Pradėję šių rašinių ciklą, kėlėme sau tikslą į(si)vardyti geros knygos vaikams orientyrus. Jau ne kartą akcentavome meninę jų pusę, kalbėjome apie dailės žinovų įvertintus leidinius. Knygynuose tapo įprasta premijuotas knygas pažymėti reklaminiu skirtuku: „Meniškiausia x metų knyga vaikams“; „Geriausia metų knyga“ ir pan. Ką tai kalba mums, paprastiems pirkėjams?
Pagrindinė, už knygų grožį teikiamų apdovanojimų problema – jog komisijos vertina vien menotyriniu žvilgsniu, t. y. gali premijuoti tiesiog gražią, proporcingai ir kūrybingai sumaketuotą knygą su originaliomis iliustracijomis, tačiau – nebūtinai vertingą savo visuma, nebūtinai – nepriekaištingai tinkančią vaikams.
Jonas Mačiukevičius. Rozalijus sugrįžo: eiliuota poema. Dailininkas Marius Zavadskis. – Vilnius: Versus aureus, 2014, 36 p. (kaina manoknyga.lt el. knygyne – 5,61 €).
Mačiukevičius (g. 1939) – populiarus sovietmečio prozininkas (1986 m. – LSSR valstybinė premija), aktyvus visuomenės veikėjas (2014 m. – LR Riterio kryžius), pastaruoju metu labiausiai atsidėjęs kūrybai vaikams, parašė ne vieną tekstą istoriniais-tautosakiniais motyvais (Barbora; Birutė; Legenda apie legendą). Naująją knygą Rozalijus sugrįžo iliustravęs Marius Zavadskis apdovanotas Domicelės Tarabildienės premija (už „Gražiausią metų knygą“ vaikams). Dailininko darbo akivaizdžiai nepalengvino tai, kad iš teksto nėra aišku, kas gi tas Rozalijus…
Ar ne todėl pirma didesnė iliustracija atsiranda tik p. 11, o iliustravimo klausimas „išspręstas“ eilėraščius sunumeruojant ir tiesiog piešiant temiškai mažai susijusius piešinėlius greta jų?
Ir toliau iliustracijos yra „pačios sau“: eiliuojama apie Coliukę, o iliustracijoje – balerina ant virvelių:
Iliustracijų autorius Marius Zavadskis, šaltinis: <behance.net/gallery/19441237/Rozalijus>.
Poemos siužetas: pabalio poetui įgriso balos varlės („vis kvarksėjo, // Nuo kurių, deja, seniai / Jis beveik apkurto. / Tad ir sprendė nekvailai – / Reikia kitur kurtis“, p. 9), jis svajoja apie VIETĄ, – ten auga trys mielos pušys. Pagaliau įsikūręs („Kai Rozalijus klasta / Įsitvirtino, / Laukė diena paprasta / Ir darbelių virtinės“, p. 27), jaučiasi „lyg užgesęs“, dingsta PEGASAS, ir poetas nebegali kurti… Todėl grįžta į „savo pabalį“, stveriasi landšafto darbų: „Gal ir negreitai / Pušelės tos auga, / Bet jas čia augins, / Ir nuo ožkų apsaugos“ (p. 33). Skamba ne visai aiškiai? Stringa rimas? Taigi…
Nelabai aišku, kodėl visoje knygoje prasivardžiuojama, kodėl tiek daug sarkazmo vaikams skirtame tekste. Štai Rozalijaus „eilės-kvailelės“: „Jūs žinokit, varliakojai, / Net mažiausi varliavaikiai, / Nepalikite rytojui, / Ko visai daryt nereikia […] Nepriprask už kitus / Atlikt savo darbų […] Net kurmis – tas durnis / Coliukę viliojo. / Tas kvėša nevėša / Kaip veršis gyliojo… […] Žingsnis po žingsnio… / Į sielą – giliau. / Artimiau pažinsi – / Pasiųsi toliau“ (p. 6; 8; 18; 22).
Apie iliustracijas jau rašyta, štai puiki tyrinėtojos Dalios Karatajienės interpretacija (Rubinaitis Nr. 2, 2015):
Commedia dell’Arte? Pabalio poetas ir baroko pretenzijos? Kažin, ar labai nukentėtų vaikai, jei jų knygos būtų vaikiškai vaikiškos? Pavyzdžiui, kaip leidyklų „Nieko rimto“ ar „Pam MacMillan“ leidiniai..?
Pačių iliustracijų braižas tikrai originalus; gražūs priešlapiai, šriftas ir bendras leidinio maketas, tačiau knygos neįmanoma skaityti, jos prasmė aiški turbūt tik pačiam autoriui (ar čia knyga apie emigraciją, tėvynės meilę?). Dabartinės pasiūlos kontekste šis silpnas ir neskambus eiliavimas – anachronizmas. Tai knyga, prie kurios antrąkart grįžti tikrai neverta; apskritai nėra priežasčių ją skaityti.
Ieva Babilaitė. Skrisiu. Vilnius: Ieva Babilaitė, 2014, 40 p. (kaina Vilniaus grafikos meno centre (Latako g. 3) – apie 15 €).
Autorė Babilaitė-Ibelhauptienė (g. 1973) – sakralaus meno kūrėja, patyrusi dailininkė, kurianti ir vaikams (ypatingai minėtina jos knyga Čiauškančios raidės, 2010).
Skrisiu – 2014 m. Knygos meno konkurso premiją (bibliofilinių ir eksperimentinių leidinių kategorijoje) pelniusi knyga. Meniška ją sunku pavadinti – ji pati yra menas, meno objektas. Tokie leidiniai paskatina diskusiją: ar jos skirtos (ir) vaikams? Atsakymas visada priklausys nuo tėvų kantrybės ir laiko, skiriamo skaitymui kartu su vaiku. Geometrinių figūrų, permatomų lapų, iškirstų ertmių dėka, versdami puslapį po puslapio, matome dinamiškai besikeičiantį vaizdą – panašiai žavimės ir džiaugiamės besikeičiančiu švytinčiu reginiu kaleidoskope. Kiek apgaulingu, tamsios spalvos viršeliu, tačiau labai skaidraus ir pakylėjančio turinio, apie vaiko-paukščio pirmąjį „budinkšt“ ir norą skristi: „Mama, apvilk mane sparnuotais rūbais!“ Tačiau skrydžio semantika gali būti suprasta įvairiai: ji ir apie gimimo slėpinį, apie tai, kad vaikų laukdami – tarsi skrendame, o galutinis auginimo tikslas – jų pačių skrydis. Gal net atsiras romantiškai nusiteikusių tėvų, kurie į ankstyvą ir daug detalių nereikalaujantį pirmąjį vaiko „Iš kur aš atsiradau?“ atsakys kartu su šia knyga („Saulę apkabinę, tėtis ir mama/Laukia vaikelio“).
Mažo tiražo, unikaliai sumanyta – tai knyga-nuotykis su minimaliu kiekiu teksto, tačiau gebanti kelti estetinį pasigėrėjimą ir teigiamas emocijas. Šiais laikais visi ieškome išskirtinės dovanos, tačiau ne visada pasirenkame autorinį, menišką kūrinį. O be reikalo.
Tekstas buvo spausdintas žurnale „Artuma“, 2015 Nr. 7–8 ir publikuojamas su redakcijos sutikimu.
Skaitome vaikams 