unikali; traukianti vaikų akį, keliaujanti po kaimyninių šalių knygų parodas. Pažymėtina, kad ji buvo įvertinta (už dizaino interaktyvumą) šių metų Knygos meno konkurse.

Himno istorija vaikams; rašė Andrius Vaišnys, piešė Rimantas Rolia. – Vilnius: Artseria, 2015, 32 p. + 1 lapas su Lietuvos himno žodžiais ir natomis (kaina knygos.l el. knygyne – 5€).

„– Ar bažnyčią uždarei? <…> Universitetas uždarytas? <…> Ar kunigaikščių rūmai su žeme sulyginti? – Rūsiai tik liko iš tų rūmų“ (p. 5). Priespauda, baimė, represijos, pataikūniška valdininkų moralė, t. y. visa spaudos draudimo laikotarpio atmosfera, šiame tekste perteikta stebėtinai taikliai, – be faktų, pavardžių ir skaičių. Visi įvykiai vaikui rodomi iš jo perspektyvos:„Kartą seniai, bet nelabai, kai Lietuvoje buvo uždrausta vaikams lietuviškai rašyti ir skaityti, į miestą auksuota karieta įvažiavo Jo didenybė Caras. Už kiekvieno medžio gatvėje išsirikiavę rūstūs žandarai nebyliai stebėjo, kad nė vienas praeivis nesumanytų svarbaus svečio trukdyti ir skųstis gyvenimu“ (p. 4); „tuojau liepė žandarams jos tėvelius suimti ir į Sibiro platybes ištremti – tegu esą ten mokosi Carą geruoju minėti ir uždraustų raštų neskaityti“ (p. 12).

Tai žaismingas, dinamiškas, stiprus pasakojimas – iliustracijos tik santūriai jį papildo. Netingėta pažaisti žodžiais („– E, tik sula, bet gali ir atvirkščiai manyti, – atsako laumė“, p. 20), profesionaliai įpinama komizmo („– Gyventojai ne tik skaito, bet ir naujų raidžių prisigalvoja, – parodė policmeisteris Ū raidę“, p. 13). Krauju sulaistytą istorijos periodą autoriaus išmonė pavertė įstabia literatūrine pasaka su laiminga, nebanalia, prasmių nesusiaurinančia pabaiga: iš dangaus po šalį pasklinda himno žodžiai. „Vienur atskamba: „Tegu tavo vaikai eina vien takais dorybės“, iš kitur – „Tegu saulė…“. Ėdžiose šieną ji nudažo aukso spalva, kai galingas choras jai palinki „tamsumas prašalinti““ (p. 30). Ir ši knyga savaip „interaktyvi“ – į seką surašius visas specialiai raudona spalva tekste išskirtas raides, gaunama papildanti žinia apie himną: „Vincas Kudirka parašo „Tautišką giesmę“, panaudodamas Švento Rašto reikšmes, kuri tampa himnu ir kviečia žmones į šviesą. Lietuvos gyventojus kūrinys suvienija <…>.“ Esant reikalui, pratęsti galėsite patys: išspausdinta pirmąkart Varpe 1898 m. lapkričio–gruodžio numeryje; unikalus, nes žodžius ir muziką kūrė tas pats asmuo.

 

Tekstas buvo spausdintas žurnale Artuma, 2018 Nr. 12 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

Ką perkame vaikams? (12) Čiurlionio interpretacijos

Praėjusį rudenį akys galėjo užkliūti už bulvarinės antraštės „Italai nusprendė vaikams nerodyti M. K. Čiurlionio paveikslų“. Kokių ir kodėl? Čia, deja, nesiaiškinsime (nes, kaip jau tikriausiai pastebėjote, tokių straipsnių pavadinimai vis rečiau atspindi juose pateikiamą informaciją – šis nėra išimtis…). Svarbiau, kad Lietuvoje manome kitaip ir kad Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) vis dar įkvepia naujoms interpretacijoms, darbams ir tekstams. Šįkart jie – vaikams.

Išėjau su Čiurlioniu. Tuoj grįšiu; pasakojo Daina Kamarauskienė, iliustravo Julija Tolvaišytė-Leonavičienė. – Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2014, 30 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 6,69 €)

Tai pirmasis muziejaus sumanytos serijos „Mažųjų biblioteka“ leidinys ir pirma tokia knyga – į(si)lipanti į dailės klasiko piešinius, papildanti Čiurlionio pasteles naujomis linijomis bei tekstūromis. Drąsu!

Iliustracijų autorė Julija Tolvaišytė, šaltinis – https://www.behance.net/gallery/23370565/Childrens-book-illustration-Isejau-su-Ciurlioniu

Pasakotojas Vilkyšius supažindina su savu pasauliu: „Aš gyvenu čia. Turiu viską, ko reikia. Net truputėlį daugiau: tris saules, galybę žvaigždžių, keletą mėnulių. Čia medžiai išsiskleidžia kaip skėčiai, jeigu smarkiai lyja lietus. Turiu gėlę, kuri kai jai būna liūdna, – šoka.“ (Pasakojimas pirmuoju asmeniu ir knygos pavadinimas tarsi reikštų, kad Vilkyšius tapatintinas su Čiurlioniu.) „Aušta diena, ir „bičiuliai jau <…> žvalūs, švarūs, sapnus nusiprausę. Traukia kažkur iškilmingai išsirikiavę. <…> „Kokia čia šventė?“ – <…> Taigi saulė teka. Nauja diena prasideda. Einam su saulute pasisveikinti! Smagu kasdieną švęsti. Svarbu nepamiršti…“, – aktualizuojamas Čiurlionio mėgstamas saulės motyvas, išnaudojama didelio-mažo kaita ir žaismė.

Tai vienos dienos istorija, tinkama skaityti ir prieš miegą – mat, stojus vakarui, tamsėja ir knygelės spalvos, o Vilkyšius gražiai atsisveikina: „Letenėlės nuo rasos sušlapo. Net ausų galiukai sudrėko. Gerai, praustis nereikės. Tyliai lendu į savo guolį ir žiūriu, kaip darosi vis tamsiau ir tamsiau. <…> Bet žinau, kad rytoj vėl bus pradžia… Labanakt…“ Pabaigoje dar pateikiama Čiurlionio biografija – trumpai ir (vaikui) suprantamai. Tai išties „pirmoji Lietuvoje knyga vaikams apie M. K. Čiurlionį“: tikra paveikslėlių knyga ir tikra interpretacija, atlikta galvojant apie jos adresatą.

 

Milda Pleitaitė, Kazimieras Momkus. Šiandien karaliai mums pasakas seka; pagal M. K. Čiurlionio paveikslus; su Roko Zubovo CD M. K. Čiurlionio kūriniai fortepijonui. – Vilnius: M. K. Čiurlionio namai, 2015, 48 p. (knygos teirautis mkcnamai.lt)

Dar viena naujiena – „pirmoji pasakų knyga, sukurta pagal M. K. Čiurlionio paveikslus. Pasakos skirtos įvairaus amžiaus vaikams ir jų tėveliams“. Ir šioje siekiama tarsi įžengti į Čiurlionio kūrinius, taigi – juos priartinti, leisti „pažvelgti į dailininko kūrybą kitokiu žvilgsniu“. Visgi, geriau būtų buvę ne „kitokiu“, o čiurlionišku, ir konkretesnei skaitytojų amžiaus kategorijai. Būtent auditorijos aspektas apsunkina knygos vertinimą: jei vaikams – per lėta iliustracijų kaita, per daug lyrizmo, rakursų, per klampūs sakiniai biografiniame Čiurlionio aprašyme; jei vyresniems – per mažai meninės išmonės ir per daug saldumo („Gerai, kad medžio drevėj gyvenanti voveraitė tokia draugiška. Tegu jie nors ir visą dieną medžio viršūnėje svečiuojasi. Netrukdo nesibaigiančios šnekos ruošai. Ji tik iškiša savo smailutes ausytes, pasiklauso, krypteli galvutę ir toliau darbus dirba. Ruduo jau po truputį vis arčiau drevės artinasi. O tada ir žiemužė. Daug darbų pūstauodegės laukia“, p. 21). Knygą sudarantys trylika tekstų (vienas paveikslas – viena trumpa pasaka) nėra lygios meninės vertės: pradžioje kiek sustingę, vėliau jau pagaulesni, žaismingesni, suskambantys ne tik autorinėmis, bet ir čiurlioniškomis intonacijomis (ypač paskutinėje „pasakoje“ – gal kad interpretuota autobiografinė Čiurlionio medžiaga?). Sakmiška atmosfera patraukia ir su paslaptingais, vizionieriškais paveikslais susilieja pasakojimai „Kodėl saulė pamilo pušį?“, „Tiltai“, „Veidrodis“, „Kregždė“. Pridedamas CD – didžiulis leidinio privalumas, keturiolika Roko Zubovo atliekamų kompozicijų fortepijonui suteikia skaitymui nuotaiką, harmonizuoja.

Aleksandras Benua yra sakęs, kad „Čiurlionis daro kažkokį „literatūrinį“ įspūdį, kad jo paveikslus reikia skaityti eilutė po eilutės“. Šios naujos knygos tam – puiki galimybė. Čiurlionis čia spalvingas, turiningas, gilus ir nuotaikingas; tai ir atsvara plastikinėms „vertybėms“, ir proga susipažinti su nuostabaus autoriaus kūriniais (jei ankstesnės tėvų pažintys paliko slogų įspūdį apie M. K. Č. kūrybą – vadinas, atėjo metas šį stereotipą keisti ar bent jau papildyti), o tuomet visiems drauge – į muziejų.

Tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2016 Nr. 5 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.

Ką perkame vaikams? (11) Abėcėlės

Raidžių pažinimas – svarbi ikimokyklinukų ugdymo dalis. Kaip sėkmingai susipažinti su abėcėle? Kuo pasižymi tam skirti leidiniai?

Monika Baltrušaitytė. Abėcėlė. Pažink raideles!; dailininkė Lina Žutautienė. – Vilnius: Briedis, 2013, 36 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 3,76 €)

Tekstas balansuoja ant banalumo ribos, tačiau didelis knygos privalumas – nupieštos ir sueiliuotos visos raidės (pasirodo, lietuviška abėcėlė tokia sudėtinga, kad ne visiems autoriams pavyksta nepamesti raidžių…). Stengtasi surasti naujų iliustruojančių žodžių (Č – čigonė su kortomis, D – drakonas su sparnais, I – indėnas su pypke, K – stora karvė…), eiliuojama raidė tekste išskirta spalviškai, o kiekvienas posmas baigiasi jos įtvirtinimu: „Du drugiai ir dinozauras / visada išliks draugais, / jų draugystė pažymėta / raudonos spalvos dažais. / Jei „D“ raidę įsiminsi, / sparnelius užsiauginsi. […] Hienos šypsosi kandžiai, / traukiny joms ne vieta, / plėšrūs žvėrys jos labai / dvi – drąsesnės nei viena. / Jei hienoms netrukdysi, / raidę „H“ tu išraizgysi“ ir pan.

Tėvams patiks kieti viršeliai ir sąlyginai gera kaina, tačiau bendrą leidinio kokybę gadina saldūs, lėkšti piešiniai, šabloniškas jų fonas (žydras su kvailokais debesėliais), didelis knygos formatas šį trūkumą tik pabrėžia; nykštukai prie N iš tiesų nupiešti gražiausiai ir pagrįstai atsidūrė ant viršelio. Šįkart dailininkės Žutautės (ir Kakės Makės gimdytojos!) iliustracijos nė kiek neįkvepia, – bet gal jos atitiko užsakovų skonį?

 

Kazys Jakubėnas. Abėcėlė; iliustravo Taida Balčiūnienė. – Vilnius: Alma littera, 2014, 32 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 4,17 €)

„Baltrus žino, kad saldaus / Bitės prineša medaus“; „Ėsk, karvute, žalią šieną, / Ėsk ir duok mums balto pieno!“ – turbūt trečia karta auga su šiais paprastais posmais, tad nėra reikalo daugiau cituoti. Kartu su spalvingomis Balčiūnienės iliustracijomis, – ji yra mūsų literatūros klasika, jos „aukso fondas“ (o kur dar dainomis, žaidimais tapusios eilės iš kitų poeto knygelių, iki šiol perleidžiamų įvairiuose vaikams skirtos poezijos rinkiniuose). Tačiau ši populiarumo nenustojanti Abėcėlė turi ir kitą savo istorijos pusę. Jakubėnas buvo Kazio Binkio mokinys, poetas ir vertėjas, opozicionierius, jaunystėje, deja – karštas socialistas. Gyveno neilgai (1908–1950), kalėjo prie visų valdžių, paskutinįkart – už antitarybinę veiklą; 1947 m. paleistas, 1950-aisiais – rastas negyvas neaiškiomis aplinkybėmis. Tuometiniams Rašytojų sąjungos nariams drausta dalyvauti laidotuvėse (šiuo metu kai kuriuose šaltiniuose jau drąsiau rašoma, kad „saugumiečių tardymo metu mirtinai nukankintas“ ir kad iki šiol Rasose nėra paminklo, žyminčio rašytojo amžino poilsio vietą. Gal noriai jo kūrinius leidžiančios leidyklos tuo pasirūpins?). Ši nemirtinga knyga tik dar kartą parodo, kokie skirtingi likimai būna autorių ir jų kūrinių. Pirmą kartą Abėcėlė išleista 1958 m. (Jakubėnas politiškai „reabilituotas“ 1957 m.) ir nenustoja savo populiarumo: 2012 m. tiražas 3 000 egz.; 2013 m. versijos su garsais – 3 000 egz.; 2014 – 1 500 egz.; „Presvikos“ 2013 m. versija su garsais, be Balčiūnienės iliustracijų – 3 000 egz., – tai Lietuvos mastu itin daug.

1979 m. – pirmas leidimas su Taidos Balčiūnienės iliustracijomis

Tačiau tai paradoksalus, natūraliems literatūros raidoms dėsniams prieštaraujantis populiarumas: eiliavimas smagus ir išraiškingas, talentingas, bet jau senstelėjęs, istoriškas. Abėcėlės vietą seniai turėjo užimti – arba sakykime: papildyti, paįvairinti, – naujesni lygiaverčio stiprumo tekstai. Deja, ne: pranašesnio teksto (ir vaizdo) vis neatsiranda, ir knygelei tenka nepaliaujamai „dirbti“, redaktoriams – diedas keisti į senis, įterpti paaiškinimus ties VLKK ne(į)tinkančia eilute „Futbolistai muša golą“ ir pan. Gana įprasta, kad tokio tipo leidiniuose abėcėlė – visos raidės, pageidautina ir mažosios – pateikiamà pakartotinai, knygos pradžioje ar pabaigoje; Abėcėlėje – pradžioje ir tik didžiosios. Pats didžiausias leidinio „siurprizas“ tėvams – tai abėcėlės sandara: ji iki šiol perspausdinama be jokių nosinių raidžių, tačiau su dviraidžiu CH (priminsime, kad iš viso dviraidžių yra trys: dz, dž, ch, tačiau jie laikomi atskiromis raidėmis: d ir z, d ir ž, c ir h)! Gal pokariu tokios smulkmenos nerūpėjo, gal poetas net užsakymo iš leidyklos neturėjo. Tačiau šiandien tai didelis trūkumas ir absoliutus leidybinis nesusipratimas. Šiaip ar taip – dėl skirtingo tarimo ypatybių – nebūna anoniminių abėcėlių be tautybės, o nusprendę vaiką mokyti angliškos (vokiškos, ispaniškos…) abėcėlės, tam skirtą leidinį ir pirktume.

 

Maksas Melmanas, Olegas Aleksejevas. Abėčėlė; iliustratorė Elena Dvoreckaja. – Vilnius: Tikra knyga, 2015, 42 p. (kaina knygos.lt el. knygyne – 5,39 €)

Tai knygelė su nuotaika – žaismingumas bei noras išsiskirti atsispindi jau pavadinime. Neatskiriama jos dalis – animuota abėcėlės daina, kurios tekstas ir pateikiamas knygoje; melodija maloni ir neklausiusiems vertėtų su ja susipažinti (dainą bei programėlę rasite http://www.abecele.com). Iliustracijos – abstrakčios ir stambios, gruboko charakterio, taip pat iš animuotos dainos. Greta įprastinių žodžių (citrina, ežys, ėriukas, zylė) įsiterpia ir retesni (jūreivis, kapitonas, riestainis) bei vilnietiško kolorito „Čeburekas – tai skanu“.

Iliustracijų autorė Elena Dvoreckaja, šaltinis: tikraknyga.lt

Sugalvota pokštų („O – oranžinė ožka“), atsižvelgta į lietuviškos abėcėlės sunkumus ir ieškota būdo tai pateikti lengviau vaikui įsimenama forma – „lia lia lia lapė“, „upė, ūūūsai (nors seka turėtų būti: U Ų Ū). Taigi autoriai nesilaiko nuomonės, kad raides reikia mokytis tam tikra tvarka, ir specialiuose atvertimuose (knygos viduryje bei pabaigoje) jos pateikiamos sumaišytos.

Visgi neatleistina, kad iš knygos pradingo raidė Y; dera pagirti vaiko amžiaus poreikius atitinkantį knygos formatą, tačiau minusas yra plonas, slidus ir teplus (jautrus pirštų antspaudams) popierius. Bendrai Abėčėlės projektas su savais rezultatais – didelis postūmis mūsų rinkoje; tačiau tėvams kartu su vaikais teks apsispręsti, kiek jiems priimtinas didžiagalvių didžiaburnių personažų įsitvirtinimas (reklamose, knygų grafikoje, žaislų pramonėje).

Gal ne visos su raidėmis supažindinančios knygos pateko į akiratį, bet akivaizdu: kelis pageidautinus kriterijus atitinkančio leidinio – patogaus (mažam) vaikui formato, tvirto popieriaus, sklandžiai sueiliuoto, kruopščiai iliustruoto ir su visomis lietuviškos abėcėlės raidėmis – nepavyko rasti. Gal jo Lietuvoje dar ir nėra?

Tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2015 Nr. 10 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.